Kitas požymis – didelis susitapatinimas su darbu. Jeigu paklaustum žmogaus – kas tu esi – kiekvienas turbūt sakytų – aš esu žmogus. Darboholikas sakytų – aš esu darbuotojas, lyderis, kažkokios įmonės viršininkas. Atsiranda susitapatinimas. Grįžus namo, į asmeninę aplinką, labai sunku persijungti, kad esu tėtis, mama, dukra, sesuo. Vis dar galvojama apie darbą. Tada labai susiaurėja įvairūs įpročiai, pomėgiai, bendravimas.
Dar vienas požymis – didelis nerimastingumas. Darboholizmas pasireiškia nerimastingumu, atsiranda vidiniai sunkumai atsipalaiduoti, pabūti tyloje, pasimėgauti procesu, pasidžiaugti mažomis pergalėmis. Paskutinėse stadijose, kai jau visi pastebime darboholizmą, atsiranda pasekmės: fizinės, psichinės, socialinės, dvasinės – visose srityse. Jeigu pasekmės psichinės, tai – lėtinis nuovargio sindromas, depresija, iš depresijos gali išsivystyti psichozė su mąstymo sutrikimais.
Jeigu pasekmės fizinės – visos ligos, atsirandančios, kai nusilpsta imuninė sistema, taip pat – onkologinės, širdies ligos, inkstų nepakankamumas. Į gydymo procedūras galima pasižiūrėti simboliškai. Ar tai būtų chemoterapija, ar inkstų dializė, ar reabilitacija po infarkto – tai yra priverstinis sustojimas – gerbk savo kūną, pažiūrėk į visą gyvenimą, o ne vien tik į darbą.
– Ką tokiu atveju turėtų daryti šeima?
– Artimieji, kaip ir esant kitoms priklausomybėms – narkomanijai, alkoholizmui, tampa „kopriklausomi“ – jiems taip pat vystosi priklausomybė: jie žiūri, koks žmogus grįš, kada, ar turės laiko, ar girdės, kas sakoma, ar supras, ar bus kaip zombis, paskendęs savo mintyse.
Jeigu paklaustum žmogaus – kas tu esi – kiekvienas turbūt sakytų – aš esu žmogus. Darboholikas sakytų – aš esu darbuotojas, lyderis, kažkokios įmonės viršininkas.
Svarbu į tai atkreipti dėmesį, kai yra geras kontaktas, per humorą, pajuokaujant pabandyti tai pasakyti. Reikia parodyti įvairius straipsnius, laidų įrašus, duoti labai neįkyrų priminimą. Jeigu bent trys žmonės iš skirtingų šaltinių pasako (ar rimtai, ar juokais), kad tu esi darboholikas, reikia susimąstyti, kad tai – rimta. Šeimoje tai gali pasakyti žmona, vaikai, taip pat – kas nors darbe ir kas nors neutralus. Žmogus turi būti motyvuotas sveikti. Reikia apie tai kalbėti.
Galbūt situaciją sušvelnintų dėkingumas – reikia pripažinti darboholiko įnašą į šeimą, jo suteikiamą finansinį saugumą, reikia pripažinti, kad viskas yra labai gerai, tačiau pasakyti – norime tave matyti gyvą, ne sergantį, ne paralyžuotą, ne ligonį, o gyvą. Darbo rezultatais reikia džiaugtis visiems, visai šeimai [...]. Reikia išreikšti rūpestį, atjautą. Galbūt reikia nuvesti už rankos pas specialistą. Vargu ar jie patys kada nors nueis.
– Turbūt priklausomas nuo darbo žmogus užsiminimus įvardytų kaip priekaištus apie jo galimą darboholizmą, turbūt dažnai ir atsakytų – juk stengiuosi dėl jūsų, dėl šeimos. Kaip reaguoti į tokį pasakymą?
– Tai – viena iš savęs apgaulių – tai darau dėl jūsų. O dėl savęs? Kur tavo gyvenimas? Juk ir dėl savęs stengiesi taip pat. Galėčiau paminėti priežastis. Jeigu suprantame, kur yra priežastis, lengviau pripažįstame ir galime spręsti šią problemą. Jei šeimos nariai pamato priežastį, jie irgi gali apie tai kalbėtis su darboholiku. Jis pajus, kad jo nekaltina, o supranta, galbūt mažiau priešinsis pagalbai. Viena iš darboholizmo priežasčių – egzistencinė – neįsisąmoninta mirties baimė. Mes labai bijome mirties, bijome nebūti, stengiamės palikti kažkokį pėdsaką šiame pasaulyje savo darbais, knygomis, filmais, paveikslais, visuomenine, politine veikla, gerais savo darbais ir persistengiame.
