Nuo tokių naujienų, kaip 20 mln. eurų sandoris tarp telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ ir valstybės įmonės Lietuvos radijo ir televizijos centras („Telecentras“) dėl interneto, duomenų perdavimo ir IPTV verslo „Mezon“, jau atpratome.
Mat dažniau už sėkmingas privatizavimo istorijas pastaruoju metu girdėjome apie sustabdytą valstybinių įmonių pardavimą.
2019 metais planuotą valstybės valdomos įmonės (VVĮ) „Problematika“, vykdančią statybų priežiūros ir statybos produktų sertifikavimo veiklą, privatizavimą sustabdė valdantieji.
Nors pernai kovą Vyriausybė šią įmonę įtraukė į privatizuojamų įmonių sąrašą, galimam bendrovės pardavimui kelią užkirto Seimas, įtraukęs „Problematiką“ į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą. Į šį sąrašą įrašytas bendroves parduoti draudžiama.
Kaip 15min pabrėžė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Gintarė Deržanauskienė, atvejų, kai valstybės valdomas įmones imta „gelbėti“ įrašant jas į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, pastaruoju metu būta ir daugiau.
Pavyzdžiui, kartu su „Problematika“ į saugųjį sąrašą buvo įtraukta ir AB „Kelių priežiūra“, atliekanti įvairius kelių tiesimo, remonto ir priežiūros darbus, kaip sniego kasimas, pakelių šienavimas, šiukšlių rinkimas. Ekonomistė įsitikinusi, kad „Problematika“ turėtų būti visa privatizuota, o „Kelių priežiūra“ į privačias rankas galėtų perleisti bent kelių tiesimo ir remonto veiklas.
„Kelių tiesimu ir remontu užsiima ir kitos rinkoje veikiančios įmonės, todėl apskritai pastarųjų paslaugų teikimas valstybės rankomis neturėtų būti pateisinamas. Taigi valstybė vietoj to, kad koncentruotųsi, kaip pasinaudoti konkurencijos privalumais ir mokytųsi pirkti paslaugas rinkoje, grįžta prie idėjos, kad paslaugas teiktų savo rankomis“, – stebisi ekonomistė.
Ji priduria, kad privatizuotinų objektų sąrašą paliko ir AB „Kiaulių veislininkystė“, argumentuojant, kad bendrovės atliekamos funkcijos, t. y. kiaulių auginimas ir pardavimas, yra reikalingos visuomenės reikmėms užtikrinti.
„Ignoruojant tai, kad šias visuomenės reikmes puikiai užtikrina ir be valstybinės įmonės užtikrintų ir privatūs ūkiai”, – priduria G.Deržanauskienė, mananti, kad ir ši įmonė turėtų būti grąžinta į privatizuotinų bendrovių sąrašą.
Priminsime, kad Vyriausybė iš privatizuojamų įmonių sąrašo 2018 metais išbraukė ir Giraitės ginkluotės gamyklą, kuri taip pat buvo įtraukta į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą.
O tai, kad pastaruoju metu VVĮ skaičius mažėja, G.Deržanauskienė sieja su vykdomu tam tikrų įmonių jungimu ir juridinių formų keitimu, o ne tuo, kad valstybė atsisako su valstybės funkcijomis nesuderinamų bei nepagrįstų veiklų.
Siūlo stabdyti ir „Mezon“ privatizavimą
Tiesa, ar „Mezon“ pardavimas bus sėkmingai užbaigtas, dar sunku prognozuoti, nes siūlymų stabdyti privatizavimą iš valdančiųjų stovyklos pasigirdo ir šį sykį.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Valius Ąžuolas praėjusią savaitę kvietė komiteto narius balsuoti už rekomendaciją stabdyti šį sandorį, argumentuodamas, kad „Telecentras“ pagal įstatymą yra priskirtas prie antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašo, o „Mezon“ verslas yra pelningas ir 2019 m. sudarė 55 procentus visų „Telecentro“ pajamų.
