Atrodo, kad dažnas pilietis stengiasi savo gerovę susikurti tarsi pagal vadovėlį – atsakingai žengia per kiekvieną pakopą: mokslai, diplomas, pirmasis darbas, kryptis, karjera. Tačiau, kad ir kaip saugiai skamba šis kelias, daug šansų, kad jis neužtikrins mums sočios senatvės. Kodėl?
Atsakymas paprastas – mūsų sunkiai uždirbtų pinigų niekas nesaugo, net valstybė. Atvirkščiai – daugumos Vakarų valstybių šiandieną pasirinktas kelias – pinigų apyvartoje dauginimas – veda prie milžiniško jų nuvertėjimo. Toks sprendimas trumpuoju laiku suveikia kaip narkotikų dozė – pradžiai būsena pagerėja, tačiau ilguoju laikotarpiu ryškėja sunkiai išgydomos pasekmės.
Valstybėms pasirinkus pinigų spausdinimą kaip priemonę kompensuoti pandemijos nuostolius, ekspertai numato seniai nematyta infliacijos šuolį – tai rodo jau dabar staigiai kylantis vartotojų kainų indeksas Europos Sąjungoje.
Tai reiškia viena – visos iki pandemijos ar per ją sukauptos santaupos artimoje ateityje ženkliai nuvertės. Paprastai iliustruojant – už tuos pačius 50 eurų greitai nupirksime tik pusę tiek kasdienio maisto krepšelio, kiek galime nupirkti šiandien.
Dėl to šiais laikais investavimas tampa svarbiau netgi už įgytą profesiją. Šiuolaikinis kapitalizmas perskirsto ekonominę naudą valstybių ir kapitalo, o ne samdomos darbo jėgos naudai, tad kiekvienas žmogus tampa atsakingas už savo finansinę gerovę. Investavimas tam kol kas tinkamiausias įrankis, leidžiantis apsaugoti turtą nuo infliacijos.
Investicijos prieinamos tik stambiems žaidėjams
Deja, šiuo įrankiu efektyviai pasinaudoti gali ne visi – kol kas Lietuvoje situacija su investavimu yra itin prasta. Viena iš priežasčių – investuotojams sukurti sudėtingi reguliaciniai barjerai.
Valstybė kiekvieną komercinį banką ar bet kokią finansinę instituciją vis labiau užkrauna atsakomybe vykdyti pinigų plovimo prevenciją bei rinkti visą įmanomą informaciją apie kiekvieną klientą. Tai – didelis ir brangiai kainuojantis darbas, tad finansinėms institucijoms nelieka nieko kito tik atsisakyti smulkiųjų klientų.
Būtent dėl tokių valstybės reguliavimo taisyklių didelė dalis investicinių paslaugų yra neprieinamos smulkiems investuotojams. Barjerus sugeba apeiti tik stambieji žaidėjai, kurių pradinė investavimo suma prasideda nuo 100,000 Eur.
„Jau prieš 3 metus Davose, Šveicarijoje vykstančiame Pasaulio Ekonomikos Forume buvo pradėta garsiai kalbėti apie kapitalo nelygybę tarp įmonių ir individų„, sakė verslininkas, „Nextury Technology Fund“ investicinio komiteto pirmininkas Ilja Laurs.
Pasak jo, šiuolaikinis kapitalizmas yra itin palankus stambioms įmonėms, kurioms leidžiama platinti tiek akcijų, kiek šios užsigeidžia, o tai praktiškai tas pats, kas prisispausdinti pinigų.
“Sąlygos taip pat palankios stambaus turto valdytojams – norintiems investuoti nuo 1 mln. eurų yra prienami labai efektyvūs ir pelningi investavimo instrumentai. Tuo tarpu smulkios įmonės ar startuoliai negali pasinaudoti pigiai suteikiamais kreditais verslui plėtoti. O individualiems smulkiems investuotojams, kad ir kaip bežiūrėsi, de facto nėra prieinami jokie šiuolaikiniai pelningi investiciniai instrumentai,“ – teigia I.Laurs.
