Nors mūsų šalis viešųjų lėšų skirstymo ir skaidrumo klausimais yra pavyzdys visai Pietryčių Azijai, tačiau iš pastarosios Lietuva galėtų pasimokyti aptarnavimo kultūros. Įspūdžiais apie gyvenimą musulmoniškoje šalyje, malajų mentalitetą, Malaizijos aviacijos saugumą bei verslo vystymą ir korupciją šioje šalyje A.Derbutas sutiko pasidalinti interviu 15min.lt.
– Kokia yra jūsų išvykimo dirbti į Malaiziją priešistorė ir už kokias veiklos sritis esate atsakingas įmonėje?
– Pirmosios diskusijos apie darbą Malaizijoje su vadovu prasidėjo 2013 metų pabaigoje. Pradžioje buvau nusiteikęs skeptiškai, nes tuometinė veikla buvo labai įdomi, draugų ratas ir sukurta buitis sufleravo, kad Vilniuje gyventi nuostabu. Tačiau kuo toliau vakarais su drauge skaitydavom „Wikipedia“ apie Pietryčių Azijos regioną, tuo labiau tai traukė ir sprendimas darėsi vis aiškesnis.
Nebuvo didelio laiko tarpo tarp apsisprendimo ir išvykimo. Žaibiškai reikėjo sutvarkyti buitinius klausimus – nutraukti buto nuomą Vilniuje anksčiau laiko, parduoti tik prieš porą mėnesių įsigytą aviatorių taip mėgstamą SAAB.
Išėjus iš Kvala Lumpūro oro uosto pasitiko lengvas šokas – 20 val. oro temperatūra siekė arti 30 laipsnių šilumos, o drėgmė – beveik 100 proc.
Į Malaiziją išvykau 2014 metų vasarį, Vilniuje tada buvo tikrosios žiemos įkarštis. Išėjus iš Kvala Lumpūro oro uosto pasitiko lengvas šokas – 20 val. oro temperatūra siekė arti 30 laipsnių šilumos, o drėgmė – beveik 100 proc.
Įmonėje esu atsakingas už dviejų produktų grupių pardavimus ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių susivienijimas – aut. past) regione – lėktuvų priežiūros specialistų mokymus ir inžinerijos, tinkamumo skraidyti (CAMO) palaikymo sprendimus.
„FL Technics“ buveinė Azijoje įkurta prieš trejetą metų, tačiau šis regionas – didžiulė rinka. Todėl didelę laiko dalį užima mūsų paslaugų, įmonių grupės pristatymas potencialiems klientams.
– Kokie yra didžiausi darbo etikos skirtumai tarp malajų ir lietuvių? Ar skiriasi bendravimo ir verslo etika tarp Indonezijos, Tailando, Vietnamo, Filipinų atstovų?
– Skirtumų yra, bet, mano nuomone, jie neesminiai ir verslo esmė bei lūkesčiai nesiskiria visame pasaulyje. Klientas reikalauja kokybės, nuolatinio palaikymo projektų metu, pagrįstos kainodaros tiek Indonezijoje, tiek Žemaitijoje.
Pagrindiniai skirtumai atsiranda bendraujant. Pavyzdžiui, Europoje aš galėčiau pirmadienį paskambinti potencialiam klientui, paaiškinti, kokias paslaugas jam noriu pasiūlyti, susitarti susitikti trečiadienį jo būstinėje ir grįžęs penktadienį į biurą jau turėti aiškų supratimą ir veiksmų planą, kokias paslaugas galiu jam teikti, kokius pakeitimus mūsų pasiūlymuose turiu atlikti, jog jie atitiktų kliento lūkesčius.
Klientas reikalauja kokybės, nuolatinio palaikymo projektų metu, pagrįstos kainodaros tiek Indonezijoje, tiek Žemaitijoje.
Europoje didelė dalis klientų atviresni, tiesmukesni, aiškiai išdėsto savo reikalavimus jau bendravimo pradžioje.
Pietryčių Azijoje pirmasis susitikimas su klientu dažnai pilnas optimizmo, mandagybių, todėl reikalingi bent keli susitikimai, kad mus pradėtų vertinti kaip rimtą partnerį, pajaustų pasitikėjimą ir pradėtų kalbėti apie verslo reikalus.
Tuomet klientas atskleidžia daugiau informacijos apie savo poreikius bei ateities planus, duoda konstruktyvesnį atsakymą į mūsų pirminius pasiūlymus.
Kartais pasitaiko, jog klientas pirmo susitikimo metu yra labiau susidomėjęs tuo, kur yra Lietuva, nei kokias paslaugas mes galime pasiūlyti.
Pavyzdžiui, malajai, singapūriečiai, filipiniečiai visada greičiau kimba prie verslo klausimų, o Mianmare, Vietname, Tailande mandagybės, dėkojimas už atvykimą, bendrinės prezentacijos gali užtrukti ilgiau nei tikėtasi.
Kartais pasitaiko, jog klientas pirmo susitikimo metu yra labiau susidomėjęs tuo, kur yra Lietuva, nei kokias paslaugas mes galime pasiūlyti.
– Lietuviai dažnai mėgsta akcentuoti savo kruopštumą ir atsakingumą darbe. Ar iš tiesų tokie esame lyginant su Malaizijos, kuri laikoma vienu iš Pietryčių Azijos ekonomikos tigrų, darbuotojais?
– Kai kalbama apie aviaciją, kruopštumas ir atsakingumas yra universalūs faktoriai, kurie ne tik būdingi, bet ir privalomi kiekvienam industrijos atstovui.
Žvelgiant į kitas sferas, pavyzdžiui, buities kūrimą Kvala Lumpūre, daug kas veikia ispaniškuoju mañana (rytoj) stiliumi.
Interneto įvedimas namuose užtruko 4 mėnesius, nors po dviejų mėnesių kasdien atrodė, kad tai įvyks jau rytoj. Norint išspręsti problemą ar gauti papildomos informacijos dažniausiai reikia pačiam nuolat skambinti, priminti, perklausti, kol randamas sprendimas, o kartais tenka jį pasiūlyti ir pačiam.
