Europos Komisija pakvietė 15min.lt žurnalistę vykti kartu į Mažeikius, kur miestelėnai kalbėjo apie savo gyvenimą ir spėliojo ateitį. Nors Mažeikiai, palyginti su kitais Lietuvos rajonais, gyvena išties gerai, mažeikiečiai vis tiek neatrodo laimingi. Vienam per mažas atlyginimas, kitas sako negalintis tobulėti tokiame mažame mieste, dar kažkam trūksta pramogų.
Išvyks pirmai progai pasitaikius
Į EK diskusiją apie rajono gyvenimą susirinko ir keliolika mokinių. „Kiek jūsų ketina po mokyklos išvykti?“, – diskusijos vedėjas, „Žinių radijo“ žurnalistas Aurimas Perednis paklausė susirinkusių moksleivių.
Visi pakėlė rankas. „O kiek ketina po studijų grįžti?“, – vėl paklausė. Į viršų pakilo vos viena ranka.
Vieni mažeikiškiai sako, kad jaunimui miestas yra nepatrauklus, nes jame beveik nevyksta kultūrinis gyvenimas, kiti kaltina mažus atlyginimus ar faktą, kad Mažeikiuose sunku siekti karjeros aukštumų. Bet Mažeikiai nėra išskirtinis miestas – viso pasaulio didmiesčiai tiesiog siurbia žmones iš miestelių ir jų nebeatiduoda.
Vienas retų pavyzdžių – į Mažeikius grįžusi gyventi Laura Janulytė, Mažeikių verslininkų asociacijos direktorė. Tačiau ir jai atrodo, kad jauniems žmonėms Mažeikiai nėra itin patrauklūs: „Klausimas, kiek galima tobulėti tokiame mažame mieste.“
Mažeikių rajone gyvena beveik 58 tūkst. žmonių. Iš miesto į užsienį išvažiuoja beveik dvigubai daugiau žmonių, nei sugrįžta.
Darbuotojų ir su žiburiu nesurasi
Nedarbas didelis, bet darbdaviai vis tiek neranda darbuotojų. Ši visai Lietuvai aktuali problema būdinga ir Mažeikiams. Pavyzdžiui, nors Mažeikių Politechnikos mokykla ruošia suvirintojus, jų ieškantys darbdaviai Mažeikiuose vėliau suvirintojų neranda.
Mažeikių įmonės „Jubana“, gaminančios starterius ir generatorius, generaliniam direktoriui Juliui Baniui niekaip nepavyksta rasti reikalingų darbuotojų.
Bebarbystė didelė, o, kai ieškai darbuotojo, jo nėra. Todėl ir verslo įmonės tapo aktyvesnės, – sakė R.Skyrienė.
„Vadybininkų ieškau kitame mieste. Vadybininkas realiai gauna 3-4 tūkst. Lt į rankas. Tada jau yra šioks toks normalus darbuotojas“, – sakė J.Banys.
Idealu būtų, kad vadybininkas mokėtų anglų ir dar nors vieną papildomą užsienio kalbą. Šiuo metu reikalingas asmuo, kalbantis arabiškai. Dabar įmonėje dirbantys darbuotojai iš viso kalba septyniomis kalbomis. Tačiau nuo kalbų žinių jų atlyginimas nepriklauso.
„Turime žmonių, kalbančių penkiomis kalbomis ir jų atlyginimas nepriklauso nuo užsienio kalbų skaičiaus. Svarbu yra tai, kiek žmogus atneša naudos įmonėje. Žinoma, papildoma kalba jiems duoda didesnį pranašumą prieš kitus darbuotojus“, – sakė J.Banys.
Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė mažeikiškiams sakė, kad jų miestas dėl darbo rinko situacijos nėra išskirtinis – su panašiomis problemomis susiduria visos Lietuvos darbdaviai.
