Atsidarė per karantiną
Piceriją „Senora“ sutuoktiniai atidarė per karantiną – balandžio 8 dieną. Atrodytų, rizikingas metas pasirinktas, tačiau, kaip sako Laima, planavo jiedu su vyru jau anksčiau, tik nespėjo, koronavirusas gerokai sulėtino tempus, ypač karantino pradžioje. Vis dėlto jie pateikė dokumentus internetu, gavo leidimus ir štai – kepamos jų storapadės picos, egiptietiški skanėstai zalabia vilioja pamėginti.
Pamėginame: firminė pica „Senora“ su saliamiu, šonine, kumpiu, mocarelos sūriu, alyvuogėmis ir kitais priedais išties skani. O zalabia – neragautas desertas – sužavi, nes mažos spurgytės (bent jau panašu į jas) nėra įmirkusios aliejuje, burnoje tiesiog tirpsta.
„Senora“ pica mėgstamiausia tiek paties kepėjo Michaelio, tiek ir klientų, šiems patinka ir Kaimiška, rečiau tenka kepti picas su jautiena. Dirba picerija kasdien nuo 11 iki 20 val., tik sekmadienį leidžia sau šiek tiek atsipūsti.
„Nelengva, nemeluosiu. Bet visur sunku, tuo labiau – pati pradžia, ne mūsų sritis, kaip sakoma, žingsnis po žingsnio“, – atvira Laima.
Kepa su meile
Vos pernai per Kalėdas iš Egipto į Lietuvą persikrausčiusios gyventi jaunos poros picerija mažame miestelyje po truputį atranda savo klientus. Kaip jie sako, daugiausia tai vietiniai žiežmariškiai ar svečiai iš Kaišiadorių, bet būna ir iš Elektrėnų atvažiuoja pasiimti, užsisakę telefonu. Staliukų čia nėra, pasiėmęs picą valgyti turėsite ją kur nors kitur.
Paklausta, kuo tos jų picos tokios ypatingos, kad reikėtų važiuoti beveik 20 kilometrų, Laima šypsosi, bet kukliai nedaugžodžiauja: „Gal skoniu išsiskiria. Darytos su meile. Patinka žmonėms.“
Užsakymų naujai picerijai užtenka, sako Laima, esą ir pietums daug kas užsisako, ir vakarais pasilepina. „Kartais būna pica po picos, net kai kuriuos užsakymus būname priversti atšaukti, nes nespėjame. Dirbame dviese, viską darome patys“, – sakė Laima.
Gal skoniu išsiskiria. Darytos su meile. Patinka žmonėms.
Norėjo savo verslo
Kodėl picerija? Laima sako, kad jos vyras, Egipte gimęs ir užaugęs Michaelis, visada svajojo turėti savo verslą.
„Egipte taip ir liko tik svajonės. O čia ir karantinui prasidėjus jis vis tiek nusprendė bandyti kažką savo daryti. Išmoko gaminti tešlą, nes Michaelis ne picų kepėjas – jis turi diplomą, studijavo verslo vadybą Aleksandrijos universitete. Prieš važiuodami į Lietuvą išvertėme viską, visus dokumentus, galvojome, kad dirbs IT srityje, kur tikrai surastų darbo. Tačiau jis vis tiek kabinasi ir nori savo. O aš su juo kartu, ką daryt“, – visiškai rimtai sako Laima, tačiau jos akys švyti.
Susipažino ši pora Egipte – iš netoli Žiežmarių esančių Pakertų kilusi Laima dirbo Hurgadoje bare barmene, gyveno ten dešimt metų. Michaelis buvo „TerraNova“ vadybininkas. „Kažkaip susipažinom, – apie pažintį pasakoja Laima. – Tuomet buvo tikros, oficialios sužadėtuvės bažnyčioje, nes mano vyras krikščionis. Tada po metų vestuvės irgi Egipte.“
Michaelis norėjo į Lietuvą
Kodėl jie grįžo į Lietuvą, ten turėję, atrodytų, viską, ko reikia bendram gyvenimui – darbus, Laima išmoko arabų kalbą?
Skraidydavome du kartus per metus atostogų į Lietuvą – per Kalėdas ir vasarą, ir Michaelis vis klausė, kodėl mes čia negyvename.
„Gal pavargau – nuo to karščio, nuo žmonių šurmulio. Hurgadoje palyginti nėra daug žmonių, tik daug turistų. O štai Aleksandrijoje, Kaire tikrai žiauriai daug žmonių. Kažkaip skraidydavome du kartus per metus atostogų į Lietuvą – per Kalėdas ir vasarą, ir Michaelis vis klausė, kodėl mes čia negyvename. Aš abejojau, po tiek metų, visi dokumentai...“, – neslepia Laima.
O štai Michaelis, klausiamas, kaip jis jaučiasi Lietuvoje, tikina, kad ši šalis jam atrodo tiesiog puiki. Jam čia nėra čia šalta, nors tai tradicinis klausimas, kurį girdi dažnai. „Aš esu iš Aleksandrijos, ten oras panašus. Mes neturime sniego, bet būna tikrai šalta. Aš myliu Lietuvą“, – prisipažįsta vyras, teigdamas, kad ir pačiuose Žiežmariuose visi jį priima labai maloniai.
Trūksta šeimos ir šypsenų
„Myli mano vyrą čia visi, jis labai malonus, labai visą laiką stengiasi. Va ko jam trūksta Lietuvoje – šypsenų. Man nuolat sako, kad turiu šypsotis. Negaliu aš visą laiką šypsotis, o jis man nuolat tai primena“, – tai sakydama Laima vis dėlto šypsosi labai plačiai.
Tačiau būtent šis dalykas pirmomis jų naujojo verslo dienomis tapo poros ginčų priežastimi – Michaelis vis turėjo žmonai priekaištų, kad ji ne tokiu tonu atsiliepė telefonu, tai nepakankamai maloniai kalbėjosi ir pan. Bet po kurio laiko, kaip sako Laima, jis prisitaikė ir jau pradeda suprasti, kad atėję klientai tikrai ne visada plačiai šypsosi.
Va ko jam trūksta Lietuvoje – šypsenų. Man nuolat sako, kad turiu šypsotis.
Michaelis juokiasi, kad jam šypsena nuo veido nedingsta niekada, to jis tikisi ir iš kitų, ypač – žmonos, nes jis pats negrįžtų į vietą, kur jį aptarnavo be šypsenos.
Dar Michaelis pasigenda egiptietiško maisto, nors pripažįsta, kad žmona stengiasi jį palepinti gamindama tokį. Dar šeimos, artimųjų, draugų. Bet svajoja jis apie ateitį Lietuvoje. Tarkim, turėti didelį restoraną ir jame svečius vaišinti tiek lietuviškais, tiek egiptietiškais patiekalais. Galbūt net atidaryti tokių vietų tinklą visoje Lietuvoje su savo vardu.
