Tačiau situacija mūsų šalyje keičiasi į gerąją pusę ne tik dėl į rinką atėjusių užsienio kapitalo įmonių, bet ir dėl atsakingų bei didesnius reikalavimus keliančių vartotojų.
Nauda darbuotojams ir gamtai
Kas yra ta socialinė atsakomybė, apie kurią dažnai girdime viešojoje erdvėje? Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) valdybos narė bei „Orkla Care“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Baltijos šalims Ornela Ramašauskaitė pasakojo, kad rimčiausią toną uždavė Jungtinės Tautos (JT), 2015 metais paskelbusios Darnaus vystymosi darbotvarkę su 17 darnaus vystymosi (DV 17) tikslų.
„Prieš tai buvo daug kalbų ir strategijų, tačiau būtent šis dokumentas įpareigoja valstybes imtis realių veiksmų. Džiugina, kad socialinės atsakomybės idėjos praktikoje įgyvendinamos ne tik per šalių (ar Europos Sąjungos) teisinę bazę, bet verslo įmonės pačios aktyviai prisiima įsipareigojimus įgyvendinti darbotvarkėje minimus uždavinius“, – sakė ji.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Eglė Radišauskienė teigė, jog socialiai atsakingo verslo principai yra orientuoti ne tik į įmonės veiklos vykdymą, vadovaujantis galiojančiomis teisinės bazės ar diegiamų standartų normomis, bet ir į verslo vykdymą, atsižvelgiant į socialinius, aplinkosaugos ir skaidrumo aspektus daugiau, nei to paprastai reikalauja teisės aktai.
„Savo kasdienėje veikloje taikydamos socialinės atsakomybės principus įmonės ne tik stiprina savo konkurencinį pranašumą, bet ir kuria ilgalaikę bei pasitikėjimo vertą draugystę su visuomene, valdžia bei verslo partneriais“, – nurodė E.Radišauskienė.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto asistentė dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė atkreipė dėmesį, kad, pagal Jungtinių Tautų (JT) rekomendacijas, įmonės, kurios nori būti socialiai atsakingos, turi prisidėti prie darnios plėtros tikslų įgyvendinimo. Jie apima įvairias sritis – nuo socialinės atsakomybės darbuotojams, darnios aplinkosauginės plėtros iki poveikio bendruomenei.
„Pirmiausia etiškas elgesys su darbuotojais, galimybė jungtis į profsąjungas ir atstovauti savo teisėms, vaikų darbo, išnaudojimų uždraudimas, sąlygos nėščioms ar maitinančioms moterims darbe. Antra – gamtos išteklių apsauga, verslo partnerių, kurie kaip nors kenkia gamtai, vengimas. Trečia – prisidėjimas prie bendruomenės gerovės, jos telkimo, papildomų naudų kūrimo bendruomenėje, kurioje veikia verslas“, – komentavo ji.
Socialinė atsakomybė gali prasidėti nuo smulkių dalykų.
Kaip tai pasireiškia praktikoje? Socialinė atsakomybė gali prasidėti nuo smulkių dalykų, tokių kaip atliekų rūšiavimas, ir pamažu pereiti prie, pavyzdžiui, žiedinės ekonomikos. Visgi, O.Ramašauskaitės teigimu, didžiausią įtaką daro teisinis reguliavimas, visų pirma apimantis atsakingą išteklių naudojimą ir klimato apsaugos veiksmus.
„Nors dažniausiai girdime plastiko ir vandenynų taršos plastiku problematiką, vis dar didelio dėmesio nusipelno pagrindiniai lyčių lygybės klausimai“, – įsitikinusi LAVA valdybos narė.
O.Ramašauskaitė geraisiais pavyzdžiais minėtų įmones, kurios holistiškai atsižvelgia į tvarumą, turi realius planus, kaip įgyvendinti DV17 tikslus, ir imasi siekti rezultato. Net jei įmonė daro vos keletą, bet integralių ir konceptualiai labai reikšmingų pokyčių – tai yra sveikintina ir skatintina valstybiniu lygmeniu.
„Paprasti pavyzdžiai: plastiko atsisakymas ar jo atliekų sumažinimas, sveikesnių produktų gamyba, kuriuose mažinamas cukraus ir druskos kiekis, perėjimas prie bent dalinės atsinaujinančios energijos išteklių naudojimo, taip pat lanksčios darbo sąlygos mažus vaikus auginantiems tėvams ir panašiai“, – vardijo pavyzdžius ji.
