Kol būna pirmų kartų, tol jauti, kad gyveni, tačiau, trečią dieną po atidarymo prie „Lidl“ pamačius nutįsusią eilę, apima keistas „deja vu“. Kažkur tai matyta. Gal 1990-aisiais per ekonominę blokadą?
Tuomet po kelias valandas tekdavo laukti muilo, kurio vėliau užteko keleriems metams, ir cigarečių, kurias parduodi kaimynui – mat pats nerūkai.
Jau nori numoti ranka į eilę ir pėdinti namo tuščias. Tuomet atbėga nusiplūkęs vyriškis su segtuvu ir apsaugai pasako: „Leiskit visus!“ Paskutinį dienos pirkėjų gūsį praryja parduotuvės vartai.
Laukinė eilė iš tiesų eina nemenku greičiu. Tą buvo galima pastebėti ir per atidarymą. Apsipirkinėjimas vyksta gerokai lėčiau. Į akis krenta gerokai išgraibstytos lentynos. Tačiau šis bei tas tikrai likę.
Daugelio lankytojų veiduose pastebima šiokia tokia gėda. Ją teko pastebėti ir eilėje. Akys nežinia ko nudelbtos, tačiau lūpose lengva piktdžiugiška šypsenėlė – gėda, gėda, na, bet įdomu! O ir sutaupai!
Nėra kur akių dėti dar ir dėl to, kad jau kelintą kartą tam pačiam žmogui vežimu į užpakalį įvažiuoji. Guodies tuo, kad kažkas ir tau ne kartą įvažiavo.
Nėra kur akių dėti dar ir dėl to, kad jau kelintą kartą tam pačiam žmogui vežimu į užpakalį įvažiuoji.
Vyro akies netraukia prekės, kurių dabar nepirks. Nebent ūkiniai dalykėliai: varžtai, šlifuokliai, gulsčiukai. Dėl šitų bus galima užeiti ir vėliau, kai žmonės nustos plaukti upėmis.
Kol kas – lėtas slinkimas po pusę žingsnio kas tris sekundes. Per tą laiką spėji apžiūrėti lentynas ir pasiklausyti, ką kiti kalba.
Viena moteris į parduotuvę atsivedė konsultantą – kaimyną, tolimųjų reisų vairuotoją. Šis ne kartą buvo Vokietijoje, todėl puikiai žino firminius šio tinklo dalykėlius. Jis pirštu baksteli, koks alkoholinis gėrimas pardavinėjamas tik „Lidl“. Kažkoks tamsus butelis su keturkampiu kamšteliu.
Vairuotojas paaiškina moteriai, kad tai specialiai pagal parduotuvės užsakymą pagamintas dalykas ir jo niekur kitur negausi. Moteris prisikrauna pusę vežimo – juk žinovas rekomendavo.
Moteris prisikrauna pusę vežimo – juk rekomendavo.
Kažkas ją paprotina gerti itališką vyną. „Man rūgštis nuo vyno kyla“, – atkerta godžiai nusiteikusi moteris ir lekia paskui „furistą“ prie sūrių. Tas taip pat kažkoks firminis yra.
Lekia – skambiai pasakyta. Šiaip taip besistumdydama dingsta žmonių ir vežimaičių jūroje.
Kita moteris klauso telefonu draugės moralų. Matyt, ją gėdina dėl vizito į „Lidl“. Šviesi ir linksma moteris nepasiduoda represijoms ir atkerta tuo pačiu.
„Ką tu kalbi! Tie patys pomidorai ir bananai kaip ir kitur. Aš juk matau. Tik tiek, kad kelis kartus pigiau. Šilauogės – vos 99 centai. Kitur tokiose pat pakuotėse – 2,99 euro. Čia tu kvailai elgiesi, kad šneki nepamačiusi“, – aiškino telefonu vis besišypsanti moteris. Laiminga – sutaupė.
Tiesa, laiminga dar ir dėl to, kad rado kažkokių rožyčių ryšulį už eurą. O žiedelių – gal 15. Telefonu draugei tėškė nokautą: „Aš visus namus šiomis rožėmis pasipuošiu, o tu ir toliau pirk didžiausiomis kainomis.“
Pokalbius nugirsti nuo pradžių iki galo. Kodėl? Nes visą laiką po parduotuvę judi su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ir įėjai pro duris. Tokia sunkiai besimaišanti spūstis. Jei ką aplenki, jautiesi šiek tiek kaltas.