BFK pirmininkas V.Ąžuolas tvirtino nesuprantantis, kodėl valstybė turėtų atsisakyti pelningo verslo ir lygino šią situaciją su ketinimais parduoti „Problematiką“.
„Situacija, kad ši bendrovė šiemet išmokėjo 1,3 mln. eurų dividendų, nors uždirbo 6 mln. eurų pajamų, vadinasi, pelningumas labai didelis“, – sakė V.Ąžuolas.
Jis taip pat stebėjosi, kodėl „Telecentras“ parduoda tik dalį verslo. „Kaip galima parduoti verslą? Tai „Lietuvos pašte“ galima parduoti siuntų ir laikraščių išnešiojimą su klientų baze, „Lietuvos geležinkeliai“ gali parduoti vagonus su krovinių vežimu ir pasilikti tik bėgių nuomą. Norisi išsiaiškinti, kodėl tokie sprendimai priimti“, – tvirtino V.Ąžuolas, siūlęs „Mezon“ paslaugų pardavimo klausimą svarstyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei gauti Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas dėl „Mezon“ paslaugų pardavimo.
Praėjusią savaitę BFK nariai nesutiko su tokiu V.Ąžuolo pasiūlymu ir nusprendė paprašyti Vyriausybės išvados dėl „Mezon“ pardavimo bei sulaukti kitų institucijų išvadų.
Tuo metu „Telecentro“ vadovas Remigijus Šeris BFK posėdžio metu pabrėžė, kad atsisakiusi mažmeninės veiklos įmonė galės orientuotis į valstybės projektus. Be to, pasak jo, siekiant išlikti rinkoje konkurencingiems ir toliau, reikalingos didelės investicijos, nes telekomunikacijos sektorius pereina prie 5G technologijos.
„O su tokiais pajėgumais įmonė nepajėgi to daryti. Tai pats palankiausias momentas, pati palankiausia kaina, kad šio verslo atsisakytume ir išeitume iš mažmeninės rinkos, o įmonė galėtų koncentruosis į valstybės projektus“, – teigė vadovas.
Pasilikti tik būtinas paslaugas?
Kalbėdama apie tai, kokių verslų valstybė galėtų atsisakyti toliau, LLRI ekspertė G.Deržanauskienė pabrėžė, kad valstybės rankose turėtų ar galėtų likti tik tos įmonės, kurių paslaugos visuomenei yra būtinos ir rinkoje jų gauti yra neįmanoma.
Jai pritaria ir Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius Julius Lukošius, manantis, kad iš dalies ar visiškai privatizuoti galima įmones, kurios neįgyvendina savivaldybių ar valstybės funkcijų, o jų finansinė grąža taip pat nėra pakankamai didelė.
J.Lukošius 15min pasakojo, kad prieš kelis metus valstybės valdomos įmonės buvo suskirstytos į tris grupes – vienoje iš jų buvo priskirtos įmonės, kurių tikslas buvo nešti pelną, tačiau jos šio tikslo nepasiekė. Vėliau tokio suskirstymo nebeliko, tačiau įmonės – išliko.
„Tiek valstybės, savivaldybės įmonių auditų metu esme pasisakę, kad dalis įmonių neteikia viešųjų paslaugų, neįgyvendina valstybės ar savivaldybių funkcijų, todėl derėtų spręsti, ar tikslinga jas turėti. Anksčiau VVĮ buvo suskirstytos į tris grupes, kurių vienos tikslai buvo tik finansiniai – valstybė apibrėžė, kad iš jų siekia dividendų ir pelno įmokų, tačiau prieš kelis metus atlikto audito metu pamatėme, kad pusės tų įmonių neturėjo pelno ir nemokėjo dividendų į valstybės biudžetą. Tai jei neįgyvendina valstybės funkcijų ir neuždirba dividendų, tai ar verta būti tokių įmonių savininkais“, – svarstė J.Lukošius.
Jei įmonės neįgyvendina valstybės funkcijų ir neuždirba dividendų, tai ar verta būti tokių bendrovių savininkais, – svarstė J.Lukošius.