Tikroji socialinė atsakomybė pirmiausia yra organizacijos kultūros dalis.
Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas mano, kad tikroji socialinė atsakomybė pirmiausia yra organizacijos kultūros dalis. Didelė dalis įmonių pasirenka teikti paramą, tačiau tai nėra vienintelis būdas, kaip būtų galima prisidėti prie teigiamų pokyčių. Ir tai nebūtinai turi būti brangiai kainuojanti veikla, kurią reikėtų ypatingai viešinti. Pavyzdžiui, bendrovės gali skatinti savo darbuotojus savanoriauti ir už tai mokėti papildomą atlygį arba tiesiog atsisakyti kalėdinių atviručių.
„Yra daugybė formų. Bet būtent čia ir pasireiškia organizacijos kultūra: norime ir galime prie kažko prisidėti. Reputacijos pokytis anksčiau ar vėliau vis tiek įvyksta, nes tikslinės auditorijos mato, kad organizacija kažką daro. Skiriant savo laiką ir resursus galima padaryti kur kas didesnį pokytį. Tuomet įmonė tampa ne tik ta grynąja „pinigų kalimo mašina“, bet ir tam tikra bendruomene“, – mano jis.
Atsirenka tik naudingas sritis
Dr. I.Adomaitytė-Subačienė Lietuvoje pastebi tendenciją, kad įmonės pasirenka fragmentiškai tam tikras sritis, kurios joms yra palankios ar įdomios. Dėl to jos remia tik tam tikrus labdaros projektus, steigia stipendijas vaikams iš sunkiau besiverčiančių šeimų, bet kartu dirba su įmonėmis, kurios neprisideda prie darnios plėtros ir gamtos išsaugojimo.
Neretai įmonės pasirenka fragmentiškai tam tikras sritis, kurios joms yra palankios.
„Pavyzdžiui, turi tiekėjų, kurie teršia gamtą, tačiau to tarsi nepastebima ir remiami vaikų globos namai ar projektai. Lygiai taip pat dažnai įmonės pasirenka remti bendruomenės plėtrą, bet neskiria dėmesio darbuotojų gerovei, atlyginimai būna minimalūs, nors socialiai atsakingoms įmonėms rekomenduojama ieškoti būdų mokėti daugiau, ypač kvalifikuotiems darbuotojams. Tose įmonėse nėra išvystytas socialinis dialogas, profsąjungos silpnos arba jos neveikia ir negali atstovauti dirbantiesiems, darbo grafikai nelankstūs“, – kalbėjo ji.
Be to, fragmentiškai pasirinkus vieną socialinės atsakomybės sritį bei nutylėjus apie kitas jos dalis, bandoma save viešai pateikti kaip puikų prekės ženklą. Tačiau ji įsitikinusi – pasodinus 10 medelių pakelėje dėl to socialiai atsakingesnė įmonė netaps.
Svarbu žinoti, kad įmonių socialinė atsakomybė apima daugelį aspektų ir tai nėra tik labdaros teikimas. Juolab kai įmonės rengia socialinės atsakomybės projektus nepasitelkdamos profesionalų, dažnai būna padaroma klaidų.
„Anksčiau būdavo populiaru lankytis vaikų globos namuose ir nešti dovanas prieš Kalėdas. Tačiau šis, rodos, geras darbas yra labai žalingas tų vaikų psichikai, kai kažkas ateina, jais pasidžiaugia, su jais pakepa sausainių ir išeina. Tas vaikas jau buvo paliktas savo tėvų, jis turi pasąmonėje skausmą, kad jį paliko, ir vėl juo pasidžiaugia ir palieka. Tai nėra geriausias variantas, kaip reikėtų elgtis. Dėl to reikia socialinio darbo žinių ir pasitelkti profesionalus“, – įsitikinusi mokslininkė.
Tačiau LAVA valdybos narė O.Ramašauskaitė įsitikinusi – net mažareikšmiai žingsniai socialinės atsakomybės link yra sveikintini ir nereikėtų teisti tų, kurie imasi tik pavienių akcijų. Tačiau ji kviestų susimąstyti tuos, kurie galbūt nemato platesnio paveikslo.
