Žiniasklaida jau ne kartą rašė apie interneto milžinės „Google“ suktybes, kai greta matematinių uždavinių pateikiami ir iš pažiūros keisti klausimai, pavyzdžiui, kodėl šulinio dangčiai apskriti ar kokia fraze norėtumėte įeiti į istoriją.
Paaiškinti mažamečiams, kas yra kompiuterio atmintis ar modemas, pasakyti penkis būdus benzino kiekiui automobilyje pamatuoti, nuspėti, kas bus vandens stiklinę padėjus ant besisukančios plokštelės, – tai klausimai, kuriuos prisimena žmonės, siekę darbo bendrovėje „Apple“.
Dalyvavusieji bendrovės „Uber“ darbo pokalbiuose prisimena klausimus, kaip rasti septynioliktajame amžiuje pražuvusius anglų kalbos žodžius, kaip dirbti su žmonėmis, kurie nuolat nepatenkinti, kaip įtikinti vairuotojus dirbti ir per atostogas?
„Microsoft“ klausia, kodėl norintys darbo neieško jo „Google“, kaip apsirengti, kad išsiskirtum iš minios, kurią stebuklingą galią pasirinkti – skraidymą ar nematomą apsiaustą?
Kažko panašaus pernai išdrįso paklausti trys moksleivės iš vienos mokyklos Anglijoje, kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rengė darbo pokalbius kandidatams į Generalinius Sekretorius. Moksleivės norėjo žinoti, ką kandidatai darytų vardan pasaulio, jei pralaimėtų konkursą. Toks klausimas išsiskyrė iš šabloninių svarstymų apie klimato kaitą, resursų švaistymą ar korporacijų neliečiamumą ir sutrikdė atsakinėjusią UNESCO vadovę Iriną Bokovą.
