– Panašu, kad pirmosios mintys apie verslą pradėjo kilti ganėtinai seniai. Ar prisimenate, kada tiksliai tai nutiko?
– Veiklą vykdyti pradėjome daugiau nei prieš dvejus metus – 2019 m. Čia buvo mano vyro Lino idėja, jis nuo 17 metų dirbo maitinimo sektoriuje ir buvo pabaigęs šios srities mokslus. Bet buvo metas, kai neberado sau vietos daryti tai, ką supranta geriausiai. Juk virėjo, šefo darbas primena meną, reikalauja kūrybos, eksperimentų, galvosūkių. Todėl jis kurį laiką galvojo, kad būtų smagu dirbti renginiuose, ten ruošti patiekalus. Prasidėjus koronavirusui, prastovoms, ši mintis, kai norisi ieškoti savo vietos, vis dažniau grįždavo. Tas pandemijos laikotarpis leido pagalvoti, pasidėlioti mintis.
– Kada šios mintys pradėjo virsti realybe?
– Laikui bėgant pamatėme skelbimą apie nuomojamas virtuvės patalpas. Patys gyvenome labai mažame bute, tai pasiėmėme sau virtuvę, kad Linas galėtų joje gaminti. Per visą pandemijos laikotarpį tinkamai įsirengėme patalpas ir turėjome virtuvę su profesionalia įranga. Niekada nepamiršiu, kad kai viską padarėme, Linas klausė, kas bus toliau, ką reikės daryti su virtuve. Paklausus, o ką jis nori daryti, jo atsakymas buvo tikslus ir nuoširdus – važiuoti pas žmones, gaminti renginiuose, šventėse, privačiose degustacijose. Čia kilo problema – pandemijos metu renginiai buvo uždrausti. Mes šių idėjų įgyvendinti niekaip negalėjome ir nežinojome, kada visa tai baigsis.
Bet netrukus gimė kita idėja pradėti šventinių maisto dėžučių verslą. Ruošėme pilnas dėžutes įvairiausių produktų, kuriuos išvežiodavome po Vilnių per šventes. Tas labai pasiteisino ir leido mums uždirbti pirminį kapitalą. Tai leido padengti virtuvės, kurios įrengimas buvo labai brangus, išlaidas.
Po šio pasisekimo nusprendėme nesustoti. Pusę metų plėtojome šią idėją, kol sulaukėme pirmo užsakymo draugų renginiui. Kovą gavome užklausą, o liepą vyko jų vestuvės. Tai buvo pirmas bandymas, po kurio Linas suprato, kad tai jis ir nori daryti. Todėl pradėjome eiti šiuo keliu (šypteli).
– Paminėjote šventines dėžutes. Labai smalsu – ką į jas dėdavote?
– Darydavome rinkinius su atrinktais sūriais, mėsomis, pačių marinuotomis alyvuogėmis, vaisiais, duona ir kitomis gėrybėmis. Žmonės, pasirinkę norimą rinkinį, galėjo jį užsisakyti savo vakarėliams.
– Ką darydavote, kad apie šias gėrybes ir verslą sužinotų kuo daugiau žmonių?
– Pradėjome nedidelę reklamos kampaniją. Kadangi startavome lapkritį, per Kalėdas ir Naujuosius turėjome samdyti papildomus penkis žmones. Susidomėjimas buvo netikėtas. Greitai sugalvojome ir kitų būdų, kuriais galėtume išgarsėti. Taip atsirado logotipas, pavadinimas ir svetainė. Nieko neužsakinėjome, nes tiesiog neturėjome tam tiek pinigų. Visą darbą padarėme mes su Linu ir mums padėję draugai. Logotipą mums nemokamai sukūrė mano gera draugė, ant mašinos reklamas atspausdino dar kiti draugai. Atrodo, kad visi padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Prisidėjo visi, kurie patikėjo mūsų idėja. Džiaugiamės, kad dabar žinome, kaip atsiranda kūrinys, kaip kelios mintys tampa verslu. Perėjome kiekvieną procesą nuo A iki Z.
– Ir iš tikrųjų sulaukėte didžiulio palaikymo. Ar taip buvo visada?
– Taip. Tikrai palaikė. Gal tik truputį gąsdino, nes sakė nesitikėt, kad greitai viskas atsipirks, atneš kažkokį pelną. Sakė, kad viskam prireiks daug jėgų, nusiteikti bent dvejus metus gyventi iš santaupų. Bet iš tikrųjų jau per pirmus metus viskas atsipirko. Aišku, mes pradėjome su labai kukliais daiktais, automobiliais, tik vėliau išsiaiškinimo, kad reikia daugiau žmonių, staltiesių ir kitų reikmenų. Su kiekviena nauja alga investuodavome į atnaujinimą. Todėl ačiū žmonėms, kurie patikėjo, įsileido, negailėjo komplimentų, paliko atsiliepimus. Iš tikrųjų keista prisiminus, kaip mes su tokia įranga ir ekipuote sugebėjome nueiti iki to, ką turime dabar (juokiasi).
