Jei į savo mylimą kavinę ateinu iš ryto, visada sutinku tą dėdulį balta elegantiška skrybėle. Jis skaito tik „Berliner Zeitung“. Jis skaito lėtai ir nuodugniai ir beveik visada lieka pietų. Jei ateinu popiet, prie ano stalo visada randu senyvą porą – jis su riestais ūsais, ji – su beisbolo kepurėle (čia, kad nesumaišytumėte, jog ne po Paryžiaus, o po Berlyno platanais sėdite), šalia jo arbatinukas, šalia jos – didelis puodelis latės, jis – su „Der Tagespiegel“, ji su „Berliner Morgenpost“.
Šitoje kavinėje yra net po kelis komplektus dienos laikraščių, nes vieno niekaip neužtektų visiems norintiems. Šalia trijų pagrindinių ir dviejų bulvarinių Berlyno dienraščių, čia rasi ir naujausius žurnalus. Krūvą patiems įvairiausiems skoniams. Laikraščiai Berlyne guli beveik visose normaliose kavinėse, nes daugeliui žmonių jie neatsiejama kavos gėrimo ritualo dalis. Ant vienos jų netgi kabo reklaminis šūkis – mes neturime WiFi, mes skaitome laikraščius.
Berlyne kavos gėrimo su laikraščiu kultūra yra tokia pat stipri, kaip ir Vienoje, Paryžiuje ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Aišku, jaunų žmonių su kompiuteriais kavinėse daugėja, tačiau jokiu būdu netvirtinkite man, kad laikraščių mirtis nulemta evoliucijos. Tai Lietuvoje jie miršta, ir dažniausiai ne sava mirtimi, o iš bado. Skaudančia širdimi perskaitau, kaip vėl kuris nors užsidaro, arba šiuolaikiškai sakant – pereina į internetą. Vėl keli atleisti žurnalistai, kurie persikvalifikuos į reklaminių tekstų ir projektinių straipsnių rašymą. Dar vienas tinklalapis internetiniame žodžių sąvartyne. Dar mažesnis pasirinkimas prie kavos puodelio.
Lietuva technologine prasme pasivijusi ir smarkiai pralenkusi senąsias Europos šalis. Mes skubame gyventi. Mes nuolat bėgam ir vejamės, mums smagu, kai kai kuriose srityse mes visus pralenkiame. Mes neturim laiko tokiems niekams kaip laikraštis. Mus tikina, kad pasaulis priklauso internetui, o ne kažkokiam spausdintam žodžiui. O internetas Lietuvoj bene greičiausias pasaulyje, taigi toks jausmas, kad niekas niekur neatsilieka. Tik interneto greitis neturi nieko bendra su naujienų įsisavinimo greičiu ar pasaulio įvykių suvokimo kokybe. Mes gyvename nuolat apsupti informacinio srauto, tačiau dažnai tie virtualūs žodžiai taip ir neįsiskverbia į sąmonę.
Kai žinai, jog bet kada galėsi juos perskaityti, dažniausiai neperskaitai niekada. Arba perskaitai tik antraštes, kurios dažnai neatitinka straipsnyje dėstomos naujienos. Ar ne keista? Technologijos tarnauja žmogui, buitis palengvinta iki minimumo, apsipirkti gali neišeidamas iš namų, o laiko žinioms ir kavos puodeliui žmonės prieš šimtą ir net prieš dvidešimt metų turėjo daug daugiau nei dabar. O ir mados buvo kitos. Dabar madinga pirkti kavą išsinešimui ir skaityti naujienas telefone.
Nesu nusiteikus prieš internetą, pati kasdien skaitau kelis informacinius portalus, dažnai randu įdomios informacijos, dažniausiai jos ten ir ieškau. Ir dažniausiai sugebu atsirinkti, kas yra tikrai svarbi žinia, o kuri į priekį iškelta tik todėl, kad surinktų kuo daugiau lankytojų. Interneto žiniasklaidoje neliko jokių įprastų žaidimo taisyklių – turinį čia diktuoja skaitytojas. Su laikraščiu būdavo daug paprasčiau – pirmo puslapio naujiena dažniausiai būdavo tikrai svarbiausia Lietuvos žinia, antrame ir trečiame puslapyje buvo politika ir kitos svarbios naujienos. Kriminalų mėgėjai skaitydavo penktą puslapį, užsienio įvykių sekėjai – septintą, kultūros – devintą, o sporto – dešimtą puslapį. Orai visada būdavo paskutiniame viršelyje. Kaip horoskopai ir vardadieniai. Skaitytojų laiškai – priešpaskutiniame. Tvirtai žinojome, kuriuose puslapiuose neparduodamas reklaminis plotas, o reklaminiai straipsniai buvo aiškiai išskirti.