Tiesa, jis atkreipė dėmesį, kad nors yra nuomonių, jog valstybei apskritai nederėtų turėti įmonių, kurių vienintelis tikslas – uždirbti pelną, J.Lukošius nebuvo toks kategoriškas. Pasak jo, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nedraudžia turėti įmonių, kurios siekia finansinių tikslų. Pavyzdžių, kai valstybės įmonės dirba pelningai ir konkuruoja rinkoje, yra ir kitose šalyse.
„Svarbu, kad jos funkcionuotų skaidrioje konkurencinėje aplinkoje su kitomis. Koks skirtumas, kas jų savininkas, jei vienodomis sąlygomis valdomos įmonės. Nesusimąstome, kiek užsienio valstybių valdomų įmonių veikia Lietuvoje – buvo ir užsienio valstybių degalinių tinklų, ir siuntų pristatymo bendrovių, tad kodėl Lietuva negalėtų tokių turėti?“, – atkreipia dėmesį Valstybės kontrolės ekspertas.
Pavyzdžiui, Lietuvoje veikęs degalinių tinklas „Statoil“ yra Norvegijos valstybinė įmonė (šiuo metu „Equinor“), telekomunikacijų bendrovėje „Telia“ Švedijos vyriausybė išlaikiusi 50 proc. akcijų.
Nearti dirvonai – savivaldybėse
Daugiausiai įmonių, kurias ekonomistai siūlytų parduoti, yra savivaldybėse.
Finansų analitikų asociacijos valdybos narys Nerijus Datkūnas 15min teigė, kad dalį didesnių savivaldybės įmonių, kaip „Vilniaus vandenys“ ar „Kauno energija“, akcijų galima būtų listinguoti biržoje, o mažesnes – privatizuoti. Į privačias rankas, finansų analitiko vertinimu, būtų galima perleisti komunalinių paslaugų įmones, kaip „Grinda“ Vilniuje, „Utenos komunalininkas“, įvairias butų ūkio įmones.
„Mano nuomone, tikrai atsirastų verslininkų, kurie imtųsi šios veiklos ir pasiektų geresnių rezultatų, nepakenkdami viešajam interesui. Tuo labiau, kad jau turime pavyzdžių, kai privačios atliekų tvarkymo įmonės sėkmingai teikia paslaugas“, – mano N.Datkūnas.
J.Lukošius pridūrė, kad prieš kelerius metus Valstybės kontrolė, analizuodama savivaldybės įmones, nustatė, kad tuo metu 28 iš 270 savivaldybės įmonių nevykdė absoliučiai jokių savivaldybės funkcijų, o uždirbami pelnai buvo nykstamai maži.
„Tuo metu uždavėme klausimą, ar verta savivaldybėms turėti tokio pobūdžio įmones“, – pabrėžė J.Lukošius.
Ekspertas sukonkretino, kad tarp savivaldybių apsibrėžtų funkcijų – centralizuotai tiekti šildymą ar organizuoti keleivių vežimą, nors ir pastarajai funkcijai atlikti nebūtina turėti savo įmonę, o galima paslaugas pirkti iš privačių bendrovių.
Tačiau savivaldybės iki šiol valdo ir tokias įmones, kaip vaistinės, knygynai, sanatorijos, laboratorijos, pramogų parkai, dezinfekcijos paslaugų bendrovės, kurios neturi nieko bendro su savivaldybių funkcijomis.
Vaistinės ar knygynai net nėra savivaldybių funkcijų sąraše – tuomet galėtų būti ir savivaldybių kirpyklos, maisto prekių parduotuvės, nes gyventojams reikia tokių paslaugų. Tačiau ar verta, – teigė J.Lukošius.
„Vaistinės ar knygynai net nėra savivaldybių funkcijų sąraše – tuomet galėtų būti ir savivaldybių kirpyklos, maisto prekių parduotuvės, nes gyventojams reikia tokių paslaugų. Tačiau ar verta savo jėgas ir laiką savivaldybės administracijai skirti funkcijoms, kurios nėra pagrindinės?“, – svarstė J.Lukošius.
