„Viena svarbiausių lyderio ir apskritai bet kurio žmogaus, kuris gyvenime siekia harmonijos, savybių yra autentiškumas. Mano nuomone, autentiškas yra toks žmogus, kuris supranta ir gerbia save, jį nelengva išvesti iš pusiausvyros, jis žino savo stiprybes, seka savo gyvenimo keliu ir yra tiesiog laimingas“, – sako „Wargaming“ vadovas, „WoW University“ Naujos kartos lyderystės kurso lektorius.
Tam, kad atrastų savo autentiškumą, remdamasis egzistencine psichologija per keletą metų jis susikūrė savo „Gyvenimo harmonijos medį“ – metodą, kuris pačiam padeda priimti sprendimus ir nepasiklysti.
Su M.Katinu kalbamės apie autentiškumą, vyrus ir moteris lyderystėje bei gyvenimo pilnatvės paieškas.
– Mantai, papasakokite plačiau apie autentiškumą ir jūsų paties patirtį jo beieškant: kaip ir kodėl gimė paties gyvenimą balansuojantis „Gyvenimo harmonijos medis“?
– Man atrodo, kad kartais gyvenime labai sveika sustoti. Paieškoti savyje atsakymų.
Man buvo apie trisdešimt metų, buvau pabaigęs studijas ISM universitete, kur lankiau lyderystės modulį. Ten vykusios filosofijos ir egzistencinės psichologijos paskaitos buvo tarsi „injekcija“, paskatinusi norą spręsti vidinius konfliktus, suprasti, ko aš pats gyvenime ieškau. Pradėjau užsirašinėti savo mintis, pamąstymus, ištraukas iš knygų, skaitytų straipsnių, pasibraižyti tam tikrų situacijų sprendimus. Per kokius 2–3 metus tie užrašai tapo pustoriu sąsiuviniu.
Pradėjau atrasti pasikartojančių elementų, taip ėmiau lipdyti asmeninį „Gyvenimo harmonijos medį“. Paskui, kai pradėjo atrodyti, kad man pačiam šitas metodas padeda, ėmiau dalytis su kitais.
Man atrodo, kad viena dažniausių streso ir nelaimingumo priežasčių – mus nuolatos lydinti būtinybė priimti sprendimus. Tai padaryti ypač sunku, kuomet nežinai, ko nori, arba vienu metu tave traukia du vienas kitam prieštaraujantys dalykai.
Man atrodo, kad viena dažniausių streso ir nelaimingumo priežasčių – mus nuolatos lydinti būtinybė priimti sprendimus. Tai padaryti ypač sunku, kuomet nežinai, ko nori, arba vienu metu tave traukia du vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Pavyzdžiui, būdamas beveik trisdešimties, galvojau, ar susidėti daiktus ir leistis į nežinia kiek truksiančią kelionę aplink pasaulį, ar jau laikas kurti šeimą?!
Ką pasirinkti – juk šie du norai vienas kitam prieštarauja?!
Kad priimtume teisingą sprendimą, turime suprasti, kokia mūsų gyvenimo prasmė, ko jame ieškome? Ko konkrečiai man reikia, kad būčiau laimingas? Kai pradedi sąmoningai apie tai galvoti ir rašytis, tampa aiškiau ir paprasčiau pasirinkti.
Žinodami, kas mums iš tiesų svarbu, ilgai nedvejodami nuspręsime, pavyzdžiui, kurį darbo pasiūlymą priimti: ar tą, už kur žadamas didesnis finansinis atlygis, ar tą, kur daugiau erdvės atskleisti kūrybinį potencialą.
– Taigi autentiškumas iš esmės yra žinojimas, ko tau reikia, kad jaustumesi harmoningas. Ar pats jaučiate pilnatvę?
– Pastaruosius 12 metų didžiąją laiko dalį tikrai jaučiausi savo rogėse. Iš kitos pusės reikėtų pasakyti, kad tarpuose tarp tų pilnatvės periodų krisdavau į duobes. Ir tai yra natūralu.
Dažnai sakau, kad laimė yra tolstantis miražas. Turiu omenyje, kad mes negalime būti nuolat išsipildę, nuolat turime judėti.
Apibrėžiau sau laimę – pavadinau tą būseną, kurios siekiu – pilnatve. Tai reiškia jaustis išpildytu, subalansuotu, bet ne nuolatinėje euforijoje.
Iš esmės išsipildymas yra kaita. Tu vieną periodą esi išsipildęs, bet, jei nieko nekeisi, tai kitame periode labai aiškiai kažko trūks.
Dažniausiai, kai keitiesi, aplanko didelio diskomforto jausmas. Tai nėra malonu, nėra paprasta išgyventi, bet, jeigu sprendimą priimi, pokytis įvyksta, vėl ateina periodas, kai jautiesi labai gerai.
Reikia suprasti, kad iš esmės nėra taip, jog susitvarkei gyvenimą ir sėdi sau laimingas. Gyvenimas banguoja.
Kai kurie iš mūsų laimę suvokia itin siaurai. Kaip ir meilę. Vakaruose tarsi skleidžiamas toks įsitikinimas, jog meilė – tam tikras katarsis, euforija.
