Vinilinių plokštelių trūkumas jaučiamas visoje muzikos industrijoje. JAV, kuri yra didžiausia šio sektoriaus dalis, pandemijos metu plokštelių pardavimai išaugo 28,7 proc. Senasis muzikos formatas tais pačiais metais JAV pasiekė ir dar vieną simbolinę pergalę – pirmąjį 2020 m. pusmetį pirmą kartą nuo devintojo dešimtmečio aplenkė kompaktinių diskų pardavimus.
Jungtinėje Karalystėje 2020 m. buvo parduota 4,8 mln. vienetų vinilinių plokštelių – tai buvo jau trylikti metai iš eilės, kai šio muzikos formato pardavimai salyne auga.
Tačiau padidėjęs poreikis padidino ir gamintojų nerimą. Problemų, siekiant patenkinti melomanų troškimus įsigyti albumus plokštelės formatu, buvo ir prieš pandemiją, visgi dabar tapo aišku, kad muzikos insdustrija su gerbėjų poreikiais nebespėja ir greičiausiai nebespės dar bent keletą metų.
Pandemijos metu dalis muzikos gerbėjų, užuot pirkę koncertų bilietus, savo pajamas leido patefonams ir plokštelėms. Tuo tarpu gamyklos sumažino savo produkcijos apimtis arba apskritai ją sustabdė dėl naujų atstumo tarp darbuotojų reikalavimų ir darbo jėgos trūkumo. Savo ruožtu, muzikantai 2020 m. taip pat leido mažiau albumų, viską nukeldami šiems metams. Dabar jie nekantrauja parodyti naujai sukurtą muziką savo gerbėjams, ir, žinoma, visi jie nori išleisti plokšteles. Ketvirtuoju problemos dėmeniu tapo pasaulinis polivinilchlorido (PVC) trūkumas – ši medžiaga naudojama plokštelių gamyboje.
Kaip rašo JAV muzikos naujienų leidinys „Billboard“, cituodamas neįvardintą muzikos industrijos ekspertą, plokštelių gamyba užsiimančios įmonės pasaulyje gali išspausdinti 160 mln. vienetų albumų per metus, tačiau rinkos apetitas šiuo metu yra gerokai didesnis – apie 320-400 mln. vienetų.
Tai nėra vien amerikiečių problema – panašias problemas įvardija ir britai, kuriems papildomai trukdo ir „Brexit“ apribojimai, skelbia dienraštis „The Guardian“.
Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios muzikos leidybos kompanijos „Partisan Records“ vadovas Jeffas Bellas leidiniui sakė, spėjantis, kad pasaulinė plokštelių pasiūla šiandien yra du ar tris kartus mažesnė už paklausą. „Visi dabar perka dvigubai ar trigubai daugiau plokštelių, kad tik neliktų be prekių ir tai apkrauna tiekimo kanalus“, – teigė jis.
„Brexit“ taip pat sukėlė tam tikrų komplikacijų tiems, kurie savo plokštelės spausdina žemyninėje Europoje.
„The Guardian“ kalbinta britų bendrovės „Key Production Group“, tarpninkaujančios tarp leidyklų ir gamyklų, vykdančioji direktorė Karen Emanuel teigė, kad pagal naująsias taisykles, importuotojai turi mokėti pridėtinės vertės mokestį. Jei bendrovė registruota PVM mokėtoju savo šalyje, tačiau plokšteles spaudžia Vokietijoje, be to, naudojasi platintojų Prancūzijoje paslaugomis, jie moka PVM mokestį, kurio anksčiau nebūtų reikėję mokėti. K.Emanuel tai vadina paslėpta grėsme Jungtinės Karalystės muzikos leidybos kompanijoms.
Trūkumas gali tik didėti
„Nemanau, kad mes pasiekėme trūkumo piką“, – vice.com kalbėjo Jody Whelanas, JAV mieste Nešvilyje įsikūrusios kompanijos „Oh Boy Records“ vadovas. Šią plokštelių gamyklą prieš 40 metų įkūrė jo tėvas Johnas.
„Manau, kad pavojaus signalai jau jaučiami, tačiau situacija pablogės didžiųjų metų švenčių metu. Kitais metais trūkumas bus dar didesnis, nes viskas susideda“, – sakė jis.
Vice.com publikacijoje taip pat pažymima, kad šis trūkumas labiausiai gali kirsti smulkiems atlikėjams, kurių albumai būdavo spausdinami iki keleto tūkstančių vienetų tiražu.
To kaltininkais įvardijami didieji JAV prekybos tinklai „Target“, „Walmart“ ir kiti, neseniai į savo prekių lentynas įsileidę plokšteles.
„Billboard“ matuoja, kad prekyba didžiuosiuose tinkluose sudaro 13 proc. visų plokštelių pardavimų JAV. Dar 2018 m. šis skaičius siekė 4 proc. Didesnis pasiekiamumas lėmė ir didesnius populiariausių autorių tiražus.
Kaip „Bilboard“ teigė Brandonas Seaversas, gamyklos „Memphis Records“ vadovas, dar 2020 m. vienos partijos tiražas siekdavo 3700 vienetų, o dabar jis išaugo iki 7000-8000 tūkstančių vienetų.
„Tai yra žiauru: visa tai lemia, kad didžiųjų leidyklų užsakymai tampa dar didesni“, – cituoja J. Whelaną. „Pavyzdžiui, anksčiau gamyklos gaudavo užsakymą pagaminti 20 tūkst. „Rolling Stones“ ar „Led Zeppelin“ plokštelių, o dabar jos gamina jau 25-30 tūkst. Tai užima daugiau laiko ir resursų, kurių tuomet negalima skirti nepriklausomos muzikos (indie) grupėms ar mažesnėms muzikos leidykloms“.
Kol kas nėra daug ženklų, kad ši plokštelių trūkumo krizė išsispręstų savaime, kadangi tolesnė tiekimo grandinių vėlavimo grėsmė nėra išnykusi.
Tai gali atverti kelią formatui, kuris sparčiai ėjo užmaršties link – jau minėtiems kompaktiniams diskams. Vice.com kalbinti pašnekovai užsiminė, kad CD bent laikinai gali tapti gera alternatyva plokštelėms, kadangi yra santykinai pigūs. „Puiku, kad mes vis dar pardavinėjame kompaktinius diskus“, – leidiniui teigė J.Whelanas. „Mums niekada nerūpėjo kokiu būdu žmonės klausosi mūsų muzikos, o fanams tai vis dar priimtinas formatas“.
Kita vertus, pasaulyje sparčiai plinta ekologiškumo ir tvarumo idėjos, o vinilinių plokštelių gamyba nėra pats aplinkai nekenksmingiausias muzikos formatas. PVC esantis chloridas yra toksiška medžiaga, kurią sunku perdirbti, todėl senos plokštelės dažniausiai keliauja ne perdirbėjams, o į šiukšlyną. Tai potencialiai galėtų atbaidyti naujos kartos pirkėjus, gyvenančius pagal kur kas tvirtesnius aplinkosaugos principus nei ankstesnės kartos.
Vis dėlto tiek muzikantai, tiek bendrovės ieško inovatyvių išeičių. Pavyzdžiui, 2019 m. britų muzikantas Nickas Mulvey išleido savo singlą „In The Anthropocene“ vinilinėje plokštelėje, kuri buvo pagaminta iš pietiniuose Jungtinės Karalystės paplūdimiuose rasto plastiko.