Verslininko teigimu, daugiau kaip 18,4 milijardo eurų sukauptų lietuvių santaupų šiuo metu guli bankuose su nulinėmis indėlių palūkanomis ir yra pasmerkti prarasti vertę dėl pagreitį įgavusios infliacijos.
Tuo tarpu pasitelkus paprasčiausią investavimo įrankį ir pinigus įdarbinus, pavyzdžiui, stabilioje pramonės rinkoje, jie per metus tautai uždirbtų bent jau 2 milijardus eurų.
„Vietoje to mes prarandame ne tik šią galimybę, tačiau ir dalį pinigų vertės – jei metų pradžioje turėjome sutaupę 10 tūkst. eurų, tai neįdarbinti pinigai dabar su 2.4 % infliacijos, bus verti 240 eurų mažiau. Taigi pinigų vertė išgaruoja kaip vanduo stiklinėje“, – sako I.Laurs.
Esame atsidūrę užburtame rate: reguliaciniai barjerai suvaržo galimybes investuoti, o negebant investuoti neauga ir finansinis piliečių raštingumas. Šis žemas rodiklis taip pat yra ir sisteminio žinių trūkumo rezultatas, pradedant jau nuo mokyklose neegzistuojančios edukacinės programos apie finansų valdymą ir baigiant greitaisiais kreditais, kurių populiarumą lemia ne tik patrauklūs pasiūlymai, bet ir minimaliai reguliuojama jų reklama medijose.
Finansinis Lietuvos žmonių raštingumas – kaip „kiaura“ dėlionė
KTU Ekonomikos ir Verslo fakulteto profesorė, finansų ir fintech srities ekspertė Gerda Žigienė pastebi, kad finansinio raštingumo situacija Lietuvoje kontraversiška.
Viena vertus, Lietuva pozicionuojama kaip lyderiaujanti šalis fintech sferoje, kita vertus, finansinio raštingumo lygis šalyje yra itin žemas – IMD Pasaulio Talentų reitinge pagal finansų žinias 2020-aisiais užėmėme 52 vietą iš 63 reitinguotų šalių.
„Tokia paradoksali situacija greičiausiai susidarė dėl finansinės revoliucijos – įvyko spartūs technologiniai pokyčiai, paveikę finansines rinkas, institucijas. O tuo tarpu visuomenei tenka tik vytis technologijų plėtrą bandant suprasti ir įsisavinti pokyčius. Greta esamų atsiranda nauji finansiniai produktai, šiandien jų turime didelę įvairovę: nuo studentų paskolų, kreditinių kortelių, investicinių fondų iki kriptovaliutų ir tarpusavio finansavimo platformų. Tad profesionaliai ir efektyviai juos valdyti reikalingos vis naujesnės finansinės žinios,“ – sakė prof. Gerda Žigienė.
Ekspertė pastebi, kad tvirtų finansinio raštingumo pamatų neturintys jauni žmonės, pagauti įkarščio ir užhipnotizuoti populiarumo, gali investuoti visus pinigus į tokias ne itin tvarias priemones kaip kriptovaliutos, neturėdami supratimo, kokia tai investicinė klasė ir kuo ilgalaikės investicijos skiriasi nuo spekuliacinių priemonių.
„Deja, bet Lietuvoje situacija tokia: finansinio raštingumo pagrindus dažniausiai gauname iš tėvų, jei pastarieji tokius turi ir stengiasi tas žinias perteikti. Mokyklose ekonomikos mokoma fragmentiškai, universitetuose dėmesys skiriamas dalykinėms žinioms ir finansų tematika dėstoma tik tos ar panašios krypties studijose. Suaugę žmonės arba dirba su finansais susijusiose sferose ir turi žinias, arba domisi individualiai. Todėl finansinio raštingumo paveikslas Lietuvoje tarsi dėlionė, kurioje trūksta dar daugybės detalių,“ – situaciją apibendrino G. Žigienė.
