„Kemperijos“ įkūrėjai linkę keliauti prieš sezoną arba jam pasibaigus, nes tuomet ir žmonių mažiau, ir vis dar geras oras. Į Pietų Prancūziją važiavo rudenį, panašiu metų laiku kaip dabar.
Kadangi vasarą – šeimos verslui pats darbymetis, sezono metu išvykti į keliones pavyksta tik trumpam. „Turime dirbti, kad kiti galėtų smagiai ir saugiai keliauti“, – sako Viktorija, su kuria kalbėjomės ne tik apie kemperiavimo ypatumus, bet ir verslo pradžią prieš 10 metų, kaip sekėsi ikikoroniniais laikais, pandemijos pradžioje ir dabar.
Prieš pat pandemiją šeima jau su dviem vaikučiais keliavo į Laplandiją lankyti Kalėdų Senelio.
„Buvo iš tiesų labai įspūdinga. Kalėdų Senelis dar nebuvo už stiklo, kaip dabar. Lietuvoje tą žiemą buvo labai mažai sniego, o Laplandijoje – ir pusnys, ir minus 25 laipsniai”, – prisiminė Viktorija.
Daiktus surikiuoja palei sieną
Mačiuliai yra keliavę ir nuomojamais kemperiais, ir savo įmonės, bet jau jaučia, kad pribrendo savam. Kaip sako Viktorija – vien dėl praktiškumo, nes į kelionę kemperiu ima daug daiktų, kuriuos vis reikia iškrauti, sukrauti.
Dabar ji jau įgudusi, bet vis viena viską pradeda rikiuoti likus maždaug savaitei iki išvažiavimo. Susidėlioja namuose palei sieną, nes kelionė kemperiu, tai ir indai, patalynė, rankšluosčiai, maisto atsargos, kad nereikėtų dėl menko nieko eiti į parduotuvę, ir drabužiai visokiems orams bei inventorius: dviratukai, paspirtukai, žaislai, knygos, žaidimai.
„Kemperis suteikia galimybę ilgą laiką būti kelionėje neatsisakant kasdienybėje įprastos veiklos. Į jį gali pasiimti viską, ko reikia. Pvz., jei mėgsti kavą virti kavinuke, – pasiimi. Arba jei galvoji, kad bus proga prasivažiuoti riedučiais, pasiimi juos. Planuodamas kelionę automobiliu, labai gerai pagalvotum, ką imti, o kemperis talpus”, – lygino Viktorija.
Kokią tvarką įsivesti, kad daiktai nevirstų chaosu
Palaikyti tvarką keliaujant gali būti lengviau nei namuose, nes kemperyje yra daug uždarų lentynų/spintelių. „Jau „atmušiau ranką“, kur virtuvės zonoje patogiausia dėti indus, virtuvės reikmenis, sunkesnius daiktus. Kiekvienam vaikui, vyrui ir sau paskirstau atskiras spinteles drabužiams, kiekvienas atsakingas už savo spintelę. Vaikai dar gauna po spintelę žaislams. Lietaus ir šiltesni drabužiai turi savo vietą, batai – savo, skalbinių maišas keliauja po lova. Su patirtimi ateina aiškumas, kur kokius daiktus patogiausia susidėti. Tačiau svarbu pasinaudojus pasidėti į vietą, nes kitaip pasidaro sunku“, – apibendrino Viktorija.
Kaip ir kiti dažniau keliaujantieji, Mačiuliai turi dėžes su indais, negendančiais maisto produktais, kitais kelionėms skirtais daiktais. Pasideda jas į sandėliuką ir, kai reikia – pasiima. „Tik svarbu iškart po kelionės, jeigu kas nors, pvz., degtukai, baigiasi – įsidėti. Nes prieš kelionę pasimiršta“, – atkreipė dėmesį Viktorija, po truputį bandanti racionalizuoti daiktų krovimąsi, kad laiko tam prireiktų vis mažiau.
Paklausta, ką chroniškai pamiršta, nors svarbu, 15min pašnekovė minėjo virvę skalbiniams su segtukais, kurie labai praverčia ilgai keliaujant, kai tenka kempinguose skalbti. „Ne visur yra džiovyklės, be to, grįžus nuo jūros reikia rankšluosčius pasikabinti, o kemperyje taip gerai nedžiūsta. Dar man labai patinka iš lauko pusės kemperį pasipuošti lemputėmis ir vakare įjungti, pasiimti žvakių, nes lauko baldų kemperiuose būna, jais nebereikia papildomai rūpintis“, – dalijosi Viktorija, primindama pasiimti ir šluotą.
Koks kemperis yra idealus?