Atsiverskite interneto informacinį portalą ir pabandykite jame susigaudyti, kas svarbaus pasaulyje įvyko šiandien, vakar, šią savaitę. Tuo metu, kai visi pasaulio laikraščiai pirmame puslapyje dėjo nuotraukas ir antraštes iš G20 galingųjų susitikimo, tuo metu, kai Hamburgo gatvėse liepsnojo automobiliai ir buvo žalojami policininkai, Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje apie šią naujieną buvo rašoma septintoje, aštuntoje ar dvyliktoje žinutėje arba tiesiog ji buvo pakišta po užsienio naujienų skiltimi, tai reiškia, kad prireikia dar vieno ar dviejų spustelėjimų.
Pasitikėjimas žiniasklaida anuomet buvo milžiniškas. Netikėti žurnalistais mokėmės kur kas vėliau.
Garbingiausiose vietose tuo metu pirmavo Lietuvos policijos reido metu suimti girtuokliai, orų prognozės, prastas oras pajūry, „kaip pasiekti orgazmą“ tipo žinutė ar dar kokia nors iš „skaitytojai rašo“ serijos. Tiesa, dar kažkas tuokėsi tą dieną ir buvo pilna vestuvinių nuotraukų. Ir dar astrologė pasakojo, kad septynetai visai nieko nereiškia. Pasaulio politikos ateitį sprendžiantis valstybių vadovų susitikimas buvo kažkur po jomis, o politiko komentaras – dar žemiau. Nes pasaulio politika domisi išties nedidelis skaičius žmonių, kam apkrauti visus kitus ta žinia.
Iš karto pasakysiu, kad esu šiek tiek šališka, gal manyje interneto pažangos jėgą stabdo senoviškas žurnalistės, laikraštininkės išsilavinimas ir nostalgija jaunoms dienoms, kai pati dirbau laikraštyje, kai mačiau, kaip jis gimsta, kaip kuriamas, redaguojamas, maketuojamas, kaip jis išvežamas į spaustuvę ir kiek žmonių pastangų prireikia, kol jis pagaliau gimsta.
„Respublikos“ redakcijoje pradėjau dirbti studijuodama antrame kurse. Straipsnius spausdindavau sena vokiška mašinėle, tada juos pataisydavo skyriaus redaktorius, tada stilistė, o paskui mašininkė perrinkdavo švarų tekstą dar kartą. Žurnalistai tuo metu nekepdavo trijų keturių straipsnių per dieną, bet parašydavo du arba tris per savaitę. Mes, studentai, pagarbiai žiūrėjome į vyresnius kolegas, sėmėmės iš jų patirties ir klausydavom jų nutikimų, diskutuodavome apie žurnalisto etiką ir ribas. Kartais, užsisėdėjus iki paryčių, sulaukdavome ir laikraščio – tepančio pirštus, ant gelsvo popieriaus, nes blokados sąlygomis buvo spaudžiamas ant tokio popieriaus, kokį pavykdavo gauti, bet tuoj pat išgraibstomas žinių ištroškusių žmonių.
Kai po ketverių metų sugrįžau dirbti į „Respubliką“, joje jau buvo pirmieji kompiuteriai, o mano rašomoji mašinėlė iškeliavo į palėpę. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar buvo daugybė žmonių, neįsivaizduojančių savo rytinės kavos be laikraščio.
Pasitikėjimas žiniasklaida anuomet buvo milžiniškas. Netikėti žurnalistais mokėmės kur kas vėliau. Mus mokė žurnalisto etikos, mums liepdavo dukart tikrinti faktus ir pateikti bent jau du informacijos šaltinius. Kad būtų galima padaryti straipsnį iš žmogaus viešai pasakytų dviejų sakinių, buvo neįsivaizduojama. Kad būtų galima rašyti apie žmogų, kuris sugebėjo sukelti skandaliuką televizijoje, o po to būtų nučiuptas neblaivus prie vairo, buvo neįtikėtina. Nes atsidurti laikraštyje galėjai už labai didelius nuopelnus ar stiprią nuomonę, už žygdarbį ar pasiekimus. (Na gerai, ir už didelius pinigus ar draugystę su redaktoriais). Nes laikraštį žmonės pirkdavo, skaitydavo visą iš eilės, o visi, kas jį kūrė, jautė atsakomybę už spausdintą žodį ir nenorėjo nuvilti pirkėjų.
