Fundamentali Vokietijos ekonomika. Niekas čia negali įsitvirtinti, jei tai nėra labai patikimas ir vokiškas kapitalas? Nieko panašaus. Vokietijoje veikia beveik 80 lietuviškų įmonių.
Turbūt Vokietijos įmonės mus nupirko kaip pigią darbo jėga? Vėl klaida. Yra tokių atvejų, kai vokišką ilgas tradicijas turinčią įmonę nuperka lietuviai.
O verslo partneriai – iš tiesų yra partneriai, nes noras pasipelnyti iš kolegos veda į negrįžtamas skyrybas. Lietuva jau tikrai nėra pigios darbo jėgos šalis. Norite įrodymų?
Manekenų gamyklos širdis – Lietuvoje
Trumpai apsilankykime Duisburgo Reino vidaus uoste. Tiksliau – jame įsikūrusiame IDW GmbH. Patį uostą apžvelgsime vėliau. Jis iš tiesų vertas dėmesio.
IDW – tai pasauliniu mastu veikianti bendrovė, kuri pagal vienetinius ir masinius užsakymus gamina prekybinę įrangą tokiems galiūnams kaip „Dior“, „Armani“, „Tom Tailor“, „Porsche“, „P&C“.
Oliveris Opitzas, bendrovės pardavimų vadovas, patikslina, kad esame ne šiaip sau Vokietijos įmonėje. Jos širdis iš tiesų yra prie Vilniaus. Lietuvoje vyksta gamyba, o Duisburge esantis biuras uoliai užsiima prekyba.
Vien pernai lietuviai pagamino produkcijos už 14 mln. eurų. Du trečdaliai – prekybos įranga, o likusi dalis – manekenai.
Vien pernai lietuviai pagamino produkcijos už 14 mln. eurų. Du trečdaliai – prekybos įranga, o likusi dalis – manekenai. Tie patys, kurie puošia kone visas batų ar drabužių parduotuves.
Tai vis dėlto esame pigi darbo jėga? O.Opitzas kategoriškai, bet diplomatiškai tai paneigia. Lietuva yra bendrovės širdis, kurioje vyksta ne tik gamyba, bet ir kūryba.
„Patikėkite, mūsų užsakovams maža kaina nėra pats svarbiausias dalykas. Daugelis jų reikalauja, kad produktas ir jo gamyba būtų draugiški aplinkai, ekologiški, gamyboje nebūtų išnaudojami žmonės. Lietuva pasirinkta dėl patikimumo“, – kalbėjo vadovas.
Žinoma, pasaulinės kompanijos retai kada patiki dizainą ir kūrybą į gamintojų rankas. Jie dažniausiai tam samdo tuo užsiimančius garsius dizainerius. Tačiau tai menkas palengvinimas – žvaigždės kokybės ir atsakomybės kartelę gamintojui pakelia į kosmines aukštumas.
Netoli Vilniaus gaminama produkcija keliauja po visą pasaulį. Beveik visuose žemynuose yra atstovybės. Tačiau gamyba ir techniniai sprendimai derinami su IDW bendrove Lietuvoje. Čia dirba apie 1300 darbuotojų.
Iš poliesterio gaminami manekenai taip pat turi mados tendencijų. Dabar patys populiariausi ne tokie ploni kaip anksčiau. Būtų gerai, kad neturėtų galvos. O jei turi, tuomet nereikia jokių veido bruožų.
Duisburgo vidaus uostas
Vos išėjus iš IDW bendrovės patalpų, atsiduriame Duisburgo vidaus uoste. Tiksliau – senojoje istorinėje dalyje. Čia galima pamatyti, kaip persipina senovinės sienos, o raudonų plytų pastatus perpjauna modernūs keliai.
Galima tik įsivaizduoti, kas čia dėjosi prieš šimtą ar penkis šimtus metų. Naujoji uosto dalis yra kiek žemiau palei upę. Ten išsidėstę milžiniški logistikos centrai. Uostas tuo ir užsiima – įrengia, pastato ir išnuomoja.
Prieš 500 metų didis žemėlapių sudarinėtojas Gerardas Merkatorius pasaulio plane pirmą kartą pažymėjo ir Lietuvą.
Tačiau tai tik smulkmena. Šis Duisburgo Reino uostas yra didžiausias vidaus uostas Vokietijoje, o gal ir Europoje.
Savininkai labai rimtai žvelgia į ateitį, todėl nuo uosto patys tiesia geležinkelio vėžes iki svarbiausių krovos taškų.
Lietuviškumo čia daug nerasi. Nebent tai, kad prieš 500 metų didis žemėlapių sudarinėtojas Gerardas Merkatorius pasaulio plane pirmą kartą pažymėjo ir Lietuvą. Tam reikalui čia sukurtas visas muziejus, tačiau jame fotografuoti nevalia.
Dar šiek tiek kvepia Lietuva, kai savininkai pasakoja apie geležinkelio liniją iki pat Kinijos. Tai reiškia, jų žodžiais, kad kroviniai greičiausiai keliautų per visą Rusiją ir Lietuvą. Tačiau tai keblus ateities klausimas.
Lietuviai nupirko vokiečių šeimos verslą?