– Gal atnaujinus įrangą, suradus pagalbą, išaugo ir klientų ratas?
– Linas abejojo, ar turėsim kam parduoti ir ką, bet aš jį nuraminau, kad šią dalį paliktų man. Iš tiesų irgi nežinojau, ką daryti. Bet po truputį radau sprendimą. Iš pradžių su nuomonės formuotojais bendravome dėl vardo, reklamos, o vėliau įdėjau skelbimą į vieną portalą. Po jo žmonės pradėjo rašyti, klausti dėl vieno, o vėliau dėl daugiau renginių. Gaila, kad dėl to, jog negalėjome apsilankyti renginiuose, neturėjome nuotraukų, kurias galėtume pristatyti. Bet dar kartą noriu pasakyti ačiū visiems tiems žmonėms, kurie pirmi patikėjo mūsų skelbimu. Tada galėjome pasidaryti nuotraukas, žmonėms plačiau apie mus papasakoti.
Juk kiekvienas renginys atnešdavo kitą renginį. Mums tai leido plėstis. Tad pirmus metus turėjome tiek daug veiklos, renginių, kad nebeturėjome laisvo savaitgalio. Ir dabar esame užsipildę populiariausias datas iki kitų metų Naujųjų. Supratome, kad esame saugūs, galime rasti ramybę ir stabilumą. Mes gal tik nebuvome įvertinę tos rinkos, nes iš pradžių norėjome daryti tai, ką Linas moka geriausiai. Nebuvo klausimo, o ko trūksta rinkai? Buvo klausimas – ką tu, Linai, nori veikti? (juokiasi). Pasirodo, kad poreikis privačių šefų renginiams tikrai buvo. Mes anksčiau įsivaizdavome, kad ta paslauga labai daug kainuoja ir nėra būtina, bet lietuviai įrodė priešingai.
– Įtariu, kad žmones turėjo pritraukti ir skambus pavadinimus „Vilko puota“. Kaip jį sugalvojote?
– Pavadinimą galvojome ilgokai. Gal net kelias savaites. Ir sugalvojome važiuodami iš vienos kelionės, kai ėjome pasivaikščioti į mišką ir netyčia užtikome vilko guolius. Taip paprastai ir gimė „Vilko puota“. Pagalvojome, kad vilkas labai tinka, nes šiaip Lino profesija labiau siejasi su mėsininku. Todėl norėjome, kad dirbant renginiuose konceptas sietųsi su gamta, griliumi, sočiomis porcijomis. Žmonės būna labai laimingi, kai gauna daug ir kokybiško maisto. Nenorėjome jų nuvilti, todėl svarstėme, kad toks pavadinimas bus kaip tik. Žmonės pradėjo girti, kad mūsų pavadinimas įsimintinas, žaismingas.
Prieš tai daugybę variantų buvo atmesti. Paskui Lino regbio komanda pradėjo juokauti, kad jis visai neturi fantazijos, mat ir jų pavadinimas yra Vilniaus regbio klubas „Geležinis vilkas“. Bet tai visai nesusiję su šiuo klubu.
– Net neabejoju, jog susidūrėte ir su iššūkiais. Kokie jie buvo?
– Sunkiausia buvo tai, kad mes pradėjome daryti dalykus, kurių širdis truputį vengė. Mes visiškai nežinojome, kaip tai padaryti. Bet koronavirusas, maisto dėžučių idėja atnešė ir daug gero, nes tai buvo metai, per kuriuos daug mokėmės verslo pagrindų. Išsiaiškinome apie verslo liudijimą, mokesčius. Linui buvo 25-eri, kai tai pradėjome. Pamenu, kad norint parduoti tas dėžutes, reikėjo susitvarkyti veterinarines pažymas. Jei būtume tiesiogiai šokę į renginius, viskas būtų žymiai sudėtingiau.
Ir taip kiekvieną dieną susidurdavome su užduotimis, kurias išspręsti ne visada pavykdavo. Neturėjome tinkamų finansų, partnerių ar ko iš aplinkos, kam būtų pažįstamas verslas. Tas, kad turi pats rasti atsakymus, būti priklausomas nuo savęs, buvo sudėtingiausia. Nežinojome, kiek laiko turėsime būti šioje stadijoje, kai uždirbsime pirmą atlyginimą. Ta nežinomybė vargino.
– Kaip su šiais iššūkiai susidorojote?