Panagrinėjus savivaldybėms priklausančias įmones, matyti, kad dalies tokių įmonių savivaldybės per kelis metus atsisakė – pardavė ar likvidavo, tačiau didžioji jų dalis vis dar savivaldybių rankose, nors neretai veikia nuostolingai.
Pavyzdžiui, Akmenėje veikia savivaldybės įmonės „Akmenės profilaktinė dezinfekcija“, užsiimanti parazitų, graužikų naikinimu ir dezinfekcija, pernai patyrė 3,4 tūkst. eurų nuostolio.
Nuostolingai veikia ir savivaldybėms priklausantys knygynai – „Jonavos knyga“ pernai skaičiavo 1,9 tūkst. eurų nuostolį, „Pasvalio knygos“ – 1,4 tūkst. eurų. Tiesa, savivaldybės įmonė „Kelmės knygynas“ – 2018 metais uždirbo 4219 eurų.
Beje, „Vilniaus centrinis knygynas privatizuotas 2013 metais, o Kaune centrinis knygynas vis dar savivaldybės žinioje. Tiesa, ši įmonė knygomis nebeprekiauja, o verčiasi patalpų nuoma.
Savivaldybė teikia ir daugiau paslaugų, konkuruodama su privačiu verslu. Nemažai miestų vis dar turi savo vaistines – Debreceno vaistinė Klaipėdoje, Šalčininkų vaistinė ir kitos. Tarp įdomesnių paslaugų – laidojimo namai: „Grauduva“ Panevėžyje (savivaldybei priklauso 70 proc. akcijų), Šakių laidotuvių namai, „Gedmina“ Šilalėje.
Tartum senovės reliktą savivaldybės vis dar saugo pirtis – pavyzdžiui, „Panevėžio pirtis“, kurios viena iš akcininkų iki šiol yra Panevėžio savivaldybė, pernai prigeneravo 20 tūkst. eurų nuostolio. Pirties paslaugas teikia ir savivaldybės įmonė „Anykščių komunalinis ūkis“.
„2018 metais savivaldybės turėjo net 13 pirčių. Bet juk dabar nėra gūdus XIX amžius, kad žmonės neturėtų kur nusiprausti ir būtina viešoji paslauga būtų pirtis. Tai senas reliktas, tad kodėl neparduoti pirties su visu pastatu? Net buvo paradoksas, kad kažkokioje kirpykloje veikė savivaldybės soliariumas, tačiau kai paskelbėme apie tai, ši veikla greitai pradingo“, – pasakojo G.Deržanauskienė, prieš kelerius metus atlikusi tyrimą, kokių verslų dar valdo savivaldybės.
2018 metais savivaldybės turėjo net 13 pirčių. Bet juk dabar nėra gūdus XIX amžius, kad žmonės neturėtų kur nusiprausti ir būtina viešoji paslauga būtų pirtis. Tai senas reliktas, – teigė G.Deržanauskienė.
Nemažai savivaldybių turi savo daugiabučių priežiūros įmonių, kaip „Tavo pastogė“ Mažeikiuose, „Molėtų švara“, kuri, be kitų veiklų, administruoja daugiabučius.
Savivaldybės savo rankose sutelkusios net įvairiausių pramogų – Alytaus miestui priklauso „Alytaus telekinas“, kuris yra vienintelio Dzūkijos sostinėje kino teatro „Dainava“ operatorius, Druskininkams – sveikatinimo ir poilsio centras „Aqua“.
Apibendrindama G.Deržanauskienė pastebi, kad valstybės ar savivaldybės įmonė iš pradžių koncentruojasi į pagrindinę veiklą, tačiau vėliau neretai pradeda teikti papildomas paslaugas ir konkuruoti su privačiu verslu. Pavyzdžiui, autobusų parkas pradeda vežti siuntas, pardavinėti reklamą ant autobusų, įkuria degalinę ar vairavimo mokyklą.
