Štai ir linksmiausia dalis, dėl kurios nusprendžiau papasakoti, kas vyksta Lietuvoje. Pasiekiau savo tikslą – Folkerko miestelį ir įmonę, kurioje dirbau... savaitę.
Kalbėjausi su pačiu direktoriumi (anglų kalbą moku gerai, net labai). Jis pasakė, jog dirbsiu picų kepėja, nors man siųstuose dokumentuose buvo nurodyta, jog darbas fabrike, ruošiant šaldytus produktus picoms.
Nieko nesakiau, maniau, kad tai tik dar geriau, juk mėgstu valgyt jas, o dabar dar ir gamint išmoksiu. Po pusvalandžio sėdėjimo biure ir žiūrėjimo, kaip babajus kemša maistą, nors jis žinojo, kad keliavau kone tris paras ir esu pavargus bei alkana, su naujausiu „Lexus“ buvau pristatyta į vietą, kurioje gyvenau.
Kambarys virš kažkokio baro, ne didesnis už vonią. Tiesa, sakė, kad laikinai. Pradėjau dirbti, kur mane apmokė lietuvė. Pradėjau visko klausinėti, o tiesa privertė mane nusivilti žmonėmis. Pasirodo, jog visi lietuviai atsiradę Škotijos užkampyje, turėjo vykti į Norvegiją, tačiau atsidūrė pas babajus, kuriems ant tavęs nusispjaut.
Nuo 290 svarų (tiek atlyginimo turėjau gauti ir ši suma buvo dokumentuose, siųstuose man) buvo nuskaičiuojama viskas: kelionė į darbą, nors gyvenau 2 minutės kelio nuo darbovietės, būstas, maistas (apie pastarąjį sutartyje buvo nurodyta: sriuba, salotos, karštas patiekalas).
Vietoje paaiškėjo, kad ką išsikepi, tą valgai. Keisčiausia buvo tai, jog anglai, kurie dirbo ten, galėjo atsinešti savo pietus ir niekas nieko nenuskaičiuodavo, tačiau su emigrantais to nebuvo.
Nuo atlyginimo buvo nuskaičiuojami mokesčiai, žinoma, draudimas. Per kelias dienas paaiškėjo, kad, norint gauti nacionalinį draudimo numerį, BE JOKIŲ IŠLYGŲ yra privalomas pokalbis biure.
Supratusi, į kokį mėšlą įklimpau, tepiau slides iš ten. Tiesiai į Londoną, pas gimines. Pasikartosiu dar kartą, jog nuskriausta savęs tikrai nelaikau. Tiesiog gaila pinigų, sukištų sukčiams ir kažkokiems arabams.
Paklausiau lietuvės, kuri ten vergavo jau 6 mėnesius, ar tokį gavo. Ji sakė, kad gavo laišką, tačiau jokiame pokalbyje nedalyvavo. Tuo metu supratau, kad vyksta didžiausio masto apgavystė, kurią vadinu „durnių festivaliu“.
Darbas 6 dienos per savaitę, po 10-15 valandų (naktimis). Valandinis tarifas – velnias žino. Paklausiau jos, kiek jau pinigų susitaupė, o ji liūdnom akim pažvelgė ir pasakė, kad jei bent 100 svarų iš savaitės atlyginimo lieka, manyk, kad pasisekė. Toliau paaiškino, jog iš tos likusios algos reikia susimokėti komunalinius mokesčius, nusipirkti internetą, jei tau jo reikia.
Supratusi, į kokį mėšlą įklimpau, tepiau slides iš ten. Tiesiai į Londoną, pas gimines. Pasikartosiu dar kartą, jog nuskriausta savęs tikrai nelaikau. Tiesiog gaila pinigų, sukištų sukčiams ir kažkokiems arabams.
Tačiau gavau galimybę pakeliauti (būtinai aplankykit Glazgą, ypatingas miestas). Šiuo metu turiu tikrai geresnį darbą, kuriame viskas yra skaidru, nors ir dirbu su lenke, kuri net po dviejų mėnesių dar vis vadina mane Roksana.
Šią istoriją drąsiai vadinu nuotykiu. Tiems, kas sakys, jog geriau galėjau likt Lietuvoje, nes joje darbo pilna, pasakysiu, kad sėdėti kokio nors prekybcentrio sandėlyje neturėjau didelio noro.
Esu asmenybė, siekianti daugiau, todėl, jei kas nors ieško ambicingo, kūrybingo bei atsidavusio darbuotojo – AŠ ČIA.
Dažnai sau užduodu klausimą, ar turėčiau ką nors dėl to daryti, kam nors paskųsti kompaniją Lietuvoje, o gal neapsimoka? Ir tikiu, kad karma egzistuoja, todėl linkiu sėkmės žmonėms, sėdintiems blausiuose kabinetuose, Savanorių prospekto 195 name, III-iame aukšte.
Ir žinau, jog atsiras žmonių, teigiančių, kad man taip ir reikia, nes esu pati kalta. Tiesiog pasakysiu, jog jūsų nuomonė man yra visiškai neįdomi, visgi esame tauta, kuri ploja katutėmis, kai kaimyno tvartas dega.