„Ir Vilniuje tas pats. Dėl darbuotojų problemos nesikeičia. Nedarbas didelis, o, kai ieškai darbuotojo, jo nėra. Todėl ir verslo įmonės tapo aktyvesnės“, – sakė R.Skyrienė.
Į kalbas, kad profesinio mokymo mokyklose įranga yra pasenusi, ji tik numojo ranka – mokyklos negali kasmet įsigyti naujos įrangos, nors technologijos ir keičiasi dar dažniau – kas pusę metų.
„Įmonė, jeigu investuoja, visada turi pažangesnę įrangą. Tai praktikos ir padeda tapti žmogui geresniu darbuotoju. Taikau visai Lietuvai“, – sakė R.Skyrienė.
Situacija – geresnė, nei atrodo
Mažeikių Politechnikos mokyklos direktorė Vida Lumpickienė sakė, kad mokykla paruoštų daug geresnius specialistus, jeigu nuolat atnaujintų įrangą, tačiau ir skųstis mokiniai per daug negali.
„Esame atsinaujinę suvirintojų įrangą, elektrikų specialybės, maitinimo ir apgyvendimo paslaugų teikėjo yra nauja įranga“, – sakė V.Lumpickienė.
Tuo metu Marielė Labžentienė, Žemaitijos kolegijos Mažeikių fakulteto dekanė, piktinasi, kad aukštosios mokyklos nemoko informacinių technologijų ir kalbų, nes daroma prielaida, kad to mokiniai išmoksta dar mokykloje.
Mažeikių fakulteto vyriausiai mokinei – 57 metai. Tokio amžiaus žmonės, M.Labžentienės teigimu, turi būti labai ambicingi ir užsispyrę, kad išmoktų naujų kalbų, kad išmoktų naudotis kompiuteriu.
„Kitas dalykas – specialisto rengimui reikia investicijų. Mes naudojame tą patį kompiuterį 10-12 metų. Turi būti investicija į švietimą, tada ir viskas bus kitaip“, – sakė dekanė.
Bet iš principo, nepaisant kelių mažeikiškių skundų, miestas gyvena gerai. Mažeikiuose kartu lankęsis Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) specialistas Laurynas Rekašius sakė, kad miestas, palyginti su kitais regionais, atrodo tikrai neblogai.
„Bendra situacija Mažeikiuose yra pakankamai gera. Tai yra tikrai gerai besilaikanti savivaldybė, kuri turi mažai probleminių sričių. Viena jų yra aukštas nedarbo lygis. Didžiulis ir ilgalaikis nedarbas. Yra daug žmonių, kurie jau du metus neranda darbo. Klausimas, ar jie nori rasti darbą?“, – sakė jis.
Nedarbas Mažeikiuose siekia apie 16 proc.
Utopinės idėjos
Dažnas į Mažeikius vykstantis žmogus yra juokais palydimas fraze „parvežk naftos“. Tačiau mažeikiškiai pyksta vadinami naftininkų miestu.
Štai, pavyzdžiui, jonaviškis Linas Bodendorfas Mažeikiuose įsikūrė jau seniai. Ir, nors jis čia atvyko dirbti naftos pramonėje, vėliau pats įkūrė net penkias įmones. Vyras turi nekilnojamojo turto agentūrą, taip pat leidžia laikraštį „Didmiestis“. Ne mažesnis darbas – ir penkių jo Mažeikiuose augančių vaikų priežiūra.
„Jaučiu, kad Mažeikiai yra nesprogęs miestas, mes dar neišnaudojom savo potencialo. Reikia susirūpinti miesto įvaizdžiu, infrastruktūra“, – sakė L.Bodendorfas.
Pavyzdžiui, jis siūlo pastatyti tunelį Mažeikių geležinkeliui, nes šiuo metu per centrą einantys bėgiai sukuria 18 hektarų izoliuotą erdvę, kurią vyras vadina getu, dalijančiu miestą į dvi dalis ir sudarančiu nuolatinius kamščius. Tunelis geležinkeliui kainuotų apie 200 mln. Lt. Palyginimui, dvigubai tiek reikia šiemet per krizę sumažintų pensijų grąžinimui.