„Populiariausia veikla – autotransporto ar technikos nuoma. Prisiperka technikos, autobusų, mašinų, kurios gal buvo skirtos močiutėms vežioti iš kaimo į kapines, tačiau pradeda nuomoti taip konkuruodamos su privačiomis automobilių nuomos įmonėmis“, – atkreipia dėmesį ekspertė.
Didžiąsias ragina atvesti į biržą
Tuo tarpu ekonomistų nuomonė apie didžiųjų valstybės valdomų įmonių privatizavimą išsiskyrė.
Prie valstybės valdomų įmonių, kurias galima privatizuoti, LLRI ekspertė G.Deržanauskienė priskiria ir „Lietuvos paštą“, nes valstybines pašto įmones yra privatizavusi Vokietija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Portugalija.
„Ši įmonė negali sėkmingai veikti rinkoje, teikti komercines paslaugas, konkuruoti su privačiomis bendrovėmis ir tuo pačiu vilkti ir jai primestų nuostolingų socialinių paslaugų ir funkcijų naštą“, – mano LLRI ekspertė.
Tuo tarpu kiti pašnekovai mano, kad valstybė turėtų išlaikyti didžiųjų įmonių kontrolę savo rankose, tačiau dalį akcijų parduoti vertėtų.
Finansų analitikai jau ne vieną dešimtmetį ragina didžiąsias valstybės valdomas įmones žengti į akcijų biržą.
Finansų analitikų asociacijos valdybos nario Nerijaus Datkūno nuomone, valstybės įtaką galima užtikrinti valdant ne mažiau kaip tris ketvirtadalius akcijų, tad išplatinti biržoje būtų galima ketvirtadalį didžiųjų energetikos bendrovių „Ignitis“, „Epso-G“, susisiekimo infrastruktūros įmonių „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“ ar „Kelių priežiūra“ akcijų.
„Tai leistų skatinti šiuo metu pakankamai seklią Lietuvos kapitalo rinkos plėtrą ir diegti bendrovių valdysenos gerąją praktiką, įskaitant, bet neapsiribojant mažesne politikų įtaka, kuri pasireiškia noru paskirti sau palankius vadovus, valdybas ar stebėtojų tarybas, siekiant sau palankių sprendimų“ , – 15min sakė N.Datkūnas, kaip sektiną pavyzdį minėjęs „Klaipėdos naftos“ įmonę, kur valstybei priklauso šiek tiek daugiau nei 72 proc. akcijų.
Valdymo koordinavimo centras direktorius Vidas Danielius taip pat pabrėžė, kad kai kurios šalys privatiems investuotojams parduoda tik dalį savo didžiųjų įmonių akcijų strategiškai svarbiuose sektoriuose, pavyzdžiui, energetikoje, tačiau kontrolę išlaiko savo rankose.
„Matome tendenciją, kad pažangiausios šalys stengiasi centralizuoti savo VVĮ valdymą ir žiūrėti į bendrą bendrovių krepšelį kaip į fondą, kuris turi generuoti grąžą valstybei. Tokiu būdu dalis valstybei priklausančių akcijų gali būti parduodama, o už gautus pinigus perkama kitų šalių bendrovių akcijų“, – kitą šalių pavyzdį 15min pateikė V.Danielius.
Pasak jo, strategiškai svarbiuose sektoriuose (pvz., energetikoje) – valstybė dažniausiai išlaiko valdymo kontrolę, tuo tarpu telekomunikacijų bendrovėse gali turėti ir mažesnę dalį nei 50 proc. (pvz., „Telia“).
„Patys patraukliausi investuotojams, o tuo pačiu ir imliausi kapitalui yra energetikos, ypač atsinaujinančios („žalios“) energetikos verslai, transporto ir ryšių (pvz., pašto) sektoriai. Juose ir Lietuvoje galėtume įžvelgti potencialo pritraukti privačius investuotojus“, – kokios įmonės galėtų būti privatizuotos toliau apibendrino V.Danielius.