Rytiečiai sako, kad toks mąstymas nėra teisingas, ir aš pritariu. Jeigu mes sieksime tokios meilės, tai turėsime kas trejus metus ieškoti naujo partnerio.
Hormonų sukeltas euforijos jausmas biologiškai negali trukti ilgai. Jeigu nuolatos „to“ jausmo ieškome, susiduriame su aukštais lūkesčiais, kurių negalime išpildyti.
Turime suprasti, jei sieksime tokios euforijos, turėsime didelių problemų.
Taip mąstydamas apibrėžiau sau laimę – pavadinau tą būseną, kurios siekiu – pilnatve. Tai reiškia jaustis išpildytu, subalansuotu, bet ne nuolatinėje euforijoje.
– Didesnei daliai žmonių pokyčiai asocijuojasi su stresu. Žmonės iš esmės nenori patirti nemalonių būsenų, instinktyviai vengia skausmo. Kaip sau palengvinti diskomfortą?
– Gal čia tiktų pavyzdys su sportu. Kai pradedi sportuoti, pirmas tris dienas jautiesi tarsi sulaužytas, o kai pasportuoji kokius pusę metų, ir staiga savaitę nesportuoji, irgi apima labai nemalonus jausmas.
Kūnas gali siųsti vienas kitam prieštaraujančius signalus. Kai pradedi sportuoti, jis tarsi sako: „Nedaryk to!“, kai sportuoji ir sustoji – ima to reikalauti.
Blogi įpročiai mus stabdo nuo gerų dalykų, o geri – stumia į priekį.
Gyvename pasiturinčioje visuomenėje ir esame išlepę. Pamirštame apie tai, kad buvo laikai, kai norint bent ką nors gyvenime pasiekti, pasiteisinimų nebuvo. Ir nei anksčiau, nei dabar nebuvo žmogaus, kuris taip paprastai tapo laimingas (išsipildęs).
Blogi įpročiai mus stabdo nuo gerų dalykų, o geri – stumia į priekį.
Reikia daug iš savęs reikalauti, jausti augimo skausmą. Jei nenori jausti diskomforto, negalėsi augti.
Iš kitos pusės tas augimo skausmas trumpesnis nei pilnatvės periodas po to. Gal tai motyvuos?
– Mantai, jau pokalbio pradžioje užsiminėte apie lyderiui itin svarbią savybę – savo autentiškumo suvokimą. Kas dar, jūsų akimis, itin reikalinga, kad lyderystėje būtumei sėkmingas?
– Svarbu suprasti, kad kiekvienoje kompanijoje ir kiekvienoje situacijoje lyderiui reikalingas savybių rinkinys yra skirtingas. Visgi, kaip jau minėjau, visų pirma, bet kuriam lyderiui labai svarbus yra savo autentiškumo suvokimas.
Jeigu žmogus pats yra pasiklydęs, nerimastingas, blaškosi, kaip jis gali vesti komandą? Ir žmonės nebus tikri, kad klausydami jo patarimų eis teisinga linkme. Tai nereiškia, kad lyderiai nesprendžia dilemų, neturi vidinių skausmų, nedaro klaidų, bet jie savo pasirinkimuose yra užtikrinti ir stabilūs.
Kitas dalykas, jei nori būti lyderiu, turi mylėti žmones. Kitaip bus labai sunku. Sakydamas „mylėti“, turiu omenyje – mėgti, domėtis. Nes žmonės generuoja klausimus, problemas, emocijas. Jei tai vargina, ši sritis nėra tinkamiausia.
Jeigu žmogus pats yra pasiklydęs, nerimastingas, blaškosi, kaip jis gali vesti komandą? Ir žmonės nebus tikri, kad klausydami jo patarimų eis teisinga linkme.
Vadovaudamas daugiau nei dvidešimčiai žmonių, tu jau nesi „žaidžiantis rinktinės treneris“, tu vadovauji žmonėms per kitus žmones. Įsivaizduokite, jei kompanijoje yra 1000 darbuotojų, kurių nesi akyse matęs. Turi nuolatos mąstyti, kokią įtaką tavo žodžiai ir veiksmai jiems darys. Turi suprasti tą emocinį lauką per kitus žmones (komandų vadovus) ir nukreipti juos tinkame linkme. Tikrai nėra lengva.
– Skaitysite paskaitą „WoW University“ Ateities lyderių kurse moterims. Jūsų akimis, kuo skiriasi moterų ir vyrų lyderystė?
– Gyvendami išsilavinusioje visuomenėje, suprantame, kad nors biologijos nulemti lyčių skirtumai egzistuoja, lyderystė į moterišką ir vyrišką neskirstoma.
Eidamas savo karjeros keliu, turėjau ne vieną vadovę ir matau daugybę įspūdingai dirbančių lyderių moterų, į kurias verta lygiuotis ir iš jų mokytis. Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, į Austėją Landsbergienę ar Armintą Saladžienę. Nepriklausomai nuo to, kad turi gausias šeimas, visą laiką dirba vadovaujamą darbą ir yra puikiai vertinamos – daugeliui vyrų iki jų reikėtų pasistiebti.
Žinote, jos visos yra skirtingos. Vienos ugdančios, besirūpinančios, o kitos – griežtos, karingos. Lyčių stereotipų čia tikrai netaikyčiau.