Kur jie dabar? Tie skaitytojai, turintys laiko ir pinigų laikraščiui. Kur leidėjai, nebijantys pasakyti savo nuomonės redakcijos vedamajame? Kur reporteriai, papasakojantys kaip buvo iš tikrųjų, o ne retransliuojantys virtualioje erdvėje sugautą informaciją? Kur žurnalistai, valandą besikankinantys prie vienos antraštės? Kur reklamos specialistai, pasakojantys klientams apie visai kitą spausdintos reklamos efektyvumą.
Laikraštis labiau patinka ir todėl, kad mėgstu iš karto matyti, kokio ilgio yra straipsnis, mėgstu, kai antraštė, nuotrauka ir parašas po ja atskleidžia, kiek man svarbi ar įdomi yra ta ar kita informacija. Mėgstu permesti akimis pradžią ir pabaigą, ir tada apsispręsti, skaityti man ją, ar ne. Smagu, kai gali užversti nedominančią informaciją ir ji nebelenda tau į akis. Tas pats ir su reklama – užvertei ir pamiršai, ir straipsnio viduryje, kur pats įdomumas, neiššoks prieš akis trukdantis langelis su gudriai paslėptu išjungimo kryželiu.
Mėgstu redakcines skiltis ir specialistų nuomones. Man visada jos atrodo autoritetingiau atspausdintos ant popieriaus. Ir net jei neturiu laiko ilgam skaitymui, permetu antraštes ir man rodos, bent apgraibom sužinau, kas svarbaus įvyko šalyje ir pasaulyje. Internetinė žiniasklaida šito nesuteikia. Ji ir negali suteikti, nes jos visai kitas veikimo principas. Ji skirta pramogai, laiko skylėms laukiant draugo, autobuso ar vasaros, užlopyti, o ne sistemingam žinių papildymui. Interneto žiniasklaida man panaši į kamuoliukų baseiną, kur nuo spalvų ir kiekio apsisuka galva.
Vokietijoje prieš penkerius metus buvo pranašaujami blogi laikai laikraščiams, keli jų užsidarė, tačiau kiti kažkaip gyvena. Jaukinasi naujus skaitytojus, diktuoja skaitymo kultūrą ir ieško būdų, kaip laikraštį padaryti šiuolaikiškesnį, įdomesnį, patrauklesnį. Naujiems skaitytojams dovanojami kuponai, leidžiama skaityti ir nemokamai, ir už pusę kainos. Papasakosiu, kaip užkibau aš pati.
Patiko pusryčiauti su laikraščiu, kurį atnešdavo dar prieš septintą ryto.
Kai pirkau knygą internetu, man pasiūlė dovanų laikraščio prenumeratą dviem savaitėms. Patiko pusryčiauti su laikraščiu, kurį atnešdavo dar prieš septintą ryto. O šeštadienio priede visada rasdavau informaciją apie svarbiausius mieste renginius, kultūros naujienas, miesto istorijos ir istorijų.
Pasibaigus nemokamam laikui, paskambino malonaus balso mergina ir paklausė ar man patiko skaityti ir ar nenorėčiau mėnesį skaityti laikraščio už pusę kainos, o ji man atsiųs dovaną – kelioninį krepšį su ratukais, vertą kur kas daugiau, nei aš sumokėsiu už laikraštį. Vėl sutikau ir mėgavausi žiniomis. Krepšys irgi pravertė. Pasibaigus šiai akcijai vėl paskambino malonaus balso mergina ir pasiūlė užsiprenumeruoti metams. Pajutusi mano balse mandagią dvejonę, ji drėbtelėjo džokerį – jei užsisakysiu metams laikraštį, gausiu kuponą savaitės poilsiui viename iš dviejų šimtų viešbučių skirtingose Europos šalyse pagal jų sąrašą. Viešbučiai geri, yra netgi labai prašmatnių. Apsistoti jame gali visa šeima iki keturių asmenų. Ir visa tai – dovana naujam skaitytojui, kuris pasiryžęs mokėti 40 Eur per mėnesį už šešis „Berliner Zeitung“ numerius per savaitę. Klausiu, kur čia stebuklas pakastas, nes dovanos vertė tikrai didesnė nei metinės prenumeratos? Malonaus balso mergina šnabžda, kad jie viešbučiams atsilygina reklaminiu plotu ir iš tokio sandorio išlošia ir skaitytojas, ir reklamdavys, ir laikraštis.
Galvoju, jeigu taip Lietuvoje tokius rinkodaros stebuklus pasiūlytų žmonėms, gal irgi atsirastų daugiau skaitančių. Bus daugiau skaitančių – atsiras reklamos ir laikraščiai netaps nykstančia rūšimi. Gal netgi įsikurs koks naujas? Ir gal netgi vieną dieną vėl taps madinga Vilniaus kavinėje skaityti laikraštį?
Juk vinilai irgi sugrįžo...
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.lt/.