Viktorijos nuomone, esminis dalykas kemperyje yra lovos. „Kai vaikai dar mažiukai ir šeima miega kartu, patogiausia kemperis su didele lova gale, į kurią visi telpa. Kai vaikai paauga, patys matome, kaip jie žavisi kemperiais su dviaukštėmis lovomis, nes kiekvienas nori turėti tik sau skirtą kampuką su savo pagalve ir vieta žaislams. Taigi, šeimos poreikiai keičiasi“, – patyrė 5 ir 8 metų vaikų mama.
Jeigu keliautų tik dviese su vyru, Viktorijai galbūt net labiau patiktų kemperiukas mikroautobusas, kuris siauresnis, mažesnis, žemesnis, tačiau su viskuo, ko reikia kelionėje.
„Kemperis – kaip batai. Turi prisitaikyti, kad tiktų konkrečiai tau“, – mano V.Mačiulienė.
Vos atidarius įmonę – šaltas dušas
Pomėgį keliauti kemperiais šeimos verslu Mačiuliai sugalvojo paversti prieš 10 metų. Vienas iš tuomet pagrindinių Lietuvos bankų aktyviai reklamavosi kaip padedantis jaunam verslui, bet su Mačiuliais net nekalbėjo. Paprašė parodyti įmonės registracijos pažymėjimą, ir buvo gana. Ką tik įsteigta įmonė paskolos verslo pradžiai negavo, tad porą pirmų kemperių Mačiuliai nusipirko iš santaupų.
Iš pradžių „Kemperija“ nebuvo pagrindinis poros pragyvenimo šaltinis. Viktorija tuomet nuo 8 iki 17 dirbo specialiste banko įmonėje, o jos vyras – specialistu energetikos srityje. Darbus biure keisdavo fiziniai, techniniai, vadybiniai darbai „Kemperijoje“ vakarais ir savaitgaliais.
Viktorijai ypač įstrigęs pirmasis klientas, kuris kemperį nuomojosi savo gimtadieniui balandžio 1 dieną: „Nuomos pabaigoje veždamas grąžinti mums, jis jį sudaužė. Nesakyčiau, kad tai buvo labai skausminga finansiškai, bet šeimos verslo juk imiesi su entuziazmu, o štai toks balandžio 1-osios pokštas pačioje pradžioje.“
Iki šiol akyse stovi pirmos verslo vasaros vaizdas
Kemperiai skiriasi nuo šiaip nuomojamų automobilių tuo, kad bent jau prieškoroniniais laikais juos žmonės nuomodavosi ilgoms kelionėms į Vakarų Europą ar Skandinavijos šalis.
„Jeigu nedaug kemperių nuomoji, nėra taip, kad kasdien esi užsiėmęs. Tad iš pradžių turėjome 2–3 nenaujus kemperius. Instruktuodavome klientus, atiduodavome jiems kemperius, išleisdavome į kelionę, o sulaukdavome grąžinant, paprastai, vakarais. Apžiūrėdavome juos, ar ko nereikia taisyti, valydavome. Iki šiol akyse stovi pirmos verslo vasaros vaizdas, kad valau ir valau dušą“, – juokėsi Viktorija.
Panuomoję kemperius, Mačiuliai 2012 metais tapo oficialiais kemperių gamintojo „P.L.A.“, o 2015 metais kemperių gamintojų „Chausson“, „GiottiLine“ ir prikabinamų namelių gamintojo „Caravelair“ atstovais Lietuvoje. Patys ieškojo galimybės pardavinėti ir nuomoti naujus kemperius, nes su jais rizika mažesnė.
Kemperius, su kuriais pradėjo verslą, pora nesunkiai pardavė, nes per pastaruosius dešimt metų kemperiai tik populiarėjo.
Klausimų kelia taršos mokestis: skiriasi kartais
Iki pandemijos kartais dar kildavo klausimų, ar Lietuvoje kemperių, o ypač naujų, rinka gyvybinga, o dabar nebekyla, juolab kad nenaujiems kemperiams įvedamas taršos mokestis bus gana skaudus“, – atkreipė dėmesį Viktorija. Pasak jos, Lietuvoje iš viso registruota apie 2 tūkst. kemperių, tačiau iš jų tik 130 gali tiksliai apskaičiuoti taršos mokestį pagal kemperio dokumentuose nurodytą CO2. Vertinant visus kitus, bus žiūrima, kokie jų varikliai, bendroji masė.
„Kadangi kemperių masė pakankamai didelė, senesniems nei 2005 metų kemperiams, pagal dabartinį projektą, gali būti taikomas maksimalus taršos mokestis. Kiek skaičiavome, vidutiniškai per metus mes už naują kemperį mokėtume 130 eurų taršos mokesčio, o už seną gali tekti mokėti ir daugiau kaip 600 eurų per metus. Skiriasi kartais“, – lygino V.Mačiulienė.
