Anksčiau erdvė, kurioje įsikūrė baras pavadinimu „Basanavičiaus kiemelis“, nebuvo itin patraukli – už sušių restoranėlio buvo sandėlis, priklausantis Palangos komunaliniam ūkiui. Anot A.Grišinaitės-Kolesnikovos, mintis tarp Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Rąžės upės sukurti naują vietą kilo jos vyrui.
„Čia buvo komunalininkų erdvė. Šalia yra viešasis tualetas, pieva ir nieko čia nebuvo. Turbūt niekam nebuvo jokių minčių, išskyrus mano vyrui. Jis pasakė, kad čia tikrai nereali vieta. Tiesiog stovėjo ir pamatė viziją, kaip viskas turi atrodyti, ir ji materializavosi. Šią erdvę išsinuomojome ir padarėme terasą.
Neturėjome didelių lūkesčių, tiesiog padarėme ir, svarbiausia, mums čia patinka. Varau išsišiepusi, atbūnu, tvarkausi, pjaustau, dirbu, man gera čia. Manau, ši energija persidavė kitiems žmonėms“, – įsitikinusi ji.
A.Grišinaitės-Kolesnikovos nuomone, Palangoje reikėjo tokios vietos, kuri būtų lyg ir centre, tačiau kartu joje būtų galima ramiai pavakaroti.
„Tai yra mažoji Basanavičiaus gatvelė ir publika čia atsisijoja. Palangoje yra įvairių pusių, kur nori pabūti. Ir triukšmingai, ir kaimo gali pajausti, ir Nidos gali atrasti“, – sakė ji.
Užėjus į terasą iškart į akį krenta ne tik didžiulis kupolas centre, bet ir inkilai. Tiesa, jie naudojami ne tik dekoracijai, juose iš tiesų gyvena paukščiai.
„Inkiliukus sugalvojo mano vyras. Jis juos atsigabeno iš menininko, kuris juos parsivežė iš Olandijos. Juos panaudojom kaip dekoraciją, bet ir paukščiukai čia gyvena ir vaikučių turi. Vienas bandė skristi ir buvo užkritęs moteriai ant peties. Ir paukščiukai, ir žmonės čia randa savo kampą“, – tikino ji.
Barą įrengė per karantiną
Paklausus, ar nebuvo baisu atidarinėti barą dar nepasibaigus karantinui, ypač turint omenyje, kad daliai sostinės kavinių teko užsidaryti, A.Grišinaitė-Kolesnikova atsakė neigiamai.
„Buvome nusprendę, o per karantiną dar labiau išsigryninome, kaip norime, ko norime, susidėliojome, kokius baldus darysime, ką darysime, kaip darysime. Be to, verslininkai sakė, kad Palanga lūžta nuo žmonių. Kažkaip pagavome tą pozityvią bangą ir atsidarėme. Bet aš net nežinau, ar Palanga lūžta nuo žmonių, net neišeinu ir nežinau, kas kitoje pusėje darosi, bet mes negalime skųstis.
Su „Basanavičiaus kiemelio“ konceptu ir idėjos vystymu dirbo mūsų šeima. Čia įdėta daug širdies, o rezultatas be partnerių ir šeimos draugo Vytauto Remeikio palaikymo būtų ne toks efektingas“, – pridūrė ji.
Tiesa, A.Grišinaitė-Kolesnikova pabrėžė, kad jie valdo tik barą. Maistą lankytojai gali įsigyti greta įsikūrusių partnerių vagonėliuose.
„Nenorėjome plėstis į virtuvę, nes manau, kad turi dirbti ten tie, kurie geriausiai tai išmano“, – kalbėjo ji.
Pasimokė iš senų klaidų
A.Grišinaitė-Kolesnikova pasakojo, jog tai – ne pirmas poros bandymas vystyti panašią veiklą.
„Esame turėję nesėkmingų istorijų su barais. Turėjome ir sėkmingų istorijų, bet neteisingi žmonės buvo šalia. Yra visko buvę ir iš jų visų sudėjome skaudžiausias pamokas, patirtis ir šioje vietoje darėme viską kitaip.
Įdėjome daugiau širdies, jausmo. Patys nusprendėme čia būti ir esame prisikaupę laimės, meilės ir norime ją dalinti, todėl ir pasirinkome kartu dirbti“, – tikino ji.
Palangos ir pajūrio ruožo verslininkai pabrėžia, kad vietinis verslas yra sezoniškas, – kiek užsidirbsi vasarą, tiek turėsi visus metus. Tačiau A.Grišinaitės-Kolesnikovos teigimu, šis kurortinis miestelis verslo kūrimui buvo pasirinktas, nes tai yra jų namai.
„Mes čia gyvename, norisi čia būti, nesinori draskytis, mėtytis. Turėjome pasiūlymų ir Nidoje daryti, bet nesinori persiplėšti. Nes ten, kur pats nebūni, niekas neišeina, daro visi, ką nori daryti ir mažiausiai galvoja apie tai, kas davė tą darbą, tik savęs žiūri. Tai mūsų skaudžioji patirtis“, – sakė ji.
Prie veiklos prisijungia ir vaikai
Tiesa, pora dar nuomoja virš baro esančius porą apartamentų poilsiautojams.
„Išgyvenau, galvojau, jei atvažiuos vyresni, o čia muzika groja, vaikai nemiegos. Bet iš balkoniuko jie pasidaro VIP'ą ir į visus lankytojus žiūri kaip į kokį filmą“, – juokėsi pašnekovė.
A.Grišinaitė-Kolesnikova sakė viską spėjanti. O jei ne, prisijungia šeima.
„Esame šeima, vienas branduolys, visi už vieną. Jeigu mama mato, kad aš kažkur nespėju, tuomet ji ateina ir pakeičia mane. Viskas pas mus labai šeimyniškai. Tiesiog šeimos verslas išėjo. Vaikai laksto, nurenka indus. Susirenka arbatpinigius, džiaugiasi, taupo. Vienas tapetams, kitas – naujam kambariui, lovai. Tai visi kartu ir sukamės“, – džiaugėsi ji.
A.Grišinaitė-Kolesnikova pastebi, kad per pastaruosius keletą metų Palanga stipriai pasikeitė ir žmonės čia net persikelia gyventi. Kas tai lėmė? Moters nuomone, laikas, per kurį žmonės daugiau keliavo, skaitė, domėjosi naujomis tendencijomis.
„Pastebėjau, kad mažai jau liko smerkiančių ir pavydesnių žmonių. Gal man lengva taip šnekėti, gal mano aplinkoje to nėra, gal kitur yra ir kiša vieni kitiems pagalius. Kiek teko girdėti, Palangoje žiauriai vieni kitiems kenkia, skundžia, tyčia vieni kitus pakišinėja, iškviečia visokias inspekcijas. Bet mes norime draugiškai gyventi, nesilyginame, nekonkuruojame“, – tikino ji.