„Atliekų rūšiavimo sistema biure nublanksta prieš kasdienį vandens iš plastikinių buteliukų vartojimą susitikimų kambariuose ar šventinių suvenyrų, o juo labiau popierinių atvirukų siuntinėjimą klientams ir partneriams. Jau nekalbant apie nuoširdų tikėjimą, jog aplinkos švarinimo ar medelių sodinimo akcijos turi kažką bendro su socialiai atsakingos įmonės įvaizdžiu“, – sakė ji.
Kalbėti turi naudos gavėjas, o ne teikėjas
Be to, A.Katauskas atkreipė dėmesį, kad socialinė atsakomybė neturėtų būti priemonė, iš kurios konstruojamas komunikacinis fonas. Kaip tik atvirkščiai, turi kalbėti ne tas, kas duoda, o tas, kam teikiama parama.
Socialinė atsakomybė neturėtų būti priemonė, iš kurios konstruojamas komunikacinis fonas.
„Kai kuriais atvejais geri darbai daromi tyliai ir pati bendrovė turi pasirinkti pagal tai, kokio tikslo siekia. Bet jeigu įmonė sako, kad nori įgyvendinti „socialinės atsakomybės projektą“, skirtą reputacijai gerinti, dažniausiai tai neturi nieko bendro su tikrąja socialine atsakomybe. Tai išvestinis terminas ir tam tikras marketingas pasinaudojant socialiai jautria tema“, – aiškino jis.
Išimtis, kai į pagalbą reikėtų pasitelkti komunikaciją, jei informacijos skleidimas prisidėtų prie didesnio gėrio.
„Pavyzdžiui, kompanija X priima sprendimą, kad reikalinga pagalba pakuoti produktus „Maisto banke“. Įmonė skiria darbuotojus, jiems apmoka už tą laiką, bet resursų neužtenka. Reali nauda yra, bet galbūt galima būtų padaryti daugiau ir įmonė su partneriais pradeda komunikuoti, kviesti ir kitus prisidėti prie projekto. Dėl to atsirastų daugiau žmonių, negu kompanija galėjo skirti, tada tai yra pateisinama. Tačiau tokiu atveju sakoma ne „žiūrėkite, kokie mes geri, ką mes padarėme“, o „žiūrėkite, yra tokia problema, yra sprendimas, mes jame jau esame, ateikite ir prisidėkite“, – kalbėjo A.Katauskas.
Kaip žmogui, nežinančiam įvairių komunikacinių manipuliacijų, atskirti, ar tai įmonės reklaminė kampanija, ar noras daryti teigiamą įtaką visuomenei ir populiarinti savo prekės ženklą? A.Katauskas pripažįsta, jog sudėtinga atskirti, ypač žinant labai mažai apie organizacijos bendrą veiklą.
„Visada gali kilti klausimas, jog bandoma išlošti dėmesio, norima kažką paslėpti, ypač kai didelės kompanijos bando tokiais būdais atsverti savo neigiamą komunikacijos foną. Bet tai nėra socialinė atsakomybė. Siūlyčiau žmonėms, kurie žiūri, visada pasidomėti apie pačią kompaniją, kokia ji yra. Šiame „hiperskaidriame“ pasaulyje tikrai nėra sudėtinga atskirti, kai aiškiai matai, kad kompanija vieną sako, bet kitose vietose daro kur kas didesnę žalą. Reikia pasikliauti savo intuicija, nes nėra instrukcijų, kuriomis vadovaujantis būtų galima pasakyti, kad čia – gerai, o čia – blogai“, – aiškino jis.
Situacija keičiasi
Tiesa, pasak O.Ramašauskaitės, Lietuvos įmonių supratimas apie socialinę atsakomybę keičiasi ir tam įtaką daro daug aspektų.
„Pradedant šios temos mada viešumoje, kuri skatina domėtis ir giliau suprasti, baigiant valstybiniu reguliavimu. Ne mažesnę įtaką turi ir bendrai visuomenės tobulėjimas bei atsigręžimas į pamatines vertybes – pradedama susimąstyti, kokioje planetoje gyvens ateities kartos ir suvokti, jog kompetencijos neturi lyties“, – įsitikinusi ji.
LAVA valdybos narei antrina ir dr. I.Adomaitytė-Subačienė, kuri pastebi, kad impulsą davė užsienio šalių bendrovių atsivežta kultūra. Be to, ji pastebi, kad dabar vis mažiau įmonių vaikosi paviršutiniškų dalykų, pavyzdžiui, kai tik prieš Kalėdas remiami Maltiečiai ar vaikai, bet ieško krypčių ir dirba kryptingai. Jeigu atranda projektą, tada jį rengia ne vieną kartą, o reguliariai“, – kalbėjo ji.
