Išgirstu „būtinai pasidalinkite šia nuotrauka ir savo „Facebook“ paskyroje“ ir tuomet į galvą ateina mintis, jog šiltas puodelis arbatos po ilgos dienos buvo ne tik kilnumo gestas.
Pardavėja paprašė manęs pasidalinti nuotrauka ir tai toli gražu nebuvo nemalonus ar įžūlus pareiškimas. Ji tiesiog norėjo, kad jos arbatos krautuvėlę atrastų ir daugiau žmonių. Juk tokių „pakerėtų“ praeivių, kaip tuo metu buvau aš, per dieną ji prikalbina tikrai ne vieną ir ne du.
Panašių situacijų kasdienėje praktikoje galime atrasti labai daug: švelnus rankų masažas kosmetikos parduotuvėje, keletas kvepalų papurškimų „just for luck“. Po malonaus rankų masažo apsvarstome galimybę nusipirkti aliejų, kuriuo pasitepus rankos tapo tokios švelnios, o po keleto kvepalų purkštelėjimų pagalvojame: „Velnias, šis pardavėjas buvo tikrai malonus, gal vertėtų įsigyti kvepalus.“
Kodėl taip atsitinka? Mus veikia grįžtamumo taisyklė. Šios taisyklės stiprybė yra priversti žmogų išpildyti vienokį ar kitokį prašymą, taip pašalinant tą nemalonų „skolininko“ jausmą: „Man padarė paslaugą, parodė malonų gestą, jeigu neatsakysiu būsiu nedėkingas ar nemandagus.“
Išties teisinga galvoti, jog grįžtamumo taisyklės šaknys siekia senus laikus ir galima rasti daug tyrimų, pagrindžiančių jos gyvavimą įvairiose srityse. Bet šiandien apsiribokime kalbėdami apie grįžtamumo taisyklės veikimą socialinių medijų platformose.
Socialinių medijų lauke vienas aiškiausių šios taisyklės pavyzdžių yra skelbiamos „Facebook“ puslapių ambasadorių akcijos. Už aktyvumą, nuomones ar tiesiog žaidimo principu vykdomą „like&share“ veiklą apdovanojame bendruomenės narį bei tituluojame jį puslapio ambasadoriumi. Skamba tikrai neblogai, ar ne? Tačiau viso to esmė slypi kiek giliau.
Tarkime, jog apdovanojame žmogų vien dėl to, kad jis yra puikus puslapio mėgėjas. Išsiunčiame jam mielą dovaną, dėkojame bei kartu su juo džiaugiamės. Po kurio laiko primename jam apie gautą titulą ir mainais paprašome visai nedidelio atlygio – patarimo, recepto, nuotraukos ar bet ko, kas tuo metu atrodo tinkama (puslapyje vyraujančių temų prasme). Kas nutinka tuomet? Ambasadorius jaučiasi įpareigotas sutikti su prašymu, juk jis buvo apdovanotas bei tituluotas! Ar įžvelgiate grįžtamumo taisyklę?
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Socialinis tinklas „LinkedIn“ yra tarsi vizitinė kortelė, tiek kalbant apie įmones, tiek apie fizinius asmenis. Šios platformos apibrėžimas: „The world‘s largest profesional network“ sufleruoja, jog šiame socialiniame tinkle dalinsimės tikrai ne atostogų kokteilių nuotraukomis. Leiskite paklausti, kaip jaučiatės, kuomet jūsų „LinkedIn“ profilį papildo nauji įgūdžių (skills) įvertinimai?
Argi nekyla noras nedelsiant užeiti į jus įvertinusio žmogaus profilį bei taip pat palikti įvertinimą? O ką ir kalbėti, jeigu kas nors parašė įkvepiančią rekomendaciją. Iš dalies galima teigti, jog „LinkedIn“ platforma yra sukurta remiantis grįžtamumo taisykle ir subtiliai eina šios taisyklės pagrįstu keliu, suteikdama vartotojams galimybę žaisti vieni kitų profiliuose, taip tęsiant nenutrūkstamą rekomendacijų grandinę. Juk ne paslaptis, jog norėdami būti įvertinti, kai kurie tiesiog iš eilės vertina savo turimus kontaktus (connections).
Negalima nepaminėti ir jaunosios auditorijos taip mylimos „Instagram“ platformos. Visuomet peržvelgiame mus sekti pradėjusio žmogaus profilį, o pamatę širdutę ant nuotraukos stabtelime pagalvoti, kas tai per žmogus. Tačiau šiame socialiniame tinkle elgiamės kiek atsargiau. Nepuolame sekti asmens vien dėl to, kad jis ėmė sekti mus, bet atsidavusio nuotraukų like’intojo sienoje atsirandantį turinį tikrai peržvelgiame daug nuosekliau nei to, kuris ignoruoja mūsų kuriamą turinį.
Kaip bebūtų, grįžtamumo taisyklė šiame socialiniame tinkle vis dažniau yra aprengiama banaliais drabužiais ir apibūdinama, kaip #like4follow ar #follow4follow. Tai reiškia, jog po nuotraukomis naudojamos žymės, kurios tiesiogiai nurodo, jog šis žmogus pradės jus sekti ir taip suapvalins jūsų sekėjų skaičių, jeigu jūs pradėsite sekti jį. Arba pamėgs jūsų nuotrauką, jeigu jūs pamėgsite jo.
Ar įmanoma apeiti grįžtamumo taisyklę? Žinoma. Juk dar niekas nemirė užbėgdamas įvykiams už akių ir pasakydamas – ne, ačiū. Tačiau svarbu suvokti, jog žmogus taikantis grįžtamumo taisyklę yra sunkiai nugalimas priešininkas ir mes galime pasirinkti du kelius: pasiduoti ir išpildyti prašymą arba atsisakyti ir jaustis prastai.
Žinoma, abu variantus galime vadinti mažų mažiausiai radikaliais, todėl reikia suprasti, jog mūsų priešininkas yra ne asmuo naudojantis taisyklę, o pati taisyklė. Atsisakydami pirminio gesto (dovanos, masažo ar, mano atveju, arbatos) išvengsime nemalonaus skolos jausmo, bet nuolat atsakydami neigiamai atimsime iš savęs galimybę suprasti, kuris prašymas yra teisingas, o kuris ne.
Galime stengtis save „pagauti“ ir užduoti sau keletą klausimų: ar man tikrai patinka ši nuotrauka, ar ja pasidalinau tik dėl to, kad nuotraukos savininkas pasidalino manąja? Ar aš tikrai turiu jaustis skolingas žmogui, kuris įvertino mano įgūdžius? Kaip argumentuočiau savo rekomendaciją, jei man paskambintų mano puikiai įvertintą žmogų norintis įdarbinti asmuo?