Augo po truputį, bet nuosekliai
Steigdami „Kemperiją“ Mačiuliai svarstė taip: kemperis yra daiktas, kurį galima nuomoti ir jis labai greitai nepraranda vertės. Iš santaupų nusipirkę kelis kemperius jie užsidirbo iš nuomos, vėliau didelę dalį sumokėtų pinigų atsiėmė pardavę naudotus kemperius, nes užmezgė santykius su naujų kemperių gamintojais.
Dabar „Kemperijos“ šeimininkai ne tik abu gyvena iš šeimos verslo, bet ir įdarbino 5 žmones.
Viktorijos žodžiais, viskas vyko po truputį, bet nuosekliai. Po poros „Kemperijos“ gyvavimo metų jos vyras nusprendė palikti nuolatinį darbą ir visą savo laiką paskirti šeimos verslui. Pirmas darbuotojas, kurį jie samdė, buvo kemperių remonto meistras. Paskui atsirado poreikis žmonėms, kurie padėtų paruošti ir klientams perduotų nuomojamus kemperius, nes jie – ne tik mašinos, bet ir namai su išmaniais daiktais. Pvz., yra boileris, šildytuvas, vandens siurbliukas, kitų prietaisų, su kurių veikimu klientus reikia supažindinti. „Bendras naudojimosi prietaisais principas – nieko negalima daryti per jėgą. Jeigu darai per jėgą, vadinasi, kažkas ne taip“, – sakė Viktorija.
Šeimos verslas turi savų privalumų
Ji pati kelerius metus tik padėdavo vyrui šeimos versle, tačiau po antro vaiko priežiūros atostogų visi nusprendė, kad gal bus geriau, jeigu Viktorija irgi dirbs vien „Kemperijoje“.
„Šeimos verslas ir asmeniniam gyvenimui suteikia šiokio tokio lankstumo. Viena vertus, gal daugiau laiko dirbi, kita vertus, jeigu yra mokyklinių, sveikatos ar kitų reikalų, gali lanksčiau viską susidėlioti nei samdomame darbe. Taigi, šeimos verslas turi savų privalumų“, – sako V.Mačiulienė.
Dabar „Kemperijoje“ – ramesnis periodas Daugiau darbuotojų nuomos aptarnavimui, techninei pagalbai „Kemperijos“ įkūrėjai planuoja ieškoti prieš sezono pradžią.
Vis dėlto, kalbėdama apie sezoniškumą, V.Mičiulienė išskiria prieškoroninius laikus ir pandemijos laikotarpį, kuris vis dar tęsiasi.
Kemperiai išpopuliarėjo kaip patogus saviizoliacijos būdas
„Per pirmą karantiną kemperiai išpopuliarėjo kaip patogus saviizoliacijos būdas. Tačiau tuomet kemperius nuomodavo įmonės, kad juose galėtų gyventi iš užsienio atvykę ar izoliuotis privalantys darbuotojai ir pan., o per antrąjį karantiną visi prisisėdėję namuose norėjo nuomotis kemperius patys ir lėkt keliauti“, – lygino Viktorija.
Viena vertus, atsirado papildomų klientų, kita vertus, jų buvo daug, bet nebe ilgalaikių, o trumpalaikių.
„Normaliais laikais žmonės kemperiais išvykdavo į 2–3 savaičių keliones, sulaukdavome klientų iš Rytų Europos, kurie atskrisdavo ar atvažiuodavo ir išsinuomoję kemperius keliaudavo po Europą 2, 3 savaites ar mėnesį. Per karantiną tai baigėsi, nes užsivėrė sienos. Vasarą buvo daug trumpų ir netolimų, vietinių kelionių kemperiais. Žmonės ir pakeliauti norėjo, ir išbandyti kažką naujo, o keliavimas kemperiais tokią galimybę dovanojo, ypač šeimoms su vaikais, nes vaikams kemperiai visada kažkas tokio“, – pastebi Viktorija.
Ikikoroniniais laikais „Kemperija“ nuomojo 15 kemperių. Per karantiną Mačiuliai susimažino kemperių parką, mat suaktyvėjus kemperių pirkimams buvo palankiau juos ne nuomoti, o parduoti.
80 tūkst. eurų – ne riba
Kadangi šeimos verslas prekiauja ne tik naujais kemperiais, pasidomėjome, kas svarbiausia renkantis. Pasak Viktorijos, esminis dalykas – sandarumas: kad kemperis nešlaptų ir nebūtų papuvęs. „Su tais puvėkais net neužsiimame. Manome, kad jų pardavimas, nepaisant galbūt mažesnės kainos, yra žmonių apgaudinėjimas, nes kiauras kemperis – bevertis daiktas. Jį labai brangu, o dažniausiai ir neverta remontuoti“, – sakė V.Mačiulienė.
