Sugrįžęs į Lietuvą nesigaili
Investuotojai Lietuvoje ir tarptautiniai verslo konsultantai šiomis dienomis pateiks savo pasiūlymus vyriausybei, kaip į Lietuvą pritraukti daugiau reikalingų darbuotojų arba kaip išlaikyti jau čia dirbančius. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Singapūras, Naujoji Zelandija, apie tai kalba antrą dešimtį metų. O daugelis mūsų regiono valstybių apie tai pradeda kalbėti tik šiandien.
Į savo seną mokyklą Šiauliuose dirbti mokytoju sugrįžęs dabartinis Laisvosios rinkos instituto vadovas Ž. Šilėnas pasakoja, kad tuo metu su buvusiu mokyklos direktoriumi pamąstė, jog gali ir čia daryti tą patį, ką darė Didžiojoje Britanijoje. „Siekėme, kad mokiniams, norintiems mokytis pagal Tarptautinio bakalaureato programą, nebereiktų išvažiuoti iš Lietuvos“, – sako jis.
Ž.Šilėnas Šiauliuose metus mokė istorijos, ekonomikos ir žinojimo teorijos. Vėliau dar dvejus metus mokykloje kiekvieną penktadienį vesdavo ekonomikos pamokas. „Žmonės arba daro tai, kas jiems įdomu, arba tai, už ką gauna gerą atlyginimą. Man buvo įdomu dirbti mokytoju ir įsitraukti į kitą veiklą – dirbti Laisvosios rinkos institute. Dar vienas dalykas – jei mokaisi užsienyje, nereiškia, kad esi labai protingas, Lietuvoje irgi yra protingų žmonių“, – kalba Ž.Šilėnas.
VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Investicinės aplinkos gerinimo grupės vadovas Lukas Savickas į Lietuvą grįžo 2013–2014 m. ir sako, kad grįžti planavo, bet ne taip greitai – tikėjosi užsienyje ne tik baigti studijas, bet ir padirbėti. „Baigus magistro studijas ir atlikus praktiką Briuselyje, pasitaikė galimybė dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“, kuri kvietė užsienyje studijavusius žmones grįžti į Lietuvą ir metus padirbėti viešajame sektoriuje“, – pasakoja L.Savickas. „Kurk Lietuvai“ programa jam pasirodė puiki galimybė prisidėti prie didelių nacionalinių projektų.
Turime galimybių daryti ir tarptautinę karjerą
Lietuvoje turime galimybių daryti net tarptautinę karjerą.
Paklaustas, ko trūksta, kad kuo daugiau žmonių po studijų sugrįžtų į Lietuvą, Lukas Savickas sako, kad vieno būdo nėra, bet labai svarbu suteikti kuo daugiau informacijos apie karjeros galimybes Lietuvoje, apie tai, kas laukia sugrįžus. Be to, pabrėžia jis, Lietuvoje turime galimybių daryti net tarptautinę karjerą: „Užtenka pažvelgti į tokias kompanijas, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, ir pamatysime, kad darbas jose toks pats, kaip darbas Londone, skiriasi tik vieta.“
Anot L.Savicko, yra Vyriausybės įsteigta Investicijų patarėjo taryba, kuri kasmet šaliai teikia tam tikrus pasiūlymus bei rekomendacijas, susijusias su talentų pritraukimu. O šių metų tikslas – ne tik pakalbėti apie tai, kaip Lietuva galėtų pritraukti išvykusius talentus, tačiau ir pradėti veikti realiai.
„Mano nuomone, Lietuva ne tik nepritraukia žmonių iš užsienio, bet ir kuria jiems dirbtinius barjerus. Jei esi Europos Sąjungos pilietis, įsidarbinti Lietuvoje ar Latvijoje nėra problemų, bet jei esi baltarusis, amerikietis ar ukrainietis, turi peršokti daugybę dirbtinių kartelių, turi įrodyti, kad atvažiuoji į Lietuvą dirbti, o ne tinginiauti“, – sako Ž.Šilėnas.
Mano nuomone, Lietuva ne tik nepritraukia žmonių iš užsienio, bet ir kuria jiems dirbtinius barjerus“, – sako Ž.Šilėnas.
Taip pat, pabrėžia jis, lieka neaišku, ar atvykstantys galės atsivežti šeimą, kiek laiko galėsi čia gyventi. „JAV ar Didžioji Britanija nori, kad protingi žmonės pas juos dirbtų, todėl juos traukia nepaisydami tautybės. Lietuvoje mes vis dar vadovaujamės XIX a. mintimi, kad, jei atvažiuos dešimt protingų ukrainiečių, jie pavogs dešimt mūsų darbo vietų“, – tvirtina Ž.Šilėnas.
Projektas, kuris panaikins barjerus
Pasak L.Savicko, projektas dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimų, kuris supaprastintų leidimus ir panaikintų dirbtinius barjerus, apie kuriuos buvo užsiminta, jau greitai turėtų pasiekti vyriausybę, o svarstyti Seime jis bus pateiktas jau balandžio mėnesį. „Viena iš projekto krypčių – startuoliai. Numatoma naudotis Arijos modeliu, kuris sako, kad nereikia turėti jau įdarbintų darbuotojų, nereikia turėti veikiančių įmonių – reikia turėti puikų verslo planą, kurį pripažįsta investuotojų fondai. Bet tai yra tik vienas iš pakeitimų. Kiti pakeitimai yra orientuoti į trečiųjų šalių studentų įdarbinimą po studijų“, – sako jis.
Ž.Šilėnas priduria, kad tarp norinčių atvažiuoti yra ukrainiečių ir moldavų, o tai žmonės, kurie lygiai tokie patys, kaip ir mes. Moldavai turi panašią į mūsų istoriją, todėl jų vertybės irgi panašios į mūsų, jie čia integruotųsi lengviau negu žmonės iš Artimųjų Rytų. Visi barjerai ir kliūtys, pabrėžia Ž. Šilėnas, yra popieriuje – jas galima išspręsti per vieną vakarą, tačiau visi neišmintingi ginčai tęsiasi.
„Naujoji Zelandija, Singapūras, Airija, Danija ir kitos šalys pradėjo kurti agentūras, skirtas pritraukti ne investicijas, o talentus. Danai apskaičiavo, kad vienas pritrauktas specialistas jiems padeda sukurti dvi naujas darbo vietas ir per metus dėl to surenkama 33 tūkst. eurų į biudžetą“, – sako Ž.Šilėnas.
Tačiau, pabrėžia jis, žmonių, kurie moka dirbti ir nori dirbti Lietuvoje, yra didžiulis trūkumas. „Nekalbu apie kokius nors mistinius juodadarbius. Kalbu apie 1 000 eurų ar didesnį atlyginimą. Gamybiniuose ir programavimo sektoriuose žmonių tikrai labai trūksta: per pastaruosius kelerius metus sukurta apie 4–4,5 tūkst. naujų IT darbo vietų, bet tiek specialistų mes net neparengiame“, – teigia Ž. Šilėnas.
