Į darbą – kaip į lažą?
E.Vinauskaitės nuomone, Lietuvoje į karjeros orientavimą žiūrima pro pirštus. Per mažai dėmesio skiriama jaunimo galimybėms atskleisti – to trūksta ir mokyklose, ir universitetuose.
Lietuviai stokoja ambicijų ir dažnai neįsivaizduoja, kad gali konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
„Kiek teko matyti, stipriausi pasaulio universitetai į savo studentų įdarbinamumo ugdymą žiūri taip pat rimtai, kaip ir į pačių studijų kokybę. Be to, Didžiojoje Britanijoje veikia krūva valstybinių, trečiojo ir privataus sektoriaus programų, skirtų padėti tiems, kurie net nebaigę universitetų. Dažnai atrodo, kad Lietuvoje į karjeros orientavimą žiūrima kaip į žaidimą tiems, kurie nepateko į „rimtą“ specialybę“, – svarsto Eglė.
Be to, Lietuvoje į darbą vis dar žvelgiama kaip į nemalonią pareigą ar net lažą, o ne į vietą savirealizacijai.
„Vis dar daug manančių, kad motyvaciniai laiškai ir interviu klausimai tėra tušti žodžiai. Todėl ir atsakymai sukuriami darbdavio ausiai, neklausiama savęs, ar tikrai norisi būtent to darbo. Tai skatina tenkintis turimu darbu, o ne ieškoti tinkamiausios vietos pritaikyti turimiems įgūdžiams ir pomėgiams.
Pasekmė – pinigai ir skambios pareigos nebemotyvuoja, darbuotojas suvokia, kad dar kelių dešimtmečių nenorėtų taip dirbti, bet finansiniai įsipareigojimai, persikvalifikavimas, žemesnės pradinės pareigos ir atlyginimas tampa per aukštu barjeru ką nors keisti“, – kalba E.Vinauskaitė.
Atlyginimas nebemotyvuoja
Gyvendama Londone ji sukūrė įmonę „Skillbright“, padedančią jaunimui rasti projektų perkeliamiesiems įgūdžiams įgyti.
Lyderystė, komandinis darbas, komunikaciniai gebėjimai – tai įgūdžiai, kurie gali būti naudojami bet kokioje industrijoje.
„Skillbright“ tapo platforma, pasiūlymų banku, kuriame jauni žmonės gali rasti projektų pagal įgūdį, kurį jie nori ugdyti ar patobulinti: „Padedu įgyti patirčių ar rasti pirmųjų darbų pagal tai, ko žmonės nori išmokti.“
Tiesiogiai su žmonėmis Eglė nebedirba, bet padėti tiems, kurie paprašo pagalbos, neatsisako.
„Viena Volstryte dirbusi mergina atvyko į Londoną, nes nebegalėjo pakęsti savo darbo. Atsakydama į tam tikrus mano suformuluotus klausimus ji suvokė, kad nori keliauti, dirbti turizmo agentūroje gide arba sudarinėti kelionių maršrutus. Mes iš esmės pakeitėme jos profilį: akcentavome ne analitinius ir matematinius, o žmogiškuosius gebėjimus, mentorystę, įmonės vidaus renginių organizavimo patirtį. Ir ji gavo darbą turizmo srityje“, – šypsosi Eglė.
Kad jausčiau pasitenkinimą darbu ir gyvenimu, man reikia daryti poveikį visuomenei.
Šis pavyzdys tik dar kartą patvirtina taisyklę: tūkstantmečio kartos darbuotojus motyvuoja ne atlyginimas, o emocinis pasitenkinimas darbu.
Kita stotelė – Amerika
Vadinamajai tūkstantmečio kartai priklauso ir Eglė.
„Kad jausčiau pasitenkinimą darbu ir gyvenimu, man reikia daryti poveikį visuomenei. Mane motyvuoja tai, kad padedu žmogui atrasti save, kad padrąsinu jį iš savęs nulipdyti geriausią variantą, kad įgalinu jį veikti. Netolerancija, pyktis, kitų kaltinimas – viskas dėl to, kad žmonėms nepakanka išsilavinimo ar jie nesijaučia laimingi“, – neabejoja Eglė.
Nuo rudens ji apsigyvens JAV. Harvardo universitete tyrinės nemotyvuoto jaunimo įtraukimą į švietimo sistemą.
„Septynerius metus kaupiau įvairią patirtį, kad atitikčiau Harvardo kriterijus. Kasmet susitikusi su studijų bičiuliais išgirsdavau pašaipų klausimą: „Kaip tavo Harvardas?“ Šiemet grįšiu į Lietuvą, jie manęs vėl to paklaus, o aš pagaliau pasakysiu: „Turiu!“ – triumfuoja Eglė.
Ar užsienyje sukauptą patirtį ji kada nors parveš į Lietuvą? „Kokia nors forma – būtinai! Ar savo, ar savo iniciatyvų pavidalu“, – užtikrina Eglė.
