Prieš trylika metų nuo kiokušin karatė mokyklos su dvidešimčia vaikų prasidėjęs Vilniaus sporto klubas „Budora“ šiandien buria 1200 sportininkų bendruomenę.
„Kelias link sėkmingų dienų versle primena ilgą, sudėtingą kelionę į juodąjį diržą kiokušin karatė sporto šakoje. Ir versle, ir sporte reikia užsispyrimo, kadangi, kaip ir bet kuria kita veikla užsiimant, ir pavargsti, ir atsibosta, ir nebesupranti kartais, dėl ko visa tai apskritai darai. Tačiau nusiramini, nustumi į šalį neigiamas emocijas, nugini tolyn abejones, giliai įkvepi ir keliauji toliau. Kas sugeba šį emocinį barjerą įveikti tiek versle, tiek sporte, tiek apskritai gyvenime pasiekia labai daug“, – viena kitą papildydamos sporto klubo „Budora“ vadovės L.Svirnelienė ir V.Liepienė atvirai pasakoja bendro 15min ir „Tele2“ projekto „Kaip ten dirba“ auditorijai, plačiai jai praverdamos Vilniaus Gabijos gimnazijos sporto salės duris.
Susižavi peštukais iš veiksmo filmų
„Ši salė – viena iš 40 sostinės vietų, kuriose treniruojasi mūsų vaikai“, – pristato tarp didžiausių sporto klubų ne vien Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje patenkančio „Budora“ valdybos narės.
„Osu!“ – pasigirsta tuzino jaunųjų kiokušin karatė kovotojų pasisveikinimas su priešais juos stovinčiu treneriu. Baltais kimono apsirengę jaunieji vilniečiai kol kas – savo sportinio kelio pradžioje.
Į pirmąsias treniruotes vienus atlydėjo tėvai, patys kadaise intensyviai sportavę karatė, kitus atsivedė bendraamžiai draugai, treti apsivilko kimono vedini tikslo išmokti kovoti „kaip Žanas Klodas van Damas“ ar kiti veiksmo filmų herojai.
Peštynės nevyksta, tačiau konkurencija juntama.
„Vis dėlto kiokušin karatė yra ne apie tai. Šie, pradžioje, regis, nerimti siekiai ilgainiui dažną nukreipia į rimtą sportininko kelią. Pradžioje vaikai tiesiog mokomi siekti tikslo, nemesti to, ką pradėję, nesustoti pusiaukelėje, išlikti užsispyrę ir pasitikėti savo jėgomis. Darželinukai, pradėję nuo „man labai smagu dūkti“, pamažu suauga, metai iš metų pildo žinių bagažą, rimtėja, kol, galiausiai, ateina branda, o su ja – ir dideli pasiekimai. Po dešimtmečio, praleisto kiokušin karatė, atgal atsigręžęs sportininkas, „Budoros“ ir Lietuvos vardą ginantis tarptautinėse arenose, mato, kokį ilgą kelią jis nuėjo, kiek kovų, pirmiausia, prieš save patį laimėjo“, – pasakoja sporto klubo „Budora“ vadovės.
Tėtis skatino, mama laikė tik „kojų kilnojimu“
Viena iš projekto „Kaip ten dirba“ herojų – Viktorija – kiokušin karatė atrado prieš dvylika metų.
„Labai puikiai pamenu, kaip „Budoros“ prezidentas Donatas Imbras atėjo į sesės mokyklą ir kvietė vaikus sportuoti. Susidomėjo viena sesuo, netrukus – ir kita. Aš pradėjau treniruotis, sakykime, nestandartiškai: jeigu įprastai šią sporto šaką vaikai atranda įkandin vyresnių brolių ir seserų, aš priešingai – paskui savo jaunesnes seseris. Man buvo dvidešimt, mano seserims – dešimt ir dvylika. Suaugusiųjų grupės nebuvo, teko sportuoti su stipriausiais paaugliais“, – pradžią tuo metu tik įsibėgėjančiame būrelyje prisimena žaliojo kiokušin karatė diržo savininkė, „Budoros“ Veiklos vadovė V.Liepienė.
Kuomet Viktorija su seserimis susiruošė tapti karatistėmis, jų mama stebėjosi, kodėl merginos susidomėjo tuo „kojų kilnojimu ir tiek“. Tėtis, tuo tarpu, labiau palaikė trijulės sprendimą.