Paklausta apie pigiausią parduotą kemperį, Viktorija prisiminė, kad tvarkingą kemperį prieš porą metų pardavė už 5 tūkst. eurų. Brangiausias parduotas maždaug už 80 tūkst. eurų, nors tai toli gražu ne riba.
„Mes patys svarstome, kad sau būtų racionalu pasilikti apynaujį kemperį iš dabar nuomojamų, bet mano vyrui, kaip sakoma, akis vis krenta į retro kemperius. Prikabinamas namelis mūsų poreikių, matyt, netenkintų, nes jį gali naudoti tik sustojus ir ne visi turi dušą ar gali veikti neprijungti prie elektros. Turint palyginti nedidelius vaikus, šie niuansėliai svarbūs. Tiktų ir 20 metų senumo retro kemperis, iš tų, kurie vyrui patinka, bet, aišku, naujesniu važiuoti visada maloniau“, – lygino V.Mačiulienė.
Kemperiai ne apie ekonomiją, o apie laisvę
Pirkti savą kemperį ar nuomoti, priklauso nuo aplinkybių. Viktorija patartų visų pirma atsakyti sau į klausimą, kiek planuojame keliauti: „Turime nuolatinių klientų, kurie išvyksta į vieną kelionę per metus ir nori keliauti nauju kemperiu. Svarstant apie savo kemperio pirkimą, viena kelionė per metus lyg ir mažoka, nes jeigu nori naujo, jis kainuoja daug pinigų. Tačiau jeigu šeima kiekvieną savaitgalį nori kažkur išvykti, o per metus susiruošia ir į kelias ilgesnes keliones, tikrai verta pamąstyti. Ir dabar turime jaunų žmonių su mažais vaikais užklausų, kurie nori pavasarį išvykti į trijų mėnesių kelionę. Jeigu nuomotųsi kemperį, kažkiek tūkstančių eurų sumokėtų nuomos. Tačiau ji galėtų būti kaip pradinis įnašas įsigyjant kemperį, jei žmonės turi darbus, gali mokėti lizingą, turi pradinį įnašą.“
Tačiau svarbiausias dalykas, be to, ką įvardijo Viktorija, – ar patinka keliauti kemperiu. Požiūris, neva tai pigiausias keliavimo būdas – netiesa. „Tikrai turbūt pigiau keliauti nuosavu automobiliu ir apsistoti pigiausios kategorijos viešbučiuose. Kemperiai ne apie ekonomiją, o apie laisvę. Tu neleki, sustoji, kur tau patinka ar išvažiuoji greičiau iš ten, kur tau nepatinka. Dažniausiai žmonėms patinka keliauti kemperiu, nors pasitaiko pabandžiusių ir supratusių, kad tai – ne jiems“, – dalijosi V.Mičiulienė.
Draugiškiausios šalys keliaujantiems kemperiu ir ko trūksta Lietuvoje
Ko trūksta, kad Lietuvoje matytume ne tik kemperiais važinėjančių kitų šalių, bet ir vietinių žmonių? Viktorijos nuomone, esminis dalykas, – resursų trūkumas. Ne visi, kurie norėtų keliauti kemperiais, juos gali įpirkti.
Lietuvoje yra geros sąlygos stovyklauti, nuostabiai įrengtų poilsio vietų. Tačiau, skirtingai nei gilesnes kemperiavimo tradicijas turinčiose šalyse, trūksta specializuotų aikštelių, kur būtų galima išpilti nuotekas. Lietuvoje tą gali daryti tiktai kempinguose, o mokamų ar nemokamų aptarnavimo aikštelių kemperiams prie degalinių ar kitur, kokių pilna Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, nėra. Kiek žinau, kemperistus vienijanti asociacija bandė kelti šį klausimą, bet kol kas sprendimų nėra, nors daugiau kaip 2000 Lietuvoje registruotų kemperių – ne taip ir mažai.
Draugiškiausios šalys keliaujantiems kemperiais – Vokietija, Kroatija, Italija. Jose daug visokių visokiausių kempingų nuo paprasčiausių sodininkų bendrijose su minimaliu aptarnavimu iki didžiulių kempingų, su, kaip labai patiko Mačiulių vaikams, didžiuliu vandens atrakcionų parku Kroatijoje. Tai, ko galėtų pasimokyti iš šių šalių Lietuva, – įvairesnės kempingų infrastruktūros. Ne tik bazinio aptarnavimo, bet ir buvimo malonumo.
