Žema infliacija pablogina valstybių skolų valdymo perspektyvas, mokesčių surinkimą, ir gali būti žalinga vartojimo apimtims, gyventojams taupant vis vertingesnius pinigus. Kritusios energijos kainos, kitų valiutų devalvacija ir „lėta“ ekonomika atsvėrė pinigų politikos poveikį ir euro zonos infliacija grįžo į prieš metus buvusį lygį.
Siekiant paremti ekonomikos augimą ir įpūsti infliacijos ugnelę, Europos Centrinis Bankas nukirto vienos nakties indėlių palūkanų normą per 10 bazinių punktų iki -0,4 proc. Bazinė palūkanų norma sumažinta iki 0 proc. – skolintis galima už dyką. Taip pat ECB padidino turto supirkimo tempus iki 80 mlrd. eurų per mėnesį, praplėsdamas pirkinių sąrašą.
Tokiu tempu perkant valstybių obligacijas, Vokietijos skolos pasiūla išsektų po 13-15 mėnesių. Todėl, norint didinti kiekybinio skatinimo apsukas, centrinis bankas įtraukė euro zonos įmonių obligacijas, kaip tinkamas supirkinėjimui.
Papildomai, buvo išplėsta TLTRO programa, kuri prisideda prie skatinimo bankams išduoti paskolas įmonėms ir vartotojams. Toks agresyvus piniginis skatinimas turi sumažinti ilgalaikių palūkanų kainas, bei skatinti polinkį rizikuoti investuojant. Taip pat ši strategija sudaro neigiamą spaudimą euro kursui ir didina euro zonos eksportų konkurencingumą.
Finansų rinkose buvo tikimasi depozitų palūkanų normos kirtimo iki -0,4 proc. bei kiekybinio skatinimo išplėtimo iki 70 mlrd. eurų per mėnesį. Tam tikras neapibrėžtumas vyravo dėl turto supirkimo apimčių didinimo, sluoksniuotos depozitų sistemos, todėl ECB vadovas Mario Draghi itin teigiamai nustebino rinkas, viršydamas net pačius optimistiškiausius lūkesčius. Akcijos kilo, o euro zonos obligacijų pajamingumas susitraukė.
Tikėtina, kad išplėtus kiekybinio skatinimo programą euro zonos valstybių obligacijų pajamingumai supanašės. Euro kursas po naujos strategijos paskelbimo krito virš 1 proc. prieš JAV dolerį. Vis dėlto, per spaudos konferenciją Mario Draghi paskelbus, kad toks monetarinės politikos išplėtimas bus paskutinis, euras susigrąžino praradimus.
Kadangi ECB pinigų politikos skatinimą buvo agresyviai padidinęs ir anksčiau, kyla klausimas, ar šį kartą strategija pasiteisins. Situaciją vertinant iš infliacijos perspektyvos, ankstesnę monetarinę politiką atsvėrė kritusios naftos kainos.
Rusijos, Venesuelos, Kataro ir Saudo Arabijos kooperacija stabilizuoti naftos rinką, ir mažėjantis aktyvių platformų skaičius JAV verčia tikėtis, kad naftos kainų dugnas jau pasiektas. Todėl dingstant defliaciniam poveikiui dėl pigusios žaliavos, monetarinė politika bus efektyvesnė.
ECB skatinimas taip pat siekia sumažinti euro kursą, taip pagerinant eksporto padėtį, padidinti ekonominį aktyvumą ir BVP augimą. Vis dėlto, tokia strategija priklauso nuo prekybos partnerių centrinių bankų veiksmų: jei kitose šalyse taip pat kertamos palūkanos, euras nepinga, o ir eksportas neįgauna konkurencingumo.
Galiausiai, ECB siekia įkvėpti investuotojų ir gyventojų pasitikėjimą ir sumažinti rūpesčius dėl ekonominio augimo. Jei investuotojai, įmonių vadovai ir vartotojai yra labiau užtikrinti ekonomine ateitimi, rizikos tolerancija padidėja, įmonės finansuoja naujus projektus, o gyventojai apsipirkinėja daugiau – viskas susideda į spartesnį ir aktyvesnį ekonominį augimą. Ar ECB pavyks įkvėpti pasitikėjimo bangą, pamatysime ateinančių metų bėgyje pasirodančiuose ekonominiuose rodikliuose.