Tunelio idėjos mažeikiškiai nesutinka entuziastingai. Bet jiems patinka aktyvesnio kultūrinio gyvenimo iniciatyvos. Tiesa, jų Mažeikiuose nėra daug.
Savaitgaliais Mažeikiai ištuštėja
Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė pasakojo, kad retas į Mažeikius iš kitur gyventi atvykęs žmogus jaučiasi vietinis. Net jeigu ir gyvena Mažeikiuose jau keliolika metų. Savaitgaliais gyventojai dažnai išvažiuoja į kitus miestus – pailsėti į Klaipėdą, Rygą, į savo tėviškę.
Išvažiuoja galbūt ir dėl to, kad pramogų Mažeikiuose yra mažai. Kažkada ten buvo kino teatras, kuris dėl nepopuliarumo turėjo užsidaryti. Dabar vietinių pramogos – pirmadienio protmūšiai su Robertu Petrausku, restoraną primenantis baras, kuriame kainos nenusileidžia Vilniaus kainoms, ir loftas jaunimui, kuris vasarą neveikia.
„Jaunimui nėra kur nueiti. Trūksta kultūrinių renginių, pavyzdžiui, spektaklių. Aš, pavyzdžiui, spektaklių žiūrėti važiuoju į Telšius. Mažeikiams trūksta kultūrinės pusės“, – sakė vienuoliktokė Vytautė.
Verkti visą laiką ir laukti, kol meras įkurs diskoteką, yra lengva, – laisvalaikio trūkumu besiskundžiančiuosius kritikavo R.Skyrienė.
Tačiau pramogų trūkumu skundžiasi ne visi. Vilniuje, kur laisvalaikis gali būti įvairesnis, tam ir reikia daugiau pinigų, todėl vilniečiams lieka mažiau pinigų išvykti į užmiestį.
Tuo metu mažeikiškiai pramogoms pinigų praktiškai neišleidžia, todėl savaitgalį nulėkti į už 122 kilometrų esančią Klaipėdą ar už 175 kilometrų esančią Rygą jiems atrodo vieni niekai.
„Didesniame mieste gyvenantis žmogus gali mažiau sau leisti, o mažesnio miesto gyventojas gali sau leisti išvykti savaitgaliui ir į Rygą“, – pasakojo po mokslų ir kelionių atgal į gimtuosius Mažeikius dirbti sugrįžęs Irmantas Sujeta.
R.Skyrienė kritikavo tuos, kurie tik sėdi ir laukia, kada Mažeikiuose pradės virti kultūrinis gyvenimas.
„Kas trukdo kurti klubus? Diskusijų, žaidimų. Verkti visą laiką ir laukti, kol meras įkurs diskoteką, yra lengva. Žaviuosi Agatos Kristi detektyvais. Kai močiutė sako, kad ji yra bažnyčios gėlių komiteto pirmininko pavaduotoja. Kai atsiras miesteliuose bendruomenės stiprios, kai kaimo kapelose dainuos ne tik senukai, tai ir miestas bus patrauklus“, – sakė R.Skyrienė.
Mažeikių rajono meras Antanas Tenys, išklausęs mažeikiškių skundų, pyktelėjo: „Visi įpratę esame pasibėdavoti, bet reikia konkrečių pasiūlymų, ko mūsų bendruomenei reikia.“
O ko reikia, žino I.Sujeta – kiekvienas, norintis gerai gyventi, nesvarbu, kur, turi dirbti ir stengtis.
„Suvokiau, kad nesvarbi yra vieta, o svarbu, kad judi. Jeigu veiksi, tai kažkas ir atsiras. Nebus taip, kad atsibundi ryte ir tiesiog turi viską – gerą atlyginimą, žmoną“, – sakė jaunuolis.
