Geriau vertiname įmones, apie kurių veiklą nieko nesuprantame
R.Gaudiešienė teigia, kad verslininkų reputacijos tyrimas svarbus, nes organizacijos pelnas teparodo, kaip jai sekasi šiandien, o reputacija – kaip seksis rytoj. Buvo ištirtos didžiausios skirtingų sektorių įmonės: telekomunikacijų, draudimo bendrovės, bankai, vaistinės ir kt.
„Turime galimybę palyginti visas tas įmones. Išskyrėme tris skirtingas auditorijas ir turime galimybę palyginti ne tik gyventojų nuomonę, bet ir nuomonės formuotojų, įvairių ekspertų nuomones ir verslo elito, politikos elito, sprendimų priėmėjų nuomones. Taigi galime pasižiūrėti, kaip apskritai Lietuvoje gerbiamas verslas, įmonės ir kas tai lemia“, – sako R.Gaudiešienė.
Ji atkreipia dėmesį – tyrimo, kuris atliekamas jau trečius metus iš eilės, rezultatai neramina, nes verslo įmonių reputacija blogėja. R.Gaudiešienės teigimu, įtakos vertinimui jau nebeturi ir tai, kokioje srityje įmonė veikia.
„Jau ne taip svarbu, kokio verslo esi atstovas. Kiekvienais metais dominuoja vis labiau ir labiau negatyvus požiūris. Drįsčiau teigti, kad tai emocinga reakcija, ji neracionali, nes jau į visus verslininkus pradedama žiūrėti kaip į blogiečius“, – tvirtina pašnekovė.
Jos pastebėjimu, kai kurie verslo sektoriai vis dėlto išlieka labiau mėgstami nei kiti. Pavyzdžiui, žmonės mėgsta vaistines, o bene labiausiai – įmones, apie kurių veiklą neišmano: „Tai mūsų technologijų įmonės. Jų įvertinimai, žinoma, aukšti, bet turbūt todėl, kad nei žmonės tiesiogiai su jomis susiduria, nei labai supranta, ką jos daro. Blogiausiai vertinamos korporacijos, valstybės valdomos įmonės, pavyzdžiui „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos paštas.“
Verslo psichologė Laura Rimkutė pabrėžia, kad žmogus nėra racionali būtybė, todėl analizuodama tyrimo rezultatus R. Gaudiešienė buvo teisi – dažnai, vertindami verslą ar konkrečias įmones, žmonės pasiremia emocijomis.
„Visi žinome, kad egzistuoja toks aureolės efektas. Pamatę žmogų geroje šviesoje vienoje srityje, manome, kad jis toks ir kitose. Lygiai tas pats galioja kalbant apie neigiamus aspektus – jeigu išgirstame neigiamų atsiliepimų apie verslininką, automatiškai uždedame neigiamą aureolę viskam, kas su juo susiję. Paprastai neieškome daug logiškų argumentų“, – aiškina L.Rimkutė.
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė J.Cvilikienė vis dėlto pastebi, kad neretai žmonės sakosi nemėgstantys didelių bendrovių, tačiau jų elgesys rodo ką kita: „Ne veltui Lietuvoje sunkiai įsigali mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės. Dovanas visi perkame prekybos centruose. Galbūt tai mums ir nepatinka, tačiau skaičiuodami finansus ir ieškodami geresnės kainos vis dėlto renkamės palaikyti didesnes įmones ir korporacijas.“
M.Zalatorius: žmones erzina ne verslininkai, o jų puikavimasis
Komercinių bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius, kelerius metus gyvenęs ir dirbęs Skandinavijoje, tvirtina, kad skandinavai neturi neigiamo požiūrio į verslininkus ar verslą apskritai. Jo aiškinimu verslas priimamas kaip natūrali visuomenės dalis, be kurios visuomenė nefunkcionuotų taip gerai.
„Nuo to nebūtų geriau nei piliečiams, nes verslas kuria darbo vietas, nei valstybei, nes per verslą galima surinkti mokesčius ir tokiu būdu užtikrinti socialinę gerovę. Galiausiai, netgi didelės verslo sėkmės atveju valstybė nebūtų garsinama užsienyje. Pavyzdžiui, tokios tarptautinės korporacijos, kaip „Ikea“, „Volvo“, „Ericson“, „Spotify“, „SEB“, „Swedbank“ ir daugybė kitų pasaulyje garsina Švedijos vardą ir formuoja jos įvaizdį“, – sako M.Zalatorius.
Pašnekovas pabrėžia – Skandinavijoje verslas nėra idealizuojamas, bet nėra ir demonizuojamas, nes visi supranta verslo naudą, todėl netgi atsižvelgiama į verslo pateikiamus pasiūlymus ar idėjas.
„Ten siekiama tikslo, kad verslui kuo geriau sektųsi. Kuo geriau seksis verslui, tuo geriau seksis valstybei ir jos piliečiams. Todėl verslas skatinamas per verslo aplinkos gerinimą, konkurencijos didinimą, o ne per kažkokius suvaržymus ar reguliavimą. Verslas jokiu būdu nėra supriešinamas su vartotojais ar darbdaviais“, – tvirtina M.Zalatorius.
