Profesinėms sąjungoms Lietuvoje priklauso per 100 tūkst. žmonių.
„Profesinių sąjungų narių yra beveik daugiau nei visų partijų, esančių Lietuvoje. Kuri organizacija dar jungia tiek narių?“ – klausė Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, vienijančios apie 60 tūkst. narių, pirmininkas.
Tačiau Lietuvoje yra beveik trys milijonai gyventojų, ir vien dirbančiųjų, Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo beveik 1,35 mln.
Lietuvių dalyvavimas profesinėse sąjungose nelabai skiriasi nuo kitų Europos tautų aktyvumo. Profesinių sąjungų vadovai norėtų, kad jis būtų didesnis, tačiau dauguma lietuvių yra pasyvūs. Kodėl taip yra, jie pasidalijo įžvalgomis su 15min.lt.
Profesinės sąjungos turi nepakankamai galių?
A.Černiauskas pasakojo, kad profesinių sąjungų galimybės atstovauti darbuotojams yra gana ribotos.
Ypač menkos jos buvo iki 2013 metų, kai profesinių sąjungų nariais galėjo būti tik darbus turintys piliečiai, o, pavyzdžiui, bedarbių ar moksleivių narystė būdavo negalima.
„Ta klaida buvo ištaisyta“, – sakė A.Černiauskas. Tačiau vis dar yra nerimą keliančių dalykų. Kaip vieną jų LPSK pirmininkas minėjo sunkias paskelbimo apie streiką procedūras.
Be to, profesinių sąjungų nariai, kaip darbuotojų atstovai, vis dar nedalyvauja įmonių valdyme, ko labai norėtų A.Černiauskas.
„Nors pasaulyje tai yra ganėtinai populiaru“, – sakė jis.
Silpnos profesinės sąjungos gali būti viena priežasčių, kodėl darbuotojų padėtis, priėmus naują Darbo kodeksą, pablogėtų.
Tiesioginėje 15min.lt konferencijoje lankęsis darbo santykių specialistas, vienas socialinio modelio rengėjų Justinas Usonis aiškino, kad Darbo kodeksu siekiama numatyti tik pagrindinius darbo santykių principus, o dėl papildomų detalių ar garantijų bus galima susitarti sudarant kolektyvines sutartis.
Tačiau kaip jas sudaryti Lietuvos darbuotojams, kurių daugiau nei 90 proc. nepriklauso jokioms profesinėms sąjungoms?
Profesinės sąjungos privalės sustiprėti
Arvydas Dambrauskas, Jungtinės profesinės sąjungos vadovas, 15min.lt sakė, kad iki šiol žmonėms nebuvo poreikio stoti į profesines sąjungas.
„Kodėl nesikūrė profesinės sąjungos? Dabar kolektyvinė sutartis galioja visiems – ir profesinės sąjungos nariams, ir ne profesinės sąjungos. O kam man kovoti dėl tų teisių, jeigu aš kovosiu už visus. Aš moku nario mokestį, aukojuosi, o naudojasi visi. Juk lietuvis yra labai pragmatiškas“, – sakė jis.
Iš pradžių į naująjį Darbo kodekso projektą vyras žiūrėjo labai skeptiškai, tačiau vėliau jo nuomonė pradėjo keistis. Juk, naujam Darbo kodeksui sumažinus darbuotojų garantijas, jas jie išsikovoti turės patys.
Reikia mokytis kolektyvinio poveikio priemonių, mokytis streikuoti. Dabar vyrauja požiūris, kad manimi valdžia turi pasirūpinti, o dabar bus taip, kad savimi reikės pasirūpinti pačiam, – svarstė A.Dambrauskas.
„Dabar žmonėms nieko kito nelieka, jie privalo stoti į profesines sąjungas. Iki šiol aktyvumas buvo labai mažas“, – sakė A.Dambrauskas. Jo teigimu, pastaruoju metu vis daugiau žmonių jungiasi į profesines sąjungas, o naujo Darbo kodekso priėmimas gali paskatinti masinį stojimą į tokias organizacijas.
Dabar, pripažįsta jis, darbuotojų atstovai nėra lygiaverčiai derybų dėl darbo santykių partneriai.
„Reikia derėtis, bet tam turi būti lygiaverčiai partneriai. Reikia mokytis kolektyvinio poveikio priemonių, mokytis streikuoti. Dabar vyrauja požiūris, kad manimi valdžia turi pasirūpinti, o dabar bus taip, kad savimi reikės pasirūpinti pačiam. Profesinės sąjungos turi tobulėti, vystytis, nes, atvirai kalbant, mes profesinių sąjungų Lietuvoje neturėjome. Bent jau tokių, kokios yra užsienyje“, – sakė jis.
Vyras pabrėžė, kad ne valdžia darbuotojams turi sukurti gerovę – jie patys turi tuo pasirūpinti, veikdami kolektyviai.
Vis tik naują Darbo kodeksą jis vadina revoliucija: „Jeigu organizacijos bus stiprios, mes išlošim, jei silpnos – pralošim.“
Tuo metu Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė gana palankiai žiūri į Darbo kodekso projektą ir darbuotojų galimybes išsikovoti daugiau garantijų per kolektyvines sutartis, nors jo įgyvendinimą dabartinėmis sąlygomis vadina utopija.
Kam nepatinka, emigruoja
„Mes norėtume, bet šiuo istoriniu momentu tai yra utopija. Santykiai nesusiklostė, jų nėra. Tad, taisydami įstatymus ir apeliuodami į darbo santykius, kurių nėra, tik pabloginsime situaciją“, – 15min.lt sakė G.Gruzdienė.
Ji iškėlė prielaidą, kad drastiškas darbo santykių pakeitimas tik padidins socialinį nestabilumą ir galbūt net paskatins emigraciją.
Būtent su emigracija ji sieja ir menką lietuvių dalyvavimą profesinėse sąjungose – kam kovoti, kai gali pabėgti.
„Tie, kurie nesusitaikė su tokia darbo, socialine padėtimi, emigravo. Jų dabar Lietuvoje ir nėra. Jie taip išsprendė savo problemą, nusprendė čia nevargti, išvažiuoti“, – kalbėjo G.Gruzdienė.
Ji labai skeptiškai žiūri į galimybę susitarti su darbdaviais dėl tam tikrų darbo sąlygų.
Aš suprantu, kad reikia investicijų, bet ne tokia kaina. Nereikia nupiginti kvalifikuotos darbo jėgos, – sakė G.Gruzdienė.
„Galėtume sėsti ir kalbėti su jomis apie sektoriaus minimumą, bet jūs parodykit man, kiek susitaria? Nėra tos tradicijos socialinio bendradarbiavimo. Visos šalys, kur yra didelė narystė, gera socialinė partnerystė ir kur sistemos veikia, gyvena geriau. Toks mechanizmas yra naudingas šaliai“, – sakė ji.
Kol kas, jos teigimu, reikėtų švelnesnių pakeitimų, jie turi atsirasti pamažu.
„Aš suprantu, kad reikia investicijų, bet ne tokia kaina. Nereikia nupiginti kvalifikuotos darbo jėgos“, – nerimavo ji.