Nereikia keliauti nė šimto kilometrų, kad pasiektum klestinčią bendrovę, kurią yra įsigiję lietuviai. Vadovai pabrėžia – juos pirko dėl to, kad bendrovė yra labai gera. Tokia, kokios ir ieškota. Kas gi tai?
„Walter Th.Hennecke GmbH“ fabrikas prie Noištato gyvenvietės. Iki Kelno – dvidešimt minučių kelio. Šią bendrovę prieš pusmetį už neskelbiamą sumą įsigijo Utenos įmonė „Umega“.
„Hennecke“ direktorius Klausas Dürksenas vadovauja nuo to laiko, kai buvo nuspręsta įmonę parduoti lietuviams.
Nuo 1963-ųjų įmonė priklausė jos įkūrėjui Walteriui Hennecke ir jo šeimai.
Tęsti šeimos verslo niekas nepanoro, nors jis buvo tikrai sėkmingas. Po sandorio bendrovės potencialas tik išaugo. Nebuvo atleistas nė vienas žmogus. Visi dirbo ir toliau, tik galimybės ir apyvarta jau išaugo.
Vokiečiai žavisi lietuvių suvirintojais, kurie siūles lieja geriau už robotus, tačiau tautiečiams dar verta pasimokyti organizuotumo. Tai versle labai svarbu – pagaminti tiek, kiek reikia, padėti ten, iš kur patogu paimti.
Didžiausias dalykas, ką derėtų išmokti iš „Hennecke“ – kaip užsiauginti sau darbuotoją. Lietuva skundžiasi emigracija, o „Hennecke“ moka padaryti taip, kad jaunas žmogus pats stengiasi suleisti šaknis į savo žemę.
Taigi, „Hennecke“ moka už 32 jaunuolių mokslą. Dvi dienos teorijos ir trys dienos praktikos gamykloje, šalia profesionalų. Be to, jie gauna atlyginimą – kasmet vis didesnį. Trečiais metais per mėnesį jaunuolis uždirba 920 eurų.
Ką galvoja toks jaunuolis? Jis pamilsta savo gyvenimą. Visur jis jaučiasi reikalingas, todėl mielai pasilieka savo gimtinėje, kur gali kelti kvalifikaciją, uždirbti, kurti šeimą. Ko mes nemokame?
Krabų lazdelėse nėra krabų, bet nėra ir chemikalų
Pačiame Kelne, kuris garsėja savo nuostabia katedra ir marga populiacija, galima rasti lietuviško kapitalo bendrovę – „Vičiūnų“ grupės atstovybę.
Taip – gamyba Lietuvoje, bet Vokietija užkariaujama būtent iš šio nedidelio biuro su dešimčia darbuotojų. Vykdomoji direktorė Toma Marcinkevičiūtė sako, kad planuojama galutinai užkariauti Vokietijos rinką.
Krabų lazdelės taip vadinasi tik Lietuvoje. Visame pasaulyje tai yra surimis.
Ji primena, kad bendrovė gamina ne tik krabų lazdeles. Beje, jos taip vadinasi tik Lietuvoje. Visame pasaulyje tai yra surimis, kadaise sukurtas Japonijoje.
Kodėl vietoje žuvies reikėjo sukurti jos produktą? Atskirti ir karščiu apdoroti žuvies baltymai ilgiau negenda.
Jau norisi šaukti apie pasaulinį sąmokslą? Direktorė ramina – pati kone kasdien valgo bendrovės produktus. Tai, kas krabų lazdelėse nėra žuvies baltymas, yra krakmolas, miltai ir kiti valgomi dalykai.
Pasirodo, kad vokiečiams žuvies įdeda vos vos daugiau, tačiau ne iš godumo – skirtingos šalys turi skirtingus skonius. Kartais vokiečio delikatesas lietuviui yra tiesiog nevalgomas.
Vėluoji – negerbi savo partnerio ir jo laiko. Vėlavimo vokietis tiesiog nesupranta.
Vokietijoje galima rasti produktų, kurie nėra skirti Lietuvos rinkai. Tai daugiau baltymų turintis produktas, kiek panašus į tigrines krevetes. Skonis neblogas – tai baigia iš rinkos išstumti kone visus konkurentus ir čia anksčiau karaliavusius prancūzus.
Pernai „Vičiūnų“ produktų apyvarta siekė 32 mln. eurų, šiemet – 40 mln. eurų. Ne vien skonis padarė savo. Reikia mokėti prieiti prie pirkėjo. T.Marcinkevičiūtė pasakoja, kaip tai daro – nuvyksta, pakalba apie futbolą, palieka gerą įspūdį.
Tai dar ne viskas. Produkto kokybė po sukirtimo rankomis gali tik gerėti, o ne prastėti. Pristatymo laikas turi būti preciziškai tikslus.
Direktorė pakerėjo ir Lietuvos žurnalistus – užuot apipylusi skaičiais, ji papasakojo, koks nuostabus miestas yra Kelnas – gyvas dieną ir naktį, priimantis įvairiausius žmones iš viso pasaulio.
15min žurnalisto kelionę apmokėjo Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerija, tačiau straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo.