E.Radišauskienė pritarė šiai nuomonei, jog supratimas apie socialinės atsakomybės naudą keičiasi ne tik įmonėse, bet ir visuomenėje.
„Sėkmingam ir konkurencingam verslui Lietuvoje vis didesnę reikšmę įgauna socialinis atsakingumas, ypač verslo socialinė atsakomybė ir bendruomeniškumas, kuris padeda kurti veiklią, vieningą ir stiprią visuomenę, darniai panaudojant gamtos išteklius, stiprinant socialinį ir ekonominį sektorius“, – kalbėjo E.Radišauskienė. Ji pažymėjo, jog būtinybė būti socialiai atsakingu šiandien nėra paskutinės mados vaikymasis, tai – atsakingas įmonių deklaravimas, kad joms rūpi daugiau nei verslas.
Būti socialiai atsakingu šiandien nėra paskutinės mados vaikymasis.
Įmonės vis aktyviau įsitraukia į socialiai atsakingo verslo plėtrą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet sulaukia vis daugiau paraiškų iš įmonių, norinčių dalyvauti Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų konkurse. Šiemet gautos 65 paraiškos, kurias pateikė mažos, vidutinės ir didelės įmonės.
„Šios įmonės tarsi socialinės atsakomybės ambasadoriai pasidalija sėkmės pavyzdžiais ne tik su verslu, bet ir visuomene. Jų iniciatyvos yra reikšmingos, nes geri darbai užkrečia“, – kalbėjo viceministrė.
Ji nurodė, jog daugiau nei dešimtmetį rengiamam konkursui įmonės „pasėjo“ įvairių vykdomų socialinės atsakomybės iniciatyvų. Pavyzdžiui, stengiamasi naudoti ekologiškas, aplinkai draugiškas priemones, steigiamos profesinės sąjungos ar pasirašomos kolektyvinės sutartys, atstovaujančios darbuotojams, naudojamasi nuotolinio darbo galimybėmis, darbdaviai suteikia galimybes darbuotojams lengviau derinti darbą ir šeimą. Taip pat taikomos papildomos socialinės garantijos darbuotojams, pvz., nemokamas skiepijimas nuo kai kurių ligų, sveikatinimo programų rėmimas.
Tai tik keletas pavyzdžių, kurie prigijo ir tapo visuotinai priimtinu reiškiniu ne tik privačiame versle, bet ir valstybės institucijose.
Šiuo metu nėra aiškių kriterijų, kaip pagal objektyvius rodiklius palyginti įmonių socialinę atsakomybę ir kaip išmatuoti pažangą įmonių socialinės atsakomybės srityje. „Norint stebėti rezultatus ir vertinti pokyčius nuo kitų metų įmonių socialinei atsakomybei pamatuoti ir palyginti planuojama pradėti taikyti dar šiais metais baigtą kurti verslo tvarumo ir atsakingumo indeksą. Tokiu būdu bus paprasčiau sužinoti, ar įmonės yra socialiai atsakingos, kokiose srityse daro pažangą, ir kaip jų veikla tampa šiuolaikine verslo praktika, ne naujove ar mada, ne viešųjų ryšių akcijomis, “ – teigė E.Radišauskienė.
Planuojama, kad vėliau pagal verslo tvarumo ir atsakingumo indekso duomenis bus galima rinkti atsakingiausias verslo įmones ir organizuoti jų Nacionalinius atsakingo verslo apdovanojimus. Tikimasi, kad ši priemonė suteiks įmonėms stimulą siekti daugiau socialinės atsakomybės srityje, padės nustatyti stipriąsias ir silpnąsias įmonių sritis, galimai padidins verslo subjektų skaidrumą, atvirumą visuomenei, o šalies mastu – prisidės prie šalies darnaus vystymosi, skatins socialinės atsakomybės plėtrą ir tokiu būdu didins šalies įmonių konkurencingumą tarptautinėje rinkoje, suteiks ilgalaikį konkurencinį pranašumą, didins patrauklumą darbuotojams, kurie galės gauti daugiau viešos informacijos apie įmones. Tokios įmonės bus labiau patrauklios investuotojams.
