Viešosios ir politinės koncentracijos sutelkimas į paskirus sektorius sudaro įspūdį, jog aplinkosaugines problemas galima išspręsti eliminuojant iššūkius pavieniuose sektoriuose. Tačiau toks įsivaizdavimas nėra teisingas. Aplinkosauginės problemos esti plačios ir daugialypės, todėl ir sprendimų reikia ieškoti kompleksinių.
Vertės grandinių transformacija – neišvengiama pokyčių sąlyga
Kiekvienas produktas ar įrenginys į mūsų namus atkeliauja praėjęs ilgą vertės grandinės kelią: nuo dizaino ir medžiagų pasirinkimo iki gamybos, logistikos ar marketingo strategijos. Kiekvienas šių žingsnių vartotojams kuria papildomą vertę, tačiau taip pat kiekvienas jų gali prisidėti prie didesnio ar mažesnio poveikio aplinkai. Lietuvos inovacijų centras, norėdamas išsiaiškinti, kokią neigiamą apkrovą aplinkai sukelia skirtingos vertės grandinės dalys, atliko analizę, kurioje tyrė Klaipėdos regiono maisto ir gėrimų pramonės veiklą.
Naudojantis Europos Aplinkos Agentūros sukurta DPSIR metodologija, kuri apima aplinkos būklės vertinimą, buvo nustatyta, jog prastus gamtinių ekosistemų būklės rodiklius labiausiai sąlygoja ne pati maisto ir gėrimų produktų gamyba, o pirmosios ir paskutinės maisto gamybos vertės grandinės dalys.
Maisto žaliavų gavyba arba, paprastai kalbant, žemės ūkis – yra viena iš didžiausią įtaką poveikio aplinkai apimtims darančių vertės grandinės dalių. Remiantis 2019 m. duomenimis žemės ūkio produkcijos tiekimas lemia apie penktadalį viso ŠESD kiekio Lietuvoje. Atmosferos užterštumas amoniaku, metanu ir azoto oksidais smarkiai veikia globalinio atšilimo procesus, rūgščių lietų ir ozono sluoksnio ardymą. Taigi vertinant iki stalo atkeliavusio maisto produkto poveikį aplinkai nepaprastai svarbu atsižvelgti į pačią vertės grandinės pradžią ir suvokti, kokios žaliavos panaudotos ir kaip jos buvo užaugintos, galutiniam produktui pagaminti.
Pradžia svarbi, pabaiga dar svarbesnė?
Praėjusios didesnę dalį vertės grandinės prekės atsiduria ant vartotojo stalo ir būtent čia susiduriama su antruoju itin svarbiu apkrovos aplinkai aspektu – vartotojų generuojamomis maisto bei pakuočių atliekomis. Šis atliekų segmentas gali būti skirstomas į dvi smulkesnes dalis: maistą, kurio perkame per daug ir nepajėgę suvartoti jį išmetame, bei pakuotes, kurias įsigyjame drauge su maisto produktais. Priemonės, skirtos spręsti šiuos iššūkius, gali būti skirtingos, tačiau tiek vieno, tiek kito segmento atliekos dažniausiai atsiduria ten pat – buitinių atliekų konteineriuose.
Didėjant gyventojų pajamoms natūraliai didėja ir vartojimo apimtys, o su jomis – ir sugeneruojamų atliekų kiekiai. Eurostat duomenys rodo, jog nuo 2005 iki 2019 metų komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui per metus, išaugo net 85 kilogramais. Nors šalis sąmoningai telkia pastangas atliekų perdirbimui, bendras perdirbamų atliekų kiekis tesiekia 25%, didesnė dalis jų – plastikinės pakuotės. Tuo tarpu vis dar pakankamai nemažai dalis komunalinių atliekų yra šalinama sąvartynuose ir deginama, o tai lemia didesnį išmetamų į aplinką kenksmingų dujų kiekį.
Keistis verčia jėgos iš užsienio
Vienas iš esminių faktorių, keliančių verslams spaudimą keisti produktų gamybos vertės grandines tvarumo pusę, – tarptautinės rinkos, kuriose plinta žaliosios transformacijos idėjos bei vertybės. Klaipėdoje esantys gamintojai savo gaminių eksportą orientuoja į tvarumą vertinančias valstybes, ypač Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis. Šių šalių vartotojai ypač vertina gaminius, kurie rinkai tiekiami vadovaujantis atsižvelgiant į poveikio aplinkai mažinimą, todėl gamintojai yra priversti prisitaikyti prie kintančių paklausos poreikių.
Kita vertus, tarptautinės rinkos spaudimas yra jaučiamas ir dėl didelių užsienio kapitalo įmonių buvimo regione. Dideli užsienio investuotojai, tarptautinės korporacijos yra įsidiegusios įvarias standartizuotas atliekų tvarkymo sistemas. Šios įmonės įprastai naudoja rūšiavimo ir perdirbimo sprendimus, biodujų generavimo technologijas, atliekų valdymo sprendinius ar technologijas, kurios leidžia naudoti jų gamybos eigoje susidarančias atliekas kituose procesuose. Tokios gerosios praktikos yra perimamos net tik tų įmonių, į kurias investuojama, bet ir platesniu regiono mastu.
Ko reikia tolimesnei sėkmei?
Išskiriami keli komponentai, kurie bus kertiniai siekiant sėkmingo atsako į kylantį vertės grandinių žalėjimo poreikį. Pirma – žaliąją transformaciją skatinančios inovacijos arba žaliosios inovacijos. Vienavertus, tokio tipo naujovės galėtų orientuotis į poveikio aplinkai mažinimą vienoje vertės grandinės dalyje, tad tai būtų daugiausiai technologinės inovacijos. Kitavertus, jos galėtų būti sutelkiamos į poveikio mažinimą visoje vertės grandinėje – daugiausiai netechnologinės inovacijos.
Antra, reikalingos investicijos į tokias technologines inovacijas, kaip medžiagų srautų sekimo technologijos, maisto būklės analizės technologijos, kurios užtikrintų proceso efektyvumą. Galiausiai, nebus išvengta ir investicijų į netechnologines inovacijas, pavyzdžiui, naujus verslo modelius, trumpų vertės grandinių skatinimą, poreikio.
Akivaizdu, jog tokioms kompleksinėms problemoms kaip aplinkosauga, paprastų ir lengvų sprendimų nėra. Nedidelei šaliai kaip Lietuva itin svarbu stebėti pasaulines tendencijas, vertinti savo verslų vietą vertės grandinėse bei gerokai pasukti galvą, kaip laimėti konkurencinę kovą žaliosios transformacijos varžybose. Užduotis ne iš lengvųjų, bet verslai jau ne kartą įrodė galintys prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Bendromis pastangomis tai padaryti gali pavykti ir šį kartą.
