Kabule gyvenantis inžinierius W.Azizi turi statybų, architektūros, inžinerijos ir kelių tiesimo įmonę FAER („Farhat Architecture, Engineering and Road Company“), kuriai partnerių atvyko dairytis į Lietuvą. Jis teigė Afganistane sutikęs lietuvių ir susidaręs apie juos gerą įspūdį, girdėjęs teigiamų atsiliepimų apie mūsų karius Goro provincijoje.
„Dėkoju jūsų žmonėms ir valdžiai, kad mums padėjo, po talibų įvedė tvarką, Gore pristatė mokyklų. Gyventojai kariais labai patenkinti, todėl draugiškai elgėsi“, – portalui 15min.lt kalbėjo puštūnų tautybės verslininkas.
 |
| Wakilis Azizi |
Afganistanui stojantis ant kojų, o žmonių gyvenimui gerėjant, intensyvėja statybos, o ypač – infrastruktūros plėtra: tiesiami ar rekonstruojami keliai, statomi tiltai, įrengiami oro uostai, kurių daugumoje provincijų kol kas nėra arba jie mažiukai, nors oro transportas dažnai yra vienintelis būdas pasiekti atokias vietoves, pradedamas tiesti geležinkelis.
Kas Lietuvoje jau XIX a. pabaigoje buvo įprasta, Afganistane atsirado tik šiame dešimtmetyje – pirmasis septynių vagonų traukinys bėgius, nutiestus nuo Uzbekistano sienos iki šiaurėje esančio Mazar-i Šarifo miesto, išbandė 2011 m. pabaigoje. Per metus nutiestas 75 km ilgio geležinkelis atsiėjo 165 mln. JAV dolerių.
Dabar, anot W.Azizi, traukiniai gali nuvažiuoti dukart ilgesnį kelią. Jau paskelbtas konkursas nutiesti dar 400 km geležinkelio – tokiu būdu Hairatanas, esantis Balcho provincijoje greta sienos su Uzbekistanu, bus sujungtas su Šir Chan Bandaru, esančiu Kunduzo provincijoje prie pat sienos su Tadžikistanu. Tolesni planai – dar 3 tūkst. km bėgių.
W.Azizi ketina pats dalyvauti valdžios skelbiamuose konkursuose, bet, norint laimėti, būtia patirtis. O afganistaniečiai jos, ypač tiesiant geležinkelį, stokoja. Iš lietuvių verslininkui reikia visų pirma žinių ir tam tikros priežiūros, vadovavimo darbui, finansų kontrolės, o visa kita atliks vietos žmonės – juos samdyti būtų pigiau.
 |
| Wakilis Azizi |
„Mums reikia patirties. Anksčiau pas mus nebuvo geležinkelio, jis tik prasideda. Eiti į konkursus be patirties beprasmiška“,– aiškino pašnekovas. Partnerių jis dairėsi aplinkinėse šalyse – Turkijoje, Indijoje, Pakistane, bet tenykštės kompanijos esą neturi patirties vykdyti didžiulių projektų. „Norėčiau eiti truputį toliau, dirbti geriau“,– kalbėjo jis.
Korupcijos mastai – kone 4 mlrd. dolerių
Lietuviams esą gali būti įdomūs ir Afganistano žemės gelmėse slypintys turtai – nafta, dujos, brangūs akmenys, kai ką galima eksportuoti – afganistaniečiams dabar daug ko reikia.
„Šalis vystosi, galime savarankiškai atsilaikyti prieš priešus. Noriu kartu dirbti versle, – kalbėjo W.Azizi. – Man patinka jūsų tauta dėl savo požiūrio, sąžiningumo. Niekada, bendraudamas su jūsiškiais, nepakliuvau ant ne to.
Jei kokia firma su mumis dirbs, 10–20 metų turės darbo ir didelį pelną. Valstybė pasiruošusi atiduoti užsakymą už didesnę kainą, kad tik būtų geresnė kokybė. Pas mus darbo daug, ypač statant kelius, oro uostus, tiltus. Jei kokia firma ateis, be darbo neliks. Pasaulis pažadėjo teikti paramą mums persistatyti. Tikslas yra, galimybės yra, pinigai yra – viskas yra. Vadinasi, ir pelnas šalia.“
Afganistano atkūrimo projektus esą ketina finansuoti ne vien valstybė, bet ir Pasaulio bankas, Azijos bankas. Paklaustas, ar dalis projektų lėšų nenusės korumpuotų valdininkų kišenėse, W.Azizi patikino, kad jau antrus metus su korupcija aktyviai kovojama – priimti reikiami įstatymai, daug kas per konkursus tvarkoma internetu, dokumentai yra viešai prieinami.
 |
| Wakilis Azizi |
„Jei kas užsiims korupcija, bus sunku. Anksčiau bet kur reikėjo mokėti, o dabar – nebe“, – tvirtino pašnekovas, nors „Transparency International“ ir kiti tyrimai rodo, kad Afganistanas išlieka viena labiausiai korumpuotų šalių.
Antai pavasarį Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuro (UNODC) paskelbti duomenys patvirtino, kad nuo 2009-ųjų šalis nemažai nuveikė, mažindama korupciją. Tačiau, nors vis mažiau žmonių duoda kyšius, bendra jų suma išaugo 40 proc. – iki 3,9 mlrd. JAV dolerių.
Trukdo nebe talibai, o kaimynai
Lietuvoje svečias susitiko su Pramonės prekybos ir amatų rūmų, asociacijos „Lietuvos keliai“, bendrovių „Kauno keliai“, „Panevėžio keliai“, „Lietkabelis“, PST, Susisiekimo ministerijos atstovais, architektūros, akmens apdirbimo įmonių atstovais.
Šie išreiškė susidomėjimą, bet atsakymus pažadėjo pateikti po dviejų-trijų savaičių. Bene didžiausias jų rūpestis – saugumas. Tačiau, W.Azizi tikinimu, šiaurinėse provincijose, kur pirmiausia tiesiamas geležinkelis, yra gana saugu. Jis tikino, kad prisiimtų atsakomybę, saugumu esą rūpintųsi ir Afganistano pajėgos.
„Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad nebus karo. Talibai jau nebegali atsilaikyti, – tvirtino verslininkas. – Neseniai Vardako provincijoje mūsų kariai per tris dienas nukovė 200 talibų. Užsieniečiai galvojo, kad per metus neįveiks. Dabar žmonės ramiai gyvena. Mes sakome: bijoti reikia ne mirti, o kai mirtis neateina. Be reikalo galvojate, kad pas mus nesaugu. Lietuvoje juk irgi pavojinga gatvėmis vaikščioti.“
Tiesa, jis pripažino, kad „kaimynai vis dar trukdo, neleidžia gyventi, ypač Pakistanas ir Iranas“. Jie „kažkodėl nenori, kad Afganistanas stovėtų ant savų kojų, būtų stipri šalis. Žmonės protingi, bet siunčia pas mus kovotojus ir ginklus, žudo mūsų vaikus, nors tai – ne pagal islamą“.
W.Azizi pasakojo su savo šeima ramiai gyvenantis Kabule. Jo žmona, baigusi anglų kalbos studijas, oficialiai nedirba, bet retkarčiais padeda mokykloms. Vyriausiąjį iš penkių vaikų išsiuntė studijuoti į Indiją, mat Afganistane negalima gauti pakankamai gero išsilavinimo. Trys atžalos lanko mokyklą – 11-ą, 5-ą ir 2-ą klases.
