„Pepės vilaitę“ L.Grigaliūnė su vyru įkūrė prieš ketverius metus. Čia nuo balandžio iki spalio vaikai atvyksta papramogauti, vyksta įvairios šventės, gimtadieniai, krikštynos, darbo dienomis organizuojamos dienos stovyklos. Žiemą namelis virsta sandėliuku.
„Tai yra šeimyninis verslas. Mano vyras labai padeda. Jis viską kala, daro, per renginius su Pepės mašinyte vežioja vaikus, pats apsirengia piratu, nors yra kariškis ir labai rimtas, tačiau pasiduoda mano įtakai. Kartu viską darome“, – apibendrino ji.
Pepė Ilgakojinė lydi beveik visą gyvenimą
Iš Kėdainių kilusi L.Grigaliūnė pasakojo vieną žymiausių švedų rašytojos Astridos Lindgren personažų pasirinkusi neatsitiktinai – Pepę Ilgakojinę ji pati vaidina nuo 13-os metų.
„Kėdainiuose moksleivių namuose lankiau dramos būrelį. Nuo pat vaikystės buvau linkusi į vaidybą ir mokykloje buvau visada aktyvi. Prieš vieną renginį vadovė pasiūlė man pabūti Pepe Ilgakojine, tiesiog pravesti renginį. Man puikiai pavyko ir patiko, nes ne vaidinau, o buvau savimi. Tada ir supratau, kad ir esu ta Pepė Ilgakojinė – tai yra mano asmenybė. Po to pažįstami į gimtadienius pradėjo kviesti palinksminti vaikus, renginius vesti“, – sakė ji.
Supratusi, kad renginiai – jos pašaukimas, moteris įstojo mokytis renginių organizavimo. Į Jonavą šeima persikėlė prieš 10 metų, o 5 iš jų L.Grigaliūnė kultūros centre, kur organizuodavo renginius.
Tačiau gimus sūnui Ąžuolui, anot pašnekovės, jai kilo mintis, „kad užtenka Pepei Ilgakojinei gyventi ant lagaminų, reikia pasistatyti namą“. Tiesa, ši idėja pasirodė per daug beprotiška moters vyrui, todėl porą metų ji buvo nustumta į šalį, kol sutuoktinį jai vis dėlto pavyko įkalbėti.
„Esu labai atkakli, ir jeigu kuo nors tikiu, neįmanoma, kad neįvyktų. Juo labiau, turiu tokią savybę, jei tikiu, tuo užkrečiu kitus. Tiesiog atsiranda kažkokia kalbos dovana, kur kalbu kalbu, dėstau dėstau, širdis dega, akys dega ir užkrečiu kitus. Taip vyrą ir užkrėčiau“, – kaip pavyko perkalbėti savo vyrą, paaiškino L.Grigaliūnė.
Be to, moteris aiškino, jog jai visai nebuvo gaila palikti stabilų darbą kultūros centre. L.Grigaliūnės nuomone, tai, kas gyvenime turi įvykti, yra neišvengiama, be to, dabar ji dirba tai, kuo užsiimdavo vaikystėje.
„Augome trise, turiu sesę, brolį ir pati darydavau jiems teatrą. Susisodindavau, bilietukus pardavinėdavau, vaidindavau, tada dar ir krautuvėlę įrengiau, kur pardavinėdavau perskaitytas knygas, įvairius daikčiukus. Vieną dieną pagalvojau, kad tuo, ką dabar darau, užsiėmiau vaikystėje. Jei visi pastebėtų, ką veikė vaikystėje, nes tuomet atsiskleidžia žmogaus talentai, nereikėtų taip toli klaidžioti. Nors, iš kitos pusės, aš rankiojausi patirtį. Keičiau darbus ir tuo labai džiaugiuosi, nes visur įgyta patirtis dabar yra neįkainojama“, – kalbėjo ji.
Teko įkalbinėti statybininkus
Veiklai pradėti šeimai prireikė apie 14–15 tūkst. eurų, kuriuos pasiskolino iš Jonavos rajono savivaldybės pradedantiems verslininkams skirtos programos. Be to, reikėjo rasti ir sklypą, kur galima būtų pastatyti Pepės namelį.
„Iš pat pradžių ketinome įsigyti sklypą, kad pastatytume namelį. Tačiau pagalvojome, kad bus sudėtinga, nes reikės aikštelės, kanalizacijos, daug dalykų, kurie daug kainuoja, o pinigų nebuvo labai daug. Tada nusprendėme, galbūt reikia pasiieškoti kažkur šalia, kur jau viskas įrengta. Galvojome apie kaimo turizmo sodybą, o po to kilo mintis pramogų parke. Savininkai mielai sutiko priimti, tai ir įkūrėme čia“, – paklausta, kodėl Pepės namą pastatė prie nuotykių parko, paaiškino L.Grigaliūnė.
Kreivą Pepės namą statė nusamdyti statybininkai, ir nors jo konstrukcija nelabai skiriasi nuo kitų namukų, tačiau išorė bei langai – išskirtiniai. Jame nėra kelių vienodų langų, jų lygiai skirtingi, o nuo antro aukšto galima nusileisti čiuožykla.
„Statybininkai sakė: „Kaip šitaip gali būti? Liepė daryti broką, langus skirtingame aukštyje, palikti lentas nenupjautas ir už tai mums moka pinigus?“ Stebėjosi, nes niekada to nedarė. Iš pradžių reikėjo daug kalbėtis ir įkalbinėti, o po to jie pagavo stilių ir galiausiai labai džiaugėsi“, – pasakojo ji.
L.Grigaliūnė pridūrė, kad ir vyrą teko mokyti Pepės tvoros statybų meno.
„Iš pat pradžių lentas kalė lygiai, o toliau jau supratęs, kaip reikia daryti, jas kalė bet kaip“, – tikino ji.
Tiek namelio išorė, tiek vidus įkvėptas Stokholme esančio Astridos Lindgren muziejaus.
Pepės name Jonavoje – iškabintos kojinės, drabužiai, batai ant lubų, vinilinės plokštelės, paveikslai. Visi baldai rinkti pačios Lauros iš sendaikčių parduotuvėlių.
„Kaip kitos moterys eina į rūbų parduotuves ir ten prisiperka daug suknelių, taip aš einu į sendaikčių parduotuves ir ten išeinu su maišais daiktų. Labai norėjau sukurti Pepės Ilgakojinės namelio dvasią ir galvojau, pavyks ar nepavyks, buvo visiška loterija. Bet iš žmonių komentarų supratau, kad man pavyko“, – juokėsi moteris.
Be to, Pepės kiemas nenusileidžia ir namo vidui. Čia gausu įvairių žaidimų bei gyvūnų. Šalia namelio įsikūręs ir Pepės ūkis, kuriame yra „raguoti meškai“ – dvi ožkytės, „liūtas“ – triušis, „povai“ – viščiukai, „papūgai“ – balandžiai.
„Stengiamės gyvūnus pasiskolinti iš kitų ūkių, jie pagyvena pas mus per vasarą, o po to rudenį grįžta į savo namus. Išskyrus viščiukus, jie yra mūsų“, – patikino ji.
Taip pat prie pat įėjimo yra Pepės Ilgakojinės krautuvėlė, kur moteris prekiauja specialiai užsakytais meduoliais.