Jis svarsto, kad yra keli veiksniai, kurie paskatintų skandinavus neigiamai vertinti bendroves ir pastarosios to vengia: „Pirmas dalykas yra mokesčių nemokėjimas arba mokesčių vengimas. Antras dalykas yra aplinkos tarša. Trečias dalykas yra perteklinis savo sėkmės ir savo turto demonstravimas. Manau, būtent pastarasis mums įdomus. Turbūt erzina ne pati sėkmė, o nereikalingas sėkmės atributų demonstravimas.“
M.Zalatoriaus teigimu, dauguma Švedijos verslininkų pasirenka važinėti ne prabangiais, o daugeliui įprastais automobiliais, nes prabangos demonstravimas nėra priimtinas ir vertinamas: „Jeigu taip demonstruoji savo sėkmę, turbūt yra už ką tavęs nemėgti. Yra du pagrindiniai aspektai, apie kuriuos reikėtų šnekėti – galėti sau leisti ir iš tikrųjų sau leisti. Mes galime daug ką sau leisti, jeigu mums sekasi ir turime daug pinigų. Mes galime vairuoti „Teslą“, bet vairuojame „Toyotą“ arba „Volvo“, nes mums nebūtinai reikia „Teslos.“
Dėl noro puikuotis kaltos ir istorinės aplinkybės, ir nepilnavertiškumas
L.Rimkutė patvirtina – Skandinavijos verslininkams būdingas paprastumas, o Lietuvos – noras pasipuikuoti. Anot psichologės, tai iš dalies lemia istorinės aplinkybės ir pačių verslininkų nepilnavertiškumo kompleksas: „Esu gyvenusi Skandinavijoje, todėl labai puikiai suprantu, ką M.Zalatorius turi omenyje, sakydamas, kad ten niekas nevažinėja „Lamborghini“. Lietuva, man atrodo, turi rusiško mentaliteto palikimo, todėl statuso demonstravimas yra labiau kultūrinis dalykas. Vertinant iš psichologinės pusės, man visada atrodo, kad visur galima įžvelgti sąsajas su žmonių saviverte.“
Specialistės aiškinimu, kai žmonės neturi tvirto pasitikėjimo savimi, jie bando aplinkiniams parodyti, kad viskas yra gerai, kad viskas puikiai sekasi: „Žinoma, nenoriu uždėti labai griežto, kategoriško sprendimo, kad pagal tai galime diagnozuoti savivertės stoką ar perteklių, bet man atrodo, kad šie dalykai [...] paprastai rodo, kad žmogus kažko stokoja viduje.“
Kaip tvirtina L.Rimkutė, tikėtina, kad ir tų didelių pasiekimų žmonės trokšta tik dėl to, kad nori kitiems įrodyti galintys tai padaryti. Paprastai ambicingų tikslų priežastį, sako psichologė, parodo žmogaus bendravimo manieros, apranga. Tačiau ji priduria, kad kartais Lietuvoje verslininkai yra priversti rodyti prabangą.
„Kartais pasitaiko tokių situacijų, kad atvažiavęs į verslo susitikimą per daug paprastai, tiesiog iškrisi iš konteksto ir tau bus sunku užmegzti santykį, ryšį su kitais susitikimo dalyviais, kurie įpratę demonstruoti tuos išorinius blizgučius“, – sako L.Rimkutė.
J.Cvilikienė įsitikinusi, kad po truputį Skandinavijai būdingos vertybės atkeliauja ir į Lietuvą. Ji argumentuoja, kad vis dažniau pastebimas verslininkų atsigręžimas į socialinius projektus, kurie gali padėti žmonėms, atgaivinti dienos centrus, suteikti vaikams geresnį išsilavinimą, galimybių studijuoti ar kt.
Dėl šios priežasties, tvirtina J.Cvilikienė, žmonės, nors tvirtina palaikantys mažus verslus, kaip darbdavius dažniau renkasi didesnes bendroves: „Viena vertus, mes sakome, kad palaikome smulkųjį verslininką, kad norėtume prisidėti prie bendruomenės verslų, galbūt ir renkamės šeimos restoraną turėdami galimybę, tačiau rinkdamiesi darbdavį arba patikėdami kažkokį labai svarbų sprendimą vis dėlto norime šlietis ir būti dalimi stipresnių partnerių ir stipresnių korporacijų.“
J.Cvilikienė svarsto, kad neigiamas žmonių požiūris į dideles bendroves išlieka ir dėl to, kad žmonės, susidūrę su tokiomis kompanijomis, jaučiasi mažesni, ten vyrauja daug biurokratizmo, o norint sulaukti pagalbos neretai sunku surasti žmogų, kuris iš karto galėtų padėti.
Pagal LRT RADIJO laidą parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