„Tėtis argumentavo: „D.Imbras tik ką tapo kiokušin karatė pasaulio vicečempionu, vadinasi, tai kažką reiškia“. Nuo to laiko bent kartą metuose tai pats Donatas, tai jo bendražygiai šioje sporto šakoje nuveikdavo ką nors svarbaus, ir jų pavardės bei Lietuvos vardas skambėjo pasaulio mastu. Karatistų kartos keitėsi, ir kiekvienoje augo vis nauji čempionai. Galbūt Lietuvos sportininkų pasiekimai timptelėjo vaikų norą krepšinio šalyje rinktis kiokušin karatė, – svarsto V.Liepienė, jau nuo pirmųjų savo treniruočių įsiliejusi ne vien tarp sportininkų, bet ir vienaip ar kitaip nuolat buvusi šalia sporto klubo administracijos. – Natūraliai įsitraukiau į „Budoros“ organizaciją, susidomėjau jos administravimo, valdymo procesais.“
Motyvacija „palankyk iki metų galo ir nupirksiu tau planšetę“ yra trumpalaikis ir prastas problemos sprendimo būdas.
Moterys karatė organizacijose nebestebina
Prieš beveik trejus metus į „Budoros“ organizaciją įsiliejo ir viename sporto klubų tinkle dirbusi L.Svirnelienė, kuriai buvo patikėtos Verslo vystymo vadovės pareigos:
„Prisijungti prie „Budoros“ mane paskatino klubo prezidento D.Imbro požiūris į klubo veiklos vystymą. Taip pat – siekis auginti klubą dėl to, kad kuo didesnė visuomenės dalis būtų pasiekta su žinute, jog sveikas žmogus – tiek vaikas, tiek suaugęs – yra judantis. Beje, pačioje pradžioje buvau užsidegusi ir pati išbandyti karatė treniruotes, tačiau apsilankiusi keliose pajutau, kad ši sporto šaka kaip sportinė veikla manęs neužkabino. Pasilikau prie savo ilgamečio pomėgio – šokio pamokų – ir susikoncentravau į klubo veiklos vystymą“, – šypteli L.Svirnelienė.
„Moterys įprastai pasižymi tokiomis savybėmis, kurių kartais pritrūksta vyrams: kantrybe, kruopštumu, diplomatija, noru tvarkingai susisteminti viską, problemų sprendimo būdų ieškoti nustūmus į šoną principus“, – įsitikinusios sporto klubo „Budora“ vadžias savo rankose laikančios projekto „Kaip ten dirba“ herojės.
Jų vadovaujamoje organizacijoje šiandien – 1200 sportininkų, kurie rikiuoja „Budorą“ tarp didžiausių kiokušin karatė organizacijų ne vien sostinėje, bet ir Lietuvoje apskritai.
Tiesa, ne vien tarp didžiausių, bet ir pajėgiausių: klubo auklėtinių pavardės dažnai figūruoja prizinėse galutinių įskaitų lentelių pozicijose tiek Vilniaus miesto, tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose čempionatuose.
Esamus ir ateities čempionus „Budoroje“ ugdo septyniolika trenerių, kurių didesniosios dalies kimono juosia juodieji diržai.
„Norint pasiekti juodą diržą, sunkiam darbui reikia paskirti gerą dešimtmetį. Aišku, jeigu nersi stačia galva ir atiduosi visas jėgas, gali pakakti ir mažiau, bet fiziškai tai yra žvėriškai sunku. Vien juodojo diržo egzamine pirmiausia laukia sudėtingas technikos išbandymas su begale niuansų, į kuriuos kreipiamas dėmesys, o vėliau – dar ir 30 kovų po minutę. Tai – ir fiziškai, ir psichologiškai yra labai sudėtinga. Jau nė nekalbu apie tai, kiek egzaminų reikia išlaikyti iki to“, – dėsto V.Liepienė.
