Iš karto noriu perspėti, kad ši rašliava, kurią vargiai būtų galima pavadinti straipsniu, nėra apie tai, kaip Maljorkoj dingo mano sandalai, ir tai nėra apie tai, kaip lėktuvas manęs nepalaukė, nors vėlavau tik tris minutes, tai taip pat nėra apie tai, kaip prabangioj viloj gimtadienio metu sudaužiau savo telefoną.
Šis straipsnis yra apie tai, kaip lietuviai lietuvius vergovėn siunčia. Iš karto noriu pasakyti, kad savęs nelaikau nuskriausta, tiesiog noriu, kad žmonės pasimokytų iš mano naivumo.
Taigi, prieš keletą mėnesių nusprendžiau emigruoti, tiesa, neilgam, penkiems–šešiems mėnesiams į Norvegiją, kurioje turėjau sėkmingai darbuotis. Suderinus visus skaičius, pagal savo pirminę idėją ir planą, turėjau užsidirbti tiek, jog būtų padengta suma už mano mokslus bei būtų likę gyvenimui ten ir grįžus namo.
Su visagale „Google“ pagalba susiradau agentūrą, kuri užsiima žmonių įdarbinimu užsienyje. Susisiekiau su jais (visas bendravimas vyko elektroniniu paštu), viskas atrodė puikiai, nusiunčiau visus savo duomenis, sumokėjau 50 eurų už mano dokumentų išvertimą į norvegų kalbą ir laukiau atsakymo.
Po plius minus mėnesio laukė dviejų savaičių trukmės mano nervų išbandymas ir jų žaidimas „mes jums perskambinsime po pietų“.
Po plius minus mėnesio laukė dviejų savaičių trukmės mano nervų išbandymas ir jų žaidimas „mes jums perskambinsime po pietų“. Užteko nuovokos suprast, kad nieko neišeis, o žiauriai mandagiai moteriai rusišku akcentu linkiu didelės sėkmės gyvenime.
Ar lipau ant to paties grėblio antrą kartą, paklausi tu? Taip, lipau. Tačiau jis vožtelėjo šešis kartus smarkiau. Tokiu pat būdu susiradau antrą agentūrą, kurios atsiliepimai buvo labai geri. Iškart susisiekiau su jais ir net susitariau dėl vizito jau kitą dieną. Mano pirmas klausimas moteriai, sėdinčiai blausiame kabinete, buvo, ar jie garantuoja darbą Norvegijoje, nes suma, kurią sumokėjau jiems, buvo 300 europietiškų pinigų.
Moters atsakymas man buvo teigiamas, tik perspėjo, kad darbe turėsiu išsilaikyti pati, suprask, ne nosį krapštyti, o dirbt reikės. Patikėjusi visom kalbom, sumokėjau pinigus, gavau sutartį, atmintinę vykstantiems į Norvegiją ir taip toliau.
Net sumokėjau ir už kelionę, kurią vykdė jų siūloma kompanija. Už pastarąją paklojau 160 eurų. Kelios dienos prieš mano kelionę paskambinau jiems pasiteirauti, kaip klostosi reikalai, tačiau gavau atsakymą, jog niekas nieko nežino.
Žvilgtelėjau į savo elektroninio pašto dėžutę ir radau laišką, kuriame nurodyta, kad į jokią Norvegiją manęs nepriėmė, todėl jie siūlo kitą darbą Škotijoje, deja, už žymiai mažesnį atlygį.
Žvilgtelėjau į savo elektroninio pašto dėžutę ir radau laišką, kuriame nurodyta, kad į jokią Norvegiją manęs nepriėmė, todėl jie siūlo kitą darbą Škotijoje, deja, už žymiai mažesnį atlygį.
Nusprendžiau vykti, vis dėlto darbo Lietuvoje neturėjau, o pinigai buvo sumokėti. Juokingiausia buvo tai, kad, kai paskambinau į kompaniją pasiteirauti, ar pinigai už kelionę į Norvegiją man bus grąžinti, moteris atsakė, kad šituo klausimu padėti negali, nes mokėjau ne jiems, nors visus kartus pinigai buvo vedami į tą pačią sąskaitą.
Ji mane nuramino, kad už jau sumokėtą sumą jie mane nuveš į Škotiją. Tie, kas domisi, žino, jog į Škotiją galima nuvykti ir už dvigubai mažesnę sumą. Kadangi niekas nieko nežinojo – sutikau.
Galiausiai girtas serviso darbuotojas spyrė į autobusiuką, nes vairuotojai atsisakė pakloti 200 eurų už kaladėles ir jų pakeitimą, ir dėl to, kad vairuotojai nesutiko jam duoti butelio degtinės.
Sau garsiai pagalvojau, kad kelio atgal kaip ir nėra, todėl bent kelis mėnesius padirbėti nepakenks. Autobusas, kurio, beje, laukiau nesulaukiau prie „Megos“ , nors jis sustojo kažkokioj degalinėj Marijampolės link, priminė tokį, kuris galėtų vežti narkotikus ir nelegalus.
Vairuotojai – gėrio įsikūnijimai, kurie įbruko kiekvienam po bloką cigarečių (tiems, kas nežino, į Jungtinę Karalystę galima persivežti maždaug bloką rūkalų). Kelionės metu vežėjai rūkė kas 15 minučių, dėl to dvokė visi daiktai.
Išvis kelionė priminė „Titaniką“. Tik ne kaip sėkmingą filmą, sukrovusį autoriams milijonus, o kaip nesėkmingą laivą, kuris nuskendo ir dabar niekam nėra įdomus. Naktį prie Lenkijos–Vokietijos sienos genijai nusprendė susirasti servisą, kuriame kas nors sutaisytų stabdžių kaladėles, kurių jau beveik nebebuvo.
Galiausiai girtas serviso darbuotojas spyrė į autobusiuką, nes vairuotojai atsisakė pakloti 200 eurų už kaladėles ir jų pakeitimą, ir dėl to, kad vairuotojai nesutiko jam duoti butelio degtinės.
Taigi buvo sugaištos trys valandos ir taip brangaus laiko kažkur, kur nuoširdžiai maniau, kad būsim apvogti ir nužudyti. Tačiau be visų nuotykių ir prieš savaitę pamestų keleivių ieškojimų, kelionė praėjo sklandžiai.
