Iš lauko ši kebabinė neatrodo niekuo išskirtinė – iškaba kviečia užeiti ir tiek. Tačiau viduje įėjus jau pajunti, kad čia turbūt šeimininkauja ne vietinis prieniškis, nes muzika iš palubės skamba turkiška. „Leidžiame turkišką muziką, taip“, – šypteli Mustafa ir kviečia puodelio turkiškos arbatos.
Atvyko prieš 20 metų į Kauną
Lietuvoje vyras gyvena jau 20 metų. „Įdomu buvo, atvažiavau iš Vokietijos. Susipažinau ten su lietuviais. Buvo įdomu pasižiūrėti, tai ir atvažiavau. Grįžau į Vokietiją, bet paskui jau krausčiausi čia gyventi. Patiko, galvojau, kad čia galima pradėti verslą“, – apie pradžią Lietuvoje pasakoja Mustafa.
Du dešimtmečiai – ilgas laikas, Mustafa sako pastebėjęs, kaip keitėsi žmonės mūsų šalyje, pati šalis, nes vos atvykęs į Kauną jis ne kartą savo adresu girdėjo keiksmažodžių, žeminimo, nes yra užsienietis.
Bet per 20 metų viskas labai pasikeitė, žmonės keičiasi, nemanau, kad dabar užsienietis stebintų. Lietuvos žmonės ir patys važiuoja į kitas šalis, gyvena, tai ir pasikeitė pažiūros.
„Bet per 20 metų viskas labai pasikeitė, žmonės keičiasi, nemanau, kad dabar užsienietis stebintų. Lietuvos žmonės ir patys važiuoja į kitas šalis, gyvena, tai ir pasikeitė pažiūros. Tada man tikrai buvo sunku. Gal ir dėl to, kad lietuviškai iš pradžių nesupratau, bet kai pradėjau suprasti, tai irgi nebuvo gerai – jei nesuprasčiau, nekreipčiau dėmesio, o kadangi suprasdavau, tai visokiais žodžiais išvadindavo“, – tikino jis.
Kaune Mustafa irgi vaišino svečius kebabais, turėjo net tris kebabines, tačiau, kaip prisipažįsta, ten buvo sunkiau susirasti patikimų darbuotojų, o pats nespėdavo, todėl tiesiog uždarė ir ėmėsi darbo Prienuose.
„Prieš šešis metus čia atsidariau ir viskas gerai. Žinokit, Prienai labai gerai priėmė. Gal dėl to, kad miestas mažas, žmonės geri, nebuvo sunku, priėmė iš karto. Kaune jau esu tiek metų, bet ten visokių bėdų buvo, kadangi esu užsienietis. Čia irgi šiek tiek to buvo, bet nedaug. Viskas gerai“, – užtikrina.
Jis sako, kad nei įsikurti, nei susitvarkyti dokumentus Prienuose sunkumų nekilo. O ir kebabus prieniškiai mėgsta, ypač – vaikai. Tiesa, jų močiutės po bažnyčios beveik niekada neateina, juokiasi.
„Beveik 50 proc. kebabų užsisakoma išsinešti, kartais net daugiau, ypač žiemą. Vasarą, kadangi esame ant pagrindinio kelio į Birštoną, turime terasą, joje būna daug žmonių. Bet žiemą visi nešasi namo, tada ir klientai vietiniai daugiau būna“, – pasakojo Mustafa.
Mielai pasikviestų daugiau turkų
Prienuose Mustafa nėra vienintelis turkas – kebabinėje dirba jo tikras pusbrolis, kuris čia ir gyvena. Sako, kad atsivežtų ir daugiau, tik kad Lietuva nelabai nori įsileisti jo tėvynainių – gauti vizą nėra taip lengva, kaip galėtų atrodyti.
Gal kad mes esame ne to tikėjimo? Kitos priežasties nežinau. Aš čia gyvenu 20 metų, tikrai nesu nieko blogo padaręs.