Svarbiausia – ne aukso medalis, o kelias link jo
Vis dėlto, pasak sporto klubui „Budora“ „diriguojančių“ L.Svirnelienės ir V.Liepienės, atleto gyvenime didžiausią pėdsaką palieka ne kova dėl išsvajoto juodo diržo, bet nevilties ir triumfo akimirkos, besimainančios pakeliui į aukščiausios „prabos“ pasiekimus:
„Ši sporto šaka pirmiausia tvirtina ne tavo kūną, o dvasinį pasaulį. Net sunku tai apsakyti žodžiais. Nėra taip, kad treniruotėje visi susėstų ir sakytų: „Va, dabar tai mes ugdysime savo dvasinį pasaulį“. Tačiau visa tai žmogaus viduje susiformuoja natūraliai: pagarba varžovui ir apskritai bet kuriam žmogui, ryžtas, valia, kantrybė, sugebėjimas pripažinti, kad kitas stipresnis už tave ir supratimas, kad po kovos kumščiais nemosuojama. Kiokušin karatė augina dorus žmones su pagarba, teisybės, teisingumo suvokimu. Netgi kuomet mūsų kolektyvą papildantys treneriai, išauklėti kitose mokyklose, būna lygiai taip pat teisingai suformuoti. Vis dėlto kalbant apie trenerius, reikėtų pabrėžti, kad Vilniuje juntamas jų stygius. Didesnė problema yra rasti naują trenerį negu suformuoti naują vaikų grupę. Žmogus turi patirties turėti, degti noru treniruoti vaikus ir, svarbiausia, mokėti bendrauti su jais, motyvuoti, įkvėpti savo pavyzdžiu, žinoti, kaip nukreipti jų dėmesį bei energiją teigiama linkme.“
„Budoros“ trenerė – pasaulio čempionė
Ne vieną dešimtį pajėgių sportininkų „užsiaugino“ ir „Budora“ su talentingaisiais treneriais priešakyje. Ant tatamių aukščiausio rango rajoninėse, respublikinėse bei tarptautinėse kiokušin karatė varžybose pasirodo bemaž 300 sportininkų, nešančių „Budoros“ vėliavą.
Klubo auklėtiniai kasmet papildo Lietuvos jaunučių (14–16 m.), jaunių (16–18 m.) rinktines, o visas būrys trenerių atstovauja šalies suaugusiųjų rinktinei Europos ir Pasaulio čempionatuose.
Verslo prasme didžiausi mūsų iššūkiai ir malonumai yra panašūs, kaip ir kituose versluose. Pirmiausia – sudominti žmones, juos įtraukti. Tai – sudėtinga, tačiau dar sunkesnė dalis laukia priešakyje.
„Tarp jaunesnių sportininkų didesniąją dalį sudaro vaikinai, tačiau stereotipas, kad karatė yra tik berniukams, sėkmingai griūva. Tai taip pat nulemia šios sporto šakos trenerių gretas vis papildančios moterys bei įspūdingi jų pasiekimai: kone iš kiekvieno Europos ar Pasaulio kiokušin karatė čempionato jos parsiveža medalius. Pastaruoju metu moterys Lietuvai daugiau iškovoja negu vyrai, – šypteli V.Liepienė. – Ant bangos“ šiuo metu mūsų trenerė Brigita Gustaitytė – Europos čempionė, pernai tapusi čempione ir Pasaulio karatė sąjungos pasaulio pilno kontakto kiokušin karatė čempionate.“
Pusšimtyje darželių ir mokyklų
Lietuvos kiokušin karatė federacijai priklausantis sporto klubas „Budora“ treniruotes vykdo 41 mokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose Vilniuje, Trakų Vokėje bei Molėtuose.
Pagal skaitlingumą į populiariausių sporto šakų ketvertuką Lietuvoje patenkančią kiokušin karatė vaikai sportuoja nuo trejų metų. Pradeda darželiuose, kur dūksta, žaidimo forma lavina pirmiausia fizines, pamažu – ir dvasines savybes.
„Tai, kad vaikai jau darželyje gali rimčiau susipažinti su sportu, yra puiku. Tačiau tai tiesiogiai lemia santykiai su tam tikru darželiu, požiūris į sportą tų darželių direktorių, auklėtojų. Jeigu auklėtojai nevengia pasakyti gerą žodį apie sportą, vaikų tėveliai jį išgirsta. Visuomet svarbu bendrauti: net jeigu direktorius ar direktorė pradžioje žvelgia gal kiek skeptiškiau, kuomet pasidomi, pamato šią sporto šaką iš arčiau, sužino apie jos naudą – santykis keičiasi“, – pasakoja sporto klubo „Budora“ Verslo vystymo vadovė.
