– Teigiama, kad jūsų ėjimas į viešumą yra tik viešųjų ryšių akcija siekiant pasitraukti iš grupės kuo geresnėmis sąlygomis. Ar tai tiesa?
Nesvarbu, ką kalbėtų Ignas, Vladas ar Nerijaus atstovai, iš grupės nesitraukiu ir to dabar neplanuoju.
– Nesvarbu, ką kalbėtų Ignas, Vladas ar Nerijaus atstovai, iš grupės nesitraukiu ir to dabar neplanuoju. Net jeigu svarstyčiau apie tokią galimybę, sąlygos turėtų būti nustatytos akcininkų sutartyje.
Būtent ji leistų iš esmės normalizuoti santykius grupėje bei nustatyti įėjimo ir išėjimo iš grupės sąlygas. Neabejoju, kad prie šios iniciatyvos prisijungs ir kiti grupės akcininkai, įskaitant ir didįjį, nes tai bus jiems paprasčiausiai naudinga.
– Mindaugai, jūs kalbate apie VP grupės nesumokėtus mokesčius. Ar bandėte įvertinti, kiek mokesčių nesumokėjote pats? Juk tai būtų lengviau susiskaičiuoti ir tiksliai paaiškinti?
Dabar jau akivaizdu, kad dešimtys holdingų, turinčių po vieną darbuotoją, buvo kurti ne projektams vystyti.
– Pagal mano turimą informaciją, sąmoningam „mokesčių planavimui“ buvo kuriamos konkrečios grupės bendrovės. Tuo metu akcininkams Nerijus ir jo darbuotojai teigė, kad tokie, ypač sudėtingi, veiklos modeliai reikalingi naujų verslų vystymui ir efektyvumo didinimui. Dabar jau akivaizdu, kad dešimtys holdingų, turinčių po vieną darbuotoją, buvo kurti ne projektams vystyti.
Dauguma šių schemų buvo sukurptos jau man aktyviai nedalyvaujant grupės veikloje, todėl tiksliai suskaičiuoti gali tik pačios įmonės arba mokesčių administratorius. Man žinoma tik dalis informacijos apie įmones ar jų jungimus.
Pavyzdžiui, planuojant „Akropolio“ grupės perleidimo sandorį man nebuvo atskleista nei kaina, nei pirkėjas. Tačiau situaciją puikiai iliustruoja 2013 metais pradėtas ir šiemet pabaigtas VMI tyrimas. Išanalizavę kelias paskolas specialistai VP grupės akcininkams kartu, įskaitant mane, paskyrė daugiau nei 2 mln. eurų baudų ir mokestinių nepriemokų. Galime tik svarstyti, kokie būtų kompleksinio, visa apimančio, tyrimo rezultatai.
– Jūs kaltinamas pirmasis iš VP grupės pradėjęs savo verslą, nors buvo žodinis susitarimas verslą daryti kartu. Maža to, jūs užsiėmėte mažmenine prekyba ir tiesiogiai konkuravote su pagrindine grupės veikla. Kaip vertinate tokius kaltinimus?
Grupės akcininkų atskirai kontroliuojami verslai su „Maxima“ tiesiogiai konkuruoja tik Lenkijoje, kur „Vilniaus prekyba“ valdo prekybos centrų tinklą ALDIK NOVA, o Nerijus turi toje pačioje rinkoje veikiantį mažmeninės prekybos tinklą SANO.
– Savo verslą pradėjau vystyti tik Nerijui pažeidus žodinę VP grupės akcininkų sutartį, kuomet jis perėmė Juliaus akcijas. 2010 metų gruodį pasitraukiau iš aktyvios „Akropolių“ vystymo veiklos, 2011 m. pradėjau verslą Baltarusijoje, o prie fondų valdymo įmonės prisijungiau 2012 metais.
Baltarusijoje nekonkuruojame – VP grupė čia neturi mažmeninės prekybos verslo. Mano žiniomis, grupės akcininkų atskirai kontroliuojami verslai su „Maxima“ tiesiogiai konkuruoja tik Lenkijoje, kur „Vilniaus prekyba“ valdo prekybos centrų tinklą ALDIK NOVA, o Nerijus turi toje pačioje rinkoje veikiantį mažmeninės prekybos tinklą SANO.
– Vladas Numavičius viešai yra teigęs, kad jūsų pasiūlymuose išsipirkti akcijas buvo minimas „ramybės mokestis“. Ar tai tiesa?Sunkiai išverčiamą situaciją derybų metu ūkiškai pavadinau „ramybės mokesčiu“, tačiau likau nesuprastas.
– Vladas Numavičius vieną gražią dieną per savo advokatą pranešė, kad pirks mano jo kontroliuojamos „Eva“ grupės akcijas. Derybų, trukusių kelis mėnesius, metu kalbėjome apie principus išperkant mažuosius akcininkus.
Vienas iš jų – tarptautinėje praktikoje žinomas kaip „moral hazard problem in minority freeze-outs“, kuomet mažųjų turtas, turint tikslą juos išstumti, užšaldomas neteikiant informacijos ir nemokant dividendų.
Tokioje situacijoje mažieji akcininkai turi teisę sustabdyti didžiojo akcininko suderėtą visos įmonės pardavimo sandorį, tiesiog nesutikdami su jo sąlygomis ir reikalaudami juos išpirkti geresne kaina ir tik tada leisti jam perleisti jau 100 proc. akcijų.
Norint išvengti tokios situacijos didysis akcininkas dažniausiai išperka mažuosius su priemoka. Šią sunkiai išverčiamą situaciją derybų metu ūkiškai pavadinau „ramybės mokesčiu“, tačiau likau nesuprastas.
– I.Staškevičiaus teigimu, jūs buvote sulaikytas už pramoninį šnipinėjimą. Po šios istorijos jums teko trauktis iš „Akropolio“ vadovo posto. Ar tai tiesa?
Aš suprantu, kodėl mane šmeižia Vladas Numavičiaus, tačiau nežinau, kas motyvuoja meluoti Igną Staškevičių. Jis puikiai žino visą Frankfurto istoriją ir žino, kad aš nebuvau sulaikytas nei Vokietijoje, nei jokioje kitoje šalyje, o juo labiau apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu.
– Netiesa. Aš suprantu, kodėl mane šmeižia Vladas Numavičiaus, tačiau nežinau, kas motyvuoja meluoti Igną Staškevičių. Jis puikiai žino visą Frankfurto istoriją ir žino, kad aš nebuvau sulaikytas nei Vokietijoje, nei jokioje kitoje šalyje, o juo labiau apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu.
Turėjau kuriozišką situaciją Frankfurte. Vaikščiojant po vietines parduotuves, o tą darau dažnai, nes tai susiję su mano darbu, apsaugos darbuotojams sukėliau įtarimų ir buvau apklaustas policijos. Šią istoriją, kaip linksmą nuotykį, papasakojau tada dar draugams Ignui ir Nerijui bei mūsų įmonės kolektyvui.
Iš „Akropolio“ vadovo posto pasitraukiau ne savo noru, o, kaip dabar įprasta, „šalių sutarimu“. Prieš tai iš veiklos buvo išstumti ar nuo informacijos izoliuoti mano broliai bei kiti mažieji akcininkai, kurie tuoj pat pasitraukė ir iš grupės. Vėliau paaiškėjo, kad tuo pat metu vyko Numavičių akcijų perleidimo sandoriai, prasidėjo beprecedentė „holdingizacija“, kuria buvo siekiama atskirti mus nuo bet kokios informacijos apie realią grupės veiklą.
