Tyrimo išvada yra aiški – kasdien nušviesdami naujienas, žurnalistai turi galimybę daryti įtaką kitų žmonių gyvenimui. Tiksliau tariant, straipsniai ir spaudos pranešimai gali lemti žmonių mirtį.
Dažniausiai tai straipsniai apie teroristinius išpuolius, kuriuose pateikiamos aukų ir nusikaltėlių nuotraukos, gana emocingai svarstoma apie nusikaltimo motyvus ir pateikiama išsami analizė.
Vakarų Australijos universiteto ekonomikos specialistas Michaelas Jetteris nagrinėja ryšį tarp žiniasklaidos pranešimų ir terorizmo. M.Jetteris neseniai paskelbtame tyrime nagrinėta, kaip 61 tūkst. terorizmo aktų 200 šalyse 1970–2012 m. nušvietė JAV dienraštis „The New York Times“.
Tyrimo duomenimis, esama sąsajos tarp išpuolių skaičiaus ir to, kaip plačiai juos nušviečia žiniasklaida, – po kiekvieno naujo pranešimo apie teroristinį aktą išpuolių skaičius kitą savaitę išaugdavo 1,4 karto.
Ar tai įmanoma? M.Jetteris sako, kad jo testas tai patvirtina: „Tomis dienomis, kai žiniasklaidoje pirmiausia kalbama apie uraganą, o ne apie „Al Qaeda“, kitą savaitę išpuolių sumažėja.“
Tai gali būti susiję su paprastu psichologiniu dėsniu.
Vadinamasis Verterio efektas gali lemti virtinę teroristinių aktų. Sociologas Davidas Philipsas šį terminą pasiūlė XX a. aštuntajame dešimtmetyje, pateikdamas nuorodą į Johanno Wolfgango von Goethe`s romano „Jaunojo Verterio kančios“ herojų, kuris kenčia nuo nelaimingos meilės ir nusižudo. Net XVIII amžiuje ši istorija sukėlė savižudybių bangą – 1774 m. paskelbtas J.W. von Goethe`s romanas „Jaunojo Verterio kančios“ sukėlė „Verterio karštinę“ ir paskatino daug žmonių nusižudyti.
Verterio efektas yra reiškinys, kai savižudybių skaičius išauga, jei žiniasklaida savižudybę nušviečia sensacingai.
„Verterio efektas yra reiškinys, kai savižudybių skaičius išauga, jei žiniasklaida savižudybę nušviečia sensacingai“, – sako Vienos medicinos universiteto psichologas Benediktas Tillis.
Tai ypač tiesa, kai apie savižudybę kalbama išsamiai arba kai imama spekuliuoti dėl tokio sprendimo motyvų, kurie dažnai yra supaprastinami („nusižudė dėl skolų ar skyrybų“).
B.Tillis sako, kad dėl tokių pranešimų kai kurie žmonės gali susitapatinti su aprašomu poelgiu. Savižudžio šeimos ar paties savižudžio nuotraukos taip pat gali paskatinti kitus potencialius savižudžius. Tų, kas neišgyvena krizės, sensacingas straipsnis greičiausiai nepastūmės žudytis. Tačiau, pasak B.Tillio, žiniasklaidos pranešimai gali paskatinti suicidinių minčių turinčius žmones žengti lemtingą žingsnį.
Žurnalistai jau supranta, kad savižudybės temomis būtina kalbėti atsakingai. Vokietijos spaudos kodekse žiniasklaida raginama riboti pranešimus apie savižudybes. Be to, kartu su kolegomis JAV B.Tillis parengė gaires žurnalistams, pranešantiems apie masines šaudynes.
Tačiau informavimo apie teroristinius išpuolius gairių nėra, ir tai gali turėti tragiškų pasekmių.
Kaip apie tai reikėtų rašyti? Kalba ne tik apie tai, kaip informuoti apie terorizmą, bet ir kiek informacijos pateikti. Remiantis M. Jetterio tyrimu, tai klausimai, į kuriuos būtina aiškiai atsakyti.
Jei sumažės pateikiamos informacijos kiekis, tai sumažės ir išpuolių.
„Jei sumažės pateikiamos informacijos kiekis, tai sumažės ir išpuolių“, – sako M.Jetteris. Kitaip tariant, kuo mažiau nuotraukų, kuo mažiau redakcinių straipsnių, kuo mažiau emocijų ir apskritai tiesiog kuo mažiau publikacijų. Pasak mokslininko, būtent taip galime sumažinti išpuolių skaičių.
Tačiau M.Jetteris turi dar ir kitą teoriją, kuri galėtų padėti paaiškinti, kodėl išsamesnis informavimas gali paskatinti daugiau išpuolių: „Teroristai gali sąmoningai pasinaudoti dideliu žiniasklaidos dėmesiu ir surengti dar keletą išpuolių.“
Ar tai būtų Verterio efektas, ar racionalus planavimas, po kiekvieno straipsnio apie terorizmą išpuolių rengėjai sulaukia trokštamo dėmesio. Žurnalistai jiems padeda skleisti baimę ir verbuoti būsimus išpuolių rengėjus. Iš esmės taip žurnalistai prisideda prie būsimų išpuolių, per kuriuos žūsta žmonės.