Prakaitą lieja ir jaunųjų sportininkų mamos
V.Liepienė priduria, kad prieš trylika metų kaip kiokušin karatė mokykla veiklą pradėjusi „Budora“ yra išaugusi ne vien buriamų sportininkų grupių skaičiumi bei geografiškai, tačiau ir įtraukusi naujų paslaugų į savo asortimentą:
„Su laiku atsirado poreikis eiti toliau ir žiūrėti plačiau. Pradėjome rengti su kiokušin karate tarpusavyje nesipinančias funkcines treniruotes dėl pačių karatistų – tam, kad varžybose jie pasiektų dar geresnius rezultatus. Buvo suburtos funkcinių treniruočių grupės tiems, kurie nori dar labiau sustiprėti fiziškai, didinti ištvermę, greitį, pasiekti aukštesnių sportinių rezultatų. Po kurio laiko nusprendėme, kad turėtume organizuoti funkcines treniruotes vaikams, kurie įprastai nelanko kiokušin karatė, bei suaugusiems, kurie nori padailinti kūno linijas, ir šis sprendimas pasiteisino. Funkcinėmis treniruotėmis susidomėjo daugelis mūsų sportininkų mamų. Tarp kitko, mamos noriai ir pačios velkasi kimono kiokušin karatė treniruotėse. Šios treniruotės – tai aktyvios meditacijos forma, padedanti puikiai išvalyti mintis. Intensyviai dirba visas kūnas, „išsidaužai“, išprakaituoji ir jokioms mintims, ypač neigiamoms, vietos galvoje nebelieka.“
Iš sporto gyvena 17 trenerių ir 7 administracijos darbuotojai
Nors spartus „Budoros“ augimas sutapo su tuo, kad jų atstovaujama sporto šaka Lietuvoje sparčiai populiarėja metai iš metų, vis dėlto didžiąja dalimi jį lėmė tam tikri įmonės viduje priimti strateginiai sprendimai ir sėkmingas jų įgyvendinimas.
„Klubas gali veikti dešimt metų ir išlikti nedidelis, tarsi nišinis. Tačiau klubas gali ir išaugti. Mūsų prezidentas D.Imbras pasirinko plėsti klubą, kviesti naujus trenerius, imtis tam tikrų kryptingų veiksmų“, – pasakoja „Budoros“ vadovės L.Svirnelienė ir V.Liepienė.
Ir versle, ir sporte reikia užsispyrimo, kadangi, kaip ir bet kuria kita veikla užsiimant, ir pavargsti, ir atsibosta, ir nebesupranti kartais, dėl ko visa tai apskritai darai.
O kaip gi vienam didžiausių sporto klubų Lietuvoje sekasi išlikti konkurencinėje kovoje, negana to, išlaikyti 17 trenerių bei 7 administracijos darbuotojus, atstovaujančius šiam smulkiajam verslui?
Juk ne paslaptis, kad tuzinas kitų sporto klubų vien sostinėje neatsisakytų „atkąsti“ „Budoros“ rinkos dalies.
„Peštynės nevyksta, tačiau konkurencija juntama. Ant laurų užmigti negalime, nuolat turime dairytis per petį, ką veikia mūsų konkurentai. Verslo prasme didžiausi mūsų iššūkiai ir malonumai yra panašūs, kaip ir kituose versluose. Pirmiausia – sudominti žmones kiokušin karatė sporto šaka, juos įtraukti. Tai – sudėtinga, tačiau dar sunkesnė dalis laukia priešakyje: užsitikrinti, kad susidomėjusieji su mumis liktų ir kitiems metams, kad norėtų sugrįžti į treniruotes siekti naujų rezultatų po vasaros atostogų“, – akcentuoja L.Svirnelienė.
Jeigu į priežastį lendi giliai ir ją išsigrynini, galiausiai prieini prie atsakymo, kuris būna koks nors lengvai išsprendžiamas niekniekis.
„Kad galėtume judėti į priekį, nuolat ieškome naujų idėjų ir kasdien rūpinamės paslaugų kokybe. Konkurencija geriausiai pasijunta Lietuvos kiokušin karatė čempionatuose. Medalius kabinasi nebūtinai skaitlingiausios mokyklos – jie atitenka tiems, kurie tąkart yra pasiruošę rimčiausiai. Dėl šios priežasties turime sporto dalies vadovą, kuris sudaro ugdymo planus, stebi trenerių darbą, vertina jį. Privalome nuolat siūlyti papildomų veiklų, sukurti papildomų verčių, kad būtume įdomesni už konkurentus. Kasmet plėsti veiklą į vis naujus darželius ir mokyklas, formuoti, koreguoti strategiją įmonės viduje. Turime girdėti, ką galvoja klientas. Matote, mūsų verslo specifika tokia, kad mūsų klientas yra ir vaikas, ir jo tėvai. Vadinasi, ryšį turi palaikyti visos „šalys“: ir vaikas, ir tėvai, ir treneris, ir klubo administracija. Kitu atveju vaikui atsisakius eiti į treniruotę, tėvai, tikėtina, tik gūžčios pečiais: „Na, gerai, tuomet neik“, – priduria V.Liepienė.
