Picų maniakė
„Ragavusieji malkinėje krosnyje keptos picos puikiai žino, kaip ji skiriasi nuo keptos elektrinėje orkaitėje. Ilgai nedavė ramybės mintis, kad man, tikrų tikriausiai picų maniakei, mirtinai reikalinga picų kepimo krosnis. Viena nemigo naktis internete naršant, savaitėlė pasiruošimo, pora – renkant plytas, ir su visais galiu pasidalyti savo patirtimi“, – šelmiškai šypsosi Ina.
Iš pat pradžių ji pasirūpino tvirtu pagrindu, ant kurio stovės krosnis – juk nepatogu picą kepti pažemy. Pirmaisiais metais naudojo seną virtuvinį stalą, bet vidurys nuo didelio karščio išdegė. Tuomet pasistatė metalinį. Modama jo pusėn, moteris atvirauja: ir jis nėra tobulas, stalviršis per plonas, įlinksta.
Viena nemigo naktis internete naršant, savaitėlė pasiruošimo, pora – renkant plytas, ir su visais galiu pasidalyti savo patirtimi.
Kad virtuvinis stalas nesudegtų, ant jo galima dėti specialias karščiui atsparias plokštes, bet Ina pasirinko pigesnį variantą. Sukalė specialų padėklą, jį išcementavo, o jau tada rikiavo aštuoniasdešimt plytų: išdėliojo krosnies padą, nugarą, šonus. Viršui sustatyti panaudojo septynis 70 cm ilgio kampainius. Žinoma, picų krosnies dydį galima keisti, prisitaikyti pagal save.
Krosnies pagrindas turi būti labai lygus, mat vėliau net mažiausias nelygumas gali erzinti, o ir plytos nesusideda lygiai.
Pasak Inos, picos iškepa tobulos. Krosnį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą, pervežti į sodybą. Nusprendus visai atsisakyti, plytos tiks židiniui ar tikrai krosniai mūryti. Tiesa, yra ir vienas trūkumas. Iš plytų sudėliota krosnis, kitaip nei mūryta, ilgai nelaiko karščio, todėl reikia kiek daugiau malkų.
Per vasarą iškepa kelis šimtus
Ina picas kepa, kai sulaukia svečių. „Mažiausiai reikia 4–5 žmonių. Vienas kūrena krosnį, kitas daro picas, trečias neša į kiemą, ketvirtas parneša. Veiksmo būna daug, visiems tenka suktis vilkeliu, bet niekas tokio smagumo neatsisako“, – pasakoja Ina.
Spėriai darbuotis tenka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vos žarstekliu nustumiamos malkos ir pašluojamas krosnies paviršius, pica iškart turi būti pašauta į krosnį. Iškepa ji per kelias minutes, todėl negali miegoti – per tą laiką ant ližės turi uždėti naują plonytį paplotį su visais priedais. Antra, picų kepama gana daug, viena ar dvi šeimininkės visų darbų neaprėptų. Be to, būryje darbuotis smagu, pokštaujant, juokiantis net nepajunti, kai ateina laikas sėstis prie stalo ir skanauti gardžių kepinių.
Pirmaisiais metais picų vakarėliai pas Iną ir Saulių Pauliukonius vykdavo kone kiekvieną savaitgalį. Šeimininkai užrašų knygoje net pasižymėjo, kas po ko atvažiuos.
Pirmaisiais metais picų vakarėliai pas Iną ir Saulių Pauliukonius vykdavo kone kiekvieną savaitgalį. Šeimininkai užrašų knygoje net pasižymėjo, kas po ko atvažiuos. Pasisvečiuoti ir pasibūti malonioje, draugiškoje sutuoktinių kompanijoje norinčiųjų niekuomet netrūkdavo, pasistačius picų krosnį jų gretos dar labiau padidėjo. „Viskas dėl draugų ir bendravimo, širdžiai malonių akimirkų“, – sako menininkė. Per vasarą bičiuliams, draugams ir kaimynams ji iškepa po kelis šimtus picų.
Picos tešlą Ina minko pagal patikrintą receptą: iš 280 ml vandens, 2 šaukštų aliejaus, 450 g miltų, 1,5 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio cukraus, 1 šaukštelio sausų mielių.
„Nežinau, kokį picos paplotį jūs pavadintumėte tobulu. Mano tobulybę apibūdina žodžiai „plonas, minkštas, traškus“, – sako I. Pauliukonienė.
Pagal jos receptą išeina 3–5 picos. Užminkiusi ir pakildinusi tešlą Ina iškočioja 1–2 mm storio paplotį. Ant jo pila savo gamintos pomidorų tyrės, deda įvairiausių produktų: dešros, šoninės, pievagrybių, aitriųjų paprikų, daug pomidorų (kuo jų daugiau, tuo pica sultingesnė), raudonėlio, baziliko, mairūno, sūrio. Viskas turi būti pjaustoma labai plonai, sūris sutarkuojamas.
Be ližės neišsiversi
Pica krosnin pašaunama ant ližės. Kadangi parduotuvėje ližės brangios, Ina pasirūpino, kad būtų pagaminta iš metalo lakšto. Dar reikia ir mažesnės apvalios ližės kepamai picai pasukioti. Ji turėtų būti maždaug 15 cm skersmens.
Inos žodžiais, pirmąkart su liže krosnin pašauti labai ploną picą nėra lengva. Tačiau kiek pasitreniravęs įgundi ir šis darbas nebeatrodo labai sunkus.
Dalydamasi patirtimi šiaulietė atskleidžia dar kelis niuansus. Produktai ant iškočioto papločio dedami prieš pat kepant, mat ilgiau palaikius bus sunku uždėti ant ližės ir pašauti į krosnį. Pica kepa labai greitai, tad niekur toli negalima nueiti, ją reikia nuolat stebėti. Vos pamačius, kad kraštas ima smarkiau ruduoti ar juoduoti, mažąja apvaliąja liže picą būtina pasukioti, kai apkepa visi šonai, greitai ištraukti.
„Mano pirmoji pica buvo per stora, kiek padegusi. Antroji susivartė kišant krosnin ir virto šiltu tąsiu gumulu. Daugiau nesėkmių nebepasitaikė“, – šypsosi mielai maisto ruošimu užsiimanti menininkė.
Jau kurį laiką Ina kepa ir įdarytas, vadinamąsias dvipades, picas. Jas paruošti nėra sunku. Iškočioja paplotį, pabarsto sūrio, deda produktus kaip įprastai picai, kitą paplotį. Prie picų kulinarijai neabejinga menininkė patiekia padažo: lygiomis dalimis suplaka majonezą ir kefyrą, prideda prieskoninių žolelių, pipirų, česnako.
Atsisveikindama Ina pažada: „Kada nors aš vis tiek susimūrysiu tikrą krosnį. Pati! Tokią, kurioje bus galima ne tik picas, bet ir kugelį, ir mėsą, ir duoną kepti“.