Tokia sunkiai besimaišanti spūstis. Jei ką aplenki, jautiesi šiek tiek kaltas.
Netrukus atkali savotišką sistemą – vežimaitį palieki lėtai judančioje eilėje, o pats lakstai iki reikiamų prekių.
O užvis geriausia vežimėlį palikti prie elektrinių ūkio prietaisų. Ten tik vienas kitas vyras stabteli.
Šioje parduotuvėje nėra rankinių krepšelių. Nepatinka vežimėlis – neškis glėbyje. Išradingumo žmonėms ir čia netrūksta. Tiesiog dedi prekes į tuos maišelius, kurių atsiplėši iš ritinėlių.
Artėja dešimta valanda vakaro. Turėtų greitai baigtis darbo laikas, Dabar jau paskubomis prisikrauni reikiamų produktų. Dedi ir mintyse skaičiuoji. Stebiesi – gal čia litais? Kai kas tikrai tris kartus pigiau!
Galvoje šmėsteli sąmokslo teorija. Gal čia viskas chemija? Puoli skaityti geriamo jogurto etiketę – gamintoja „Kelmės pieninė“, nors ant pakuotės matomas „Pilos“ ženklas. Kai kas pagaminta ir Lenkijoje. Kai kas dar toliau.
Gamintoja „Kelmės pieninė“, nors ant pakuotės matomas „Pilos“ ženklas.
Aj, koks skirtumas, juk reikia skubėti. Tačiau niekas niekur nelekia. Gyvenimas teka sava vaga ir pasibaigus darbo laikui. Eilė prie kasos tvarkingai juda, kasos dirba.
Eilės prie kasų tikrai nežmoniškai ilgos, tačiau jos gana greitai tirpsta. Prie kasos dirba pora merginų. Viena skanuoja ir skaičiuoja, o kita – padeda susikrauti į maišelius.
Štai šį dalyką tikrai teko matyti JAV. Ten prekybos centruose pakuotojais dažnai įdarbinami jauni žmonės arba neįgalieji. Jauniems – bendravimo patirtis. Kitiems – socializacija, kurios taip trūksta.
Ar žinote, koks jausmas apima, kai tavo prekes skanuoja nuo Parkinsono drebanti, tačiau besišypsanti moteris, o į maišelius krauna lengva Dauno sindromo forma sergantis vaikinas? Nuostabus.
Faktas – su grynais pinigais apgulties metu į „Lidlą“ eiti gali būti patikimiau.
Niekas nenori tokių žmonių varyti botagu, piktintis dėl lėtų apsukų. Šypsaisi, nes tau padeda tie, kuriems, rodos, patiems reikia pagalbos. Gal kada ir Lietuvoje taip bus? Beje, pakuotė JAV dažniausiai duodama už dyką.
O čia maišelių nebėra? Yra, tačiau mokami. Pirmomis dienomis, rodos, pirkėjai plaukė iš parduotuvės nemokamai supakuotais pirkiniais. Dabar už maišelius reikia mokėti po kelis centus.
Dar viena menka problemėlė. Aparatas tik iš dešimto karto priima banko kortelę. Pardavėja ramina – čia nuo didelio srauto. Kantriai kankina aparatą, kol šis pasiduoda. Perspėja, kad vienam buvo dvigubą sumą nuskaičiavęs.
Faktas – su grynais pinigais apgulties metu į „Lidlą“ eiti gali būti patikimiau. Telefone programėlė parodo, kad nuskaičiuota reikiama suma – 31,33 euro. Štai, ką už tiek pavyko nupirkti.
22 val. 15 min. „Lidl“ dar ūžia visu pajėgumu, tačiau žmonių gerokai apmažėjo. Iš automobilių aikštelės išvažiuoti jau nebėra didelių problemų.
Įtariai nužiūri kiekvieną produktą ir imasi gaminti vakarienę.
Keletas žmonių atėjo apsipirkti jau pasibaigus darbo laikui. Apsaugininkas tik pažvelgė į juos ir nieko nesakė. Tebūnie.
Namie žmona dėl pirkinių per daug nepurkštauja. Rodos, patenkinta kokybe ir produktais. Tik iš pradžių įtariai nužiūri produktus ir imasi gaminti vakarienę.
Kaimynė, pasirodo, apsipirko be vyro pagalbos. Ji taip pat išleido apie 30 eurų už dar didesnį produktų kalną. Tik ji papildomai dar šampano prisipirko už 40 eurų. Štai, kodėl negalima leisti moterų į parduotuvę!