Primena tėčiams ir mamoms
Prabilusios šia tema, projekto „Kaip ten dirba“ herojės su 15min skaitytojais – tėčiais ir mamomis – nori pasidalinti patarimais ir įžvalgomis, kaip tinkamai motyvuoti vaikus užklasinei veiklai:
„Motyvacija „palankyk iki metų galo ir nupirksiu tau planšetę“ yra trumpalaikis ir prastas problemos sprendimo būdas. Reikia suprasti, kad nenoras lankyti treniruočių nekyla šiaip sau. Jis gali būt susijęs su kažkuo, kas jų metu ir įvyko. Pirmiausia reikėtų pasikalbėti su treneriu, būrelio vadovu ir išsiaiškinti, kas gi nutiko: gal treneris piktas atrodė, gal kuris sportininkas ne taip pažiūrėjo, ką nors ne to pasakė, o galbūt vaikui apskritai tik pasirodė ar pasigirdo. Galbūt per sunkūs arba priešingai – jam per lengvi pratimai. Jeigu į priežastį lendi giliai ir ją išsigrynini, galiausiai prieini prie atsakymo, kuris būna koks nors lengvai išsprendžiamas niekniekis. Tiesiog savarankiškai vaikas kartais negali atrasti sprendimo, o galbūt kartais ir nenori jo ieškoti.“
Būtina ne tik anglų ar robotika, bet ir judėti
Šio laikmečio tendencijos rodo, kad vaikams populiaru lankyti bent kelis būrelius vienu metu. Ką apie tai mano jaunuosius karatistus ruošiančios organizacijos vadovės?
„Taip jau susiklostė, kad vaikams įprasta lankyti bent po vieną būrelį kasdien, vadinasi, bent dviejų skirtingų rūšių užsiėmimus per savaitę. Sakykime, migruoja tarp krepšinio, karatė ir futbolo, tarp anglų kalbos, keramikos ir robotikos. Džiugu, kad šiuolaikinių tėvų požiūris pasikeitęs, jie supranta sporto naudą, ir tarp visų vaiko būrelių bent jau vienas yra judėjimo. Netgi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. pasaulio vaikų ir paauglių nepasiekia rekomenduojamos fizinio aktyvumo trukmės, t. y. ne mažiau 60 min. kasdien, o Lietuvoje fiziškai aktyvus po pamokų yra tik maždaug kas dešimtas vaikas. Tą lemia „pagundos“ – kompiuteriai, telefonai, televizorius. Tad jeigu vaikas mažai juda mokykloje ir namuose, vertėtų išleisti jį į bent vieną sporto būrelį. Judėjimas visapusiškai gerai – skatina ir sveikesnę gyvenseną, ir protinę veiklą. Užtenka palyginti paauglius: pažvelgus aišku, kuris iš jų sportuoja, tarkime, kiokušin karate, o kuris juda mažiau. Sportuojantieji – pasitempę, tiesiomis nugaromis, taisyklingomis laikysenomis“, – viena kitai antrindamos pokalbį užbaigia projekto „Kaip ten dirba“ herojės L.Svirnelienė ir V.Liepienė.
Sporto klubas „Budora“ – viena iš smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kuri naudojasi „Tele2“ paslaugomis. Bendras 15min ir „Tele2“ projektas „Kaip ten dirba“ šįsyk suteikia galimybę iš arti pažvelgti į kiokušin karatė sportininkus ruošiančios organizacijos kasdienybę ir sužinoti, su kokiais iššūkiais susiduria „duoną valgantieji iš sporto“.
Jeigu esate nedidelės įmonės atstovas ir norite dalyvauti projekte „Kaip ten dirba“ bei papasakoti apie savo verslą plačiai 15min auditorijai, rašykite mums el. paštu kaiptendirba@15min.lt!
Galbūt jūs būsite tie laimingieji, pas kuriuos netrukus atvyks 15min filmavimo komanda su Akvile priešakyje ir ners į jūsų darbų sūkurį!
-
Vilniečių filmukas sužibėjo visame pasaulyje: kūrėjai svajoja apie „Oskarą“ ir kontraktą su „Walt Disney“
-
Pamatykite, kur motociklai naktimis prisikelia antram gyvenimui: prie brolių dirbtuvių rikiuojasi eilės
-
Užsienyje savęs neatradęs Simonas sugrįžo į Lietuvą: įkūrė nuosavą riedlenčių verslą ir sporto federaciją