„Noro yra, visada buvo, bet kažkaip Lietuvos valdžia turbūt nelabai nori, kad mūsų čia būtų daugiau, neduoda galimybių – sunku gauti vizą. Gauname leidimą iš Darbo biržos, kad galime atvykti, bet kažkodėl stabdo Lietuvos ambasada, sako, kad negalime. Priežastis – jie netiki priežastimi, kodėl norima atvažiuoti. Čia ne tik aš. Turiu kolegą Alytuje, kuris turi kavinę, klubą, nori atsivežti virėją. Kreipėsi į ambasadą – nedavė vizos. Tai ką žmogui daryti? Užsidaryti? Kitos išeities nėra. Tai bandys dar kartą, tikisi“, – kalbėjo Mustafa.
Paprašytas pasidalinti mintimis, kodėl Lietuva nelabai nori migrantų iš jo šalies, Mustafa atvirai dėsto savo spėliones: „Gal kad mes esame ne to tikėjimo? Kitos priežasties nežinau. Aš čia gyvenu 20 metų, tikrai nesu nieko blogo padaręs, kad mane dėl ko nors pagautų ar panašiai, tokių dalykų nėra, gal tik mašina važiuodamas kokią baudą esu gavęs vieną kitą. Tiek metų moku mokesčius ir jokių problemų nėra. Tai kodėl tokių žmonių daugiau negalėtų būti? Ar čia būtų blogai Lietuvai, ar gerai? To šanso neduoda.“
Mustafa sako nesuprantąs šitos situacijos. Esą ir lietuvių kalbą jam išmokti sunku nebuvo, to ėmėsi vos atsikraustęs.
„Kalbėti lietuviškai reikia, juk aš atvažiavau į šitą šalį, gerbiu šitą šalį, todėl man reikia kalbėti jos kalba. Būna, kad ateina lietuviai, mato, kad užsienietis, ir pradeda rusiškai kalbėti. Aš sakau – kalbėkime lietuviškai, nes aš rusiškai nesuprantu. Bet žmogus vis tiek rusiškai kalba. Kai paklausiu, kodėl taip daro, atsako, kad užsienietis gal rusiškai kalba. Negi pasaulyje žmonės kalba rusiškai?
Gal čia dėl to, kad Lietuvoje gyvenantys rusai ne visi lietuviškai kalba, tai lietuviai įpratęs su jais kalbėti rusiškai. Bet tai jūs nekalbėkite ir jie išmoks, juk čia lietuvių šalis. Jeigu atvažiuočiau į svečius, tai tiek to, bet aš čia gyvenu 20 metų“, – emocingai kalbėjo vyras.
Kalbėti lietuviškai reikia, juk aš atvažiavau į šitą šalį, gerbiu šitą šalį, todėl man reikia kalbėti jos kalba.
Kepykloje kepa lavašus
Pastabų dėl maisto Mustafa sako Prienuose beveik nesulaukiantis, kaip svarsto, gal todėl, kad prieniškiai kaip viena šeima, visi vieni kitus pažįsta.
„Vasarą tikrai netrūksta mums klientų, labai Birštonas padeda, bet žiemą užsakymų krenta perpus, ypač vakarais, nebūna klientų. Dieną dar nieko, bet vakarais labai ištuštėja. Žiemą tik kad laikomės, nenorėdami užsidaryti“, – apie sezoniškumą kalbėjo vyras.
Paklaustas apie konkurenciją, su kuria susidūrė Kaune ir iš dalies susiduria Prienuose, Mustafa teigė, kad ji yra, tačiau dirba išmanydamas savo darbą, savimi pasitikėdamas, tada viskas sekasi: „Viską Dievas duoda. Niekas nelieka alkanas, Dievas duoda, aš taip galvoju. Turi savo darbą išmanyti.“
Kebabinė Prienuose nėra vienintelis Mustafa verslas. Jis Kėdainių rajone turi dar ir kepyklą, kepa lavašus, kuriuos parduoda ne tik savo kebabinėje, bet tiekia ir kitoms įmonėms. Ten, kaip sako verslininkas, problemų su darbuotojais nėra – kaimiškoje vietoje veikiančioje kepykloje dirba vietos gyventojai.
Mustafa prisipažįsta, kad Lietuva tapo tikraisiais jo namais – į Turkiją jis važiuoja tik atostogų, o jau net ir mąsto nebe turkiškai, bet lietuviškai. Va tik vėdarų tai nė už ką valgyti nesutinka ir juokiasi nesuprantąs, kaip lietuviai gali juos mėgti, žinodami, iš ko jie pagaminti.