Apie tai, kokią reikšmę vaizdas turi šiandien, kas labiau veikia žmones – tekstas ar nuotrauka bei kokia yra nuotraukų ateitis, kalbamės su daugiau nei 5 tūkst. sekėjų soc. tinkle „Facebook“ turinčiu fotografu bei keliautoju Mindaugu Dulinsku.
– Kaip pradėjote domėtis fotografija, nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad pamačiau nuotrauką ir pagalvojau, kad aš irgi taip noriu. Paskaičiau šiek tiek, nors nedaug supratau ir nusipirkau fotoaparatą. Čia buvo kelio pradžia ir žingsniuoju iki šiol. Vis dar mokausi, vis dar nebūnu visada patenkintas galutiniu rezultatu, vis noriu geriau, vis noriu įdomiau.
– Kiek vidutiniškai laiko prireikia pagauti tokį kadrą, kuriuo vėliau pasidalinate, pvz., socialiniuose tinkluose?
– Idėjos sugalvojimas užima daug laiko. Labai dažnai būna, kad mintis galvoje sukasi kelis mėnesius, kol pagaliau sulaukiu momento ir padarau. Dažniau reikia stipresnio spyrio pačiam sau, kad imčiau ir padaryčiau. Kai kada idėjos atsiranda šalia, belieka tik nufotografuoti, prie nuotraukos pridėti istoriją ir gaunasi pilnas darbas.
Man labiau patinka tikros, išbaigtos ir subrandintos istorijos. Kada išlaukiu to momento, kada galvoje jau yra užbaigtas kadras, belieka tik leisti fotoaparatui pagauti tą akimirką ir viskas bus gerai. Tuomet retai būna blogai. Nebent tai yra situacija, kada galvoji, jog viskas bus paprasčiau, o realybė reikalauja daugiau pastangų, daugiau palaukti, anksčiau atsikelti, ar vėliau nueiti miegoti.
– Kaip manote, kas šiandien tapo svarbiau – vaizdas ar tekstas?
– Šiandien, kada viskas vyksta taip greitai, informacija mus pasiekia iš visur ir ji yra labai įvairi, mums reikia mažai teksto, daugiau vaizdų, kurie greitai pereina per akis, smegenys tą vaizdą pagauna ir viskas, toliau gaudo naują vaizdą ir informaciją. Kai kada būna, kad kadrą išpildo tekstas, kuris yra prie nuotraukos. Raidės viską sudėlioja į savo vietas. Paskaitai, pasižiūri į nuotrauką ir viskas būna aišku. Kai kurie kadrai reikalauja teksto, nes sunku pamatyti kontekstą.
– Ar vaizdas (konkrečiai nuotraukos) ilgainiui gali išstumti tekstą ar bent priversti jį visai susitraukti nebent iki šmaikštaus ar išsamaus komentaro po nuotrauka?
– Nežinau, kas dabar yra svarbiau. Aš visada už išpildymą. Nevengiu ilgų istorijų, nors kartais užtenka vos vieno sakinio. Tikiu, kad pamatęs nuotrauką, žmogus praleis kelias minutes paskaitydamas tekstą, kuris ją lydi. Jei nuotrauka neužkabina, tada ir tekstas bus neįdomus.
Man atrodo, kad fotografijų albumai niekada nebuvo kupini teksto. Jo ten reikia tik tiek, kad suprastum kontekstą. Kaip ir knygose nėra daug vaizdinių, nes viską susikuriame skaitydami. Todėl nemanau, kad ateis laikas, kuomet nuotraukos taps vienišos ir jas lydės tik autoriaus vardas, pavardė ir metai. Man tą sunku suvokti. Kita vertus, viskas labai greitai progresuoja, gal bus taip, kad nuotraukos taps kalbančios ir užteks žiūrėti ir klausytis, nebereikės skaityti.
Man reikia teksto. Man reikia vaizdo. Aš esu už jų draugystę.
– Galbūt galite pateikti pavyzdžių (iš savo nuotraukų ar kitų fotografų, menininkų, kuriuos mėgstate), kai, jūsų nuomone, vaizdas – daugiau ir geriau už bet kokį tekstą?
– Lietuvis Ramūnas Danisevičius yra puikus reportažo meistras. Man jo nuotraukos yra įstabios, ypač pavadinimai ir kontekstai. Žiūrint jo darbus, sunku patikėti, kaip taip tiksliai keliais žodžiais sudėtas pavadinimas nereikalauja jokio teksto ir puikiai išpildo nuotrauką.
Prieš porą metų teko skraidyti virš Radviliškio rajono, tai pavyko užfiksuoti vaizdą, kuriam puikiai tiko „Tėvas palieka šeimą“ pavadinimas. Galėjo būti atvirkščiai – tėvas sugrįžta į šeimą, bet tuomet atrodė, kad tai bus ne taip jautru, ne taip įdomu ir kažko trūks. Palikau skausmingą pavadinimą, nes nuotraukai tai puikiai tiko.
– Ar yra kokia nors daugiau mažiau apibrėžta riba, kai žmonės pradėjo teikti didesnę reikšmę vaizdui (būtent fotografijoms) ar visuomet tas dėmesys buvo apylygis?
– Fotografijos reikšmė labai išaugo per pastaruosius 10 metų. Atpigo fotoaparatai, telefonai pradėjo fotografuoti, atsirado įvairūs filtrai, kurie nuotraukas padaro kitokias. Tapo daug lengviau save rodyti ir išreikšti. Ir svarbiausia – žmonės pamatė, kad galima pateikti tuos pačius dalykus skirtingai. Taip atsiranda supratimas ir vertinimas. Pagal tai gali rinktis mėgstamus autorius. „Noriu gražių nuotraukų“ tampa ne tik banalia fraze, bet ir skonio, supratimo, elegancijos rezultatas.
Galimybė fotografuoti padeda populiarinti šia kryptį, belieka tik atsilaikyti, kad tai nevirstų pigiu, visiems suprantamu ir nereikalingu dalyku.
– Kokius menininkus, fotografus ar kūrėjus FB ar tiesiog jų veikloje sekate jūs?
– Kadangi daugiau domiuosi vestuvių fotografija, nes labai noriu tobulėti šioje srityje, tai seku tuos lietuvius, kurie man atrodo daug kartų geresni nei aš, taip pat spaudos fotografų darbai domina (didžiųjų portalų fotografai). Neturiu vieno, kuris man yra guru ir norėčiau fotografuoti kaip jis. Vis renkuosi ir bandau ieškoti tokių, kurie niekam nežinomi, bet įdomūs žiūrėti.
Netgi mano bičiulė daro įdomias „instagramo“ nuotraukas, nors ji beveik nežino pagrindinių fotografijos principų. Čia mano įkvėpimas.
Ačiū už atsakymus ir linkime sėkmės!