– Susikūrėme savo sistemą. Linas turėjo kiekvieną dieną skirti darbui po 8 valandas, susidaryti grafiką, ką jis turi daryti, kaip tai įsivaizduoja. Tai buvo vienas didžiulis eksperimentas. Kai jau prasidėjo renginiai, pirmi užsakymai, įsidėjome skelbimus, pakeitėme sistemą taip, kaip abu supratome. Linas prieš tai dirbdavo restoranuose, su kuriais važiuodavo į renginius taip pat. Tačiau tais laikais restorano vadovai ar kiti šefai pasirūpindavo, kokius daiktus pasiimti, ką gaminti, o šįkart jam teko viską daryti pačiam. Yra vienas dalykas, kai tu viską matai iš šalies, ir kitas, kai tau pačiam reikia daryti. Iš tikrųjų mes nesitikėjome, kad tiek daug daiktų reikės. Ir tu nieko negali pamiršti, reikia viską turėti, numatyti į priekį, kas gali nutikti. Tas vis dar yra iššūkis. Kiekviena diena, renginys mums tampa pamoka (šypsosi).
– Ar visi šie sunkumai atsipirko, kai pagaliau gavote pirmąją algą?
– Švęst gal nešventėme. Tuo metu uždirbome gal tik kelis šimtus eurų, bet jie mums atrodė kaip labai dideli pinigai. Supratome, kad žmonėms mūsų paslauga reikalinga. Atsirado viltis, kad galime užsidirbti savo atlyginimą. Pirmas atlyginimas iš tikrųjų buvo už įvertinimą. Kai tu gauni ne tik pinigus, bet ir padėką, tai būna daug svarbiau. Tai leido mums patikėti tuo, ką darėme (šypsosi).
– Kaip suprantu, jūsų versle jūs vadovė, o vyras gamintojas. Ar taip?
– Asmeniškai aš niekada nenorėjau verslo. Neturėjau tam poreikio. Šiuo metu dirbu pardavimuose standartiškai nuo 8 iki 17 val. Prieš tai taip pat dirbau su restoranais ir prekių tiekimu jiems. Tai suteikė daug supratimo apie maitinimo sektoriaus procesus. Linas visada buvo šefas, todėl esame pasiskirstę, kad aš užsiimu rinkodara, bendrauju su klientais, atrašinėju, taisau klaidas, laiškus ir meniu. O jis užsiima kūryba – gaminimu ir tos gamybos procesu.
Iš pradžių abiem reikėjo laiko. Turėjome vienas kitu pasitikėti, pasiskirstyti darbus. Gal nekomentuoti, priekaištauti, bet daryti taip, kaip patys suprantame. Nes aš tikrai negalėčiau taip suorganizuoti ir paskaičiuoti porcijų, jų kiekių, kaip tai daro jis. Tuo metu jis negali atrašinėti, bendraut. Bendrauti raštu jam tiesiog nepatinka. Jis paskui tai kompensuoja gyvu bendravimu. Abu įdarbinome savo stipriąsias puses. Aišku, reikėjo laiko, bet kažkuriuo momentu supratome, kad geriau nesikišti į vienas kito sritis ir atiduoti visą atsakomybę.
– Akivaizdu, jog daugiau nei prieš dvejus metus gimusi idėja atnešė sėkmę – turite ištikimų klientų būrį, apie jūsų įmonę kalba ir žinomi žmonės. Tad kas toliau?
– Nežinau, ar tai būtų skirta pokalbiui, bet su Linu susituokėme tik spalio mėnesį (šypteli). Visą tai iki šiol darėme draugaudami, todėl tuo metu išsikėlėme sau tikslus. Eigoje supratome, kad kelio atgal nebėra. Į šį projektą ir vienas kitą įdėjome daug darbo, sakėme, kad „Vilko puota“ kaip mūsų vaikas. Nusprendėme iš to sezono išsikelti vestuves, stipriau įforminti savo santykius ir pasižadėti tęsti pagalbą vienas kitam.
Kitu tikslu laikome dabartines patalpas. Jos yra nedidelės. Nepavyksta aptarnauti didelių renginių, negalime samdyti daug žmonių. Todėl mūsų tikslas augti. Tai leistų mums įgauti daugiau pasitikėjimo, suteiktų laisvės ir padėtų įgyvendinti viską taip, kaip ir įsivaizduojame. Šiai dienai dar esame viename dideliame procese.
Kol kas planuojame dirbti patys kiek įmanoma ilgiau, kol suprasime, kad laikas ką nors pakeisti. O šiaip visi, kas pažįsta Liną, žino, kad jei egzistuoja toks dalykas kaip pašaukimas, tai jis tikrai jį turi. Tai yra toks grožis, kad net jo vaikystės nuotraukose matosi, jog jis visada ėjo šiuo keliu. Tad nenuostabu, kodėl šiuo metu esame labai laimingi dėl mūsų sukurto produkto.
Turite šeimos verslą? Registruokitės čia. 15min Jus pakalbins ir publikuos Jūsų istoriją portale, o vienas verslas gaus dovanų net milijoną banerių parodymų nemokamos reklamos!
