Prieš pradėdamas verslininko kelią, J.V.Raulynaitis septynerius metus dirbo įvairiose korporacijose finansų analitiku. Tačiau finansinis stabilumas, kurį gali teikti toks darbas 28-erių metų vaikinui neatrodė pagrindinė motyvacija.
„Norisi finansinio stabilumo, tačiau lygiai taip pat ir kažką sukurti savarankiškai, daugiau nepriklausomybės. Tiesiog sukurti kažką gero“, – 15min tikino jis.
Būtent noras „sukurti kažką gero, kurti pridėtinę vertę“, anot vaikino, yra vieno iš buvusių vadovų įtaka.
Ilgesnės nei dvi savaitės atostogos
J.V.Raulynaitis pripažįsta, kad sprendimą išeiti iš darbo jis priėmė gana spontaniškai. Kito pasiūlymo neturėjo ir ketino kelis mėnesius keliauti, skaityti, sportuoti, pradėti mokytis užsienio kalbą. Ir vėliau, po šio periodo, norėjo sugrįžti į darbo rinką.
„Norėjau sužinoti, ką reiškia nedirbti ilgiau nei dvi savaitės. Yra nustatytas laikas, kad mes dirbam dirbam dirbam, pasiilsim savaitę, po to pailsim dar savaitę ir po to dar dvi savaites. Norėjau patikrinti, ar galima gyventi kitaip“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad surizikuoti vertėjo.
O koks jausmas imti ir keliems mėnesiams išeiti iš darbo į niekur? Vieniems jis gali pasirodyti itin bauginantis, bet J.V.Raulynaitis tikino, kad pojūtis tikrai geras. Visgi savo patirtį jis prilygina amerikietiškiems kalneliams.
„Iš pradžių apie savaitę džiaugiausi: „O, išdrįsau“. Po savaitės: „Ką aš čia padariau?“ Na, bet jau padariau, tuomet reikia keliauti toliau. Savaitę buvo streso, nerimo ir vėliau pradėjo kilti mintis, ką būtų galima daryti“, – aiškino pašnekovas.
Nuo revoliucijos, iki evoliucijos
Dirbamas darbą biure J.V.Raulynaitis į savo idėjas žiūrėdavo kritiškai, nevertindavo jų kaip realių ir svarstydavo, kiek lėšų reikėtų įgyvendinimui.
„Visada maniau, kad idėja turi būti revoliucinė, niekas neturi būti to daręs, kad ji būtų sėkminga. Bet tai labai apsunkina visą procesą ir šis mąstymas verslo pradžią padaro problemiška. Norėjau pradėti verslą seniau, bet nebuvo tos revoliucinės idėjos. Ir kas iš to tuomet, kad nori“, – įsitikinęs jis.
Tačiau būtent išėjus iš komforto zonos pradėjo kilti mintys, ką būtų galima sukurti. Po dviejų savaičių kilo sumanymas, susijęs su turizmu, tačiau jam koją pakišo pandemija bei karantinas. Tiesa, ši idėja padiktavo kitą.
„Besidomint, kaip būtų galima įgyvendinti šią mintį, pradėjo kilti kitos idėjos“, – kalbėjo jis.
J.V.Raulynaitis iš darbo išėjo pernai, likus dviem mėnesiams iki karantino paskelbimo. Nors pandeminė realybė saugumo jausmo nepridėjo, tačiau jis kartojo, jog noras įgyvendinti savo svajones buvo didesnis.
„Savo idėjomis tikėjau labiau nei nerimavau. Tačiau kartu supratau, kad iš darbo gali bet kada atleisti kilus problemoms, todėl į jį įsikabinti nereikėtų“, – 15min sakė jis.
Mintis vijo mintį
Tiesa, jis pripažįsta, kad paskutinė darbovietė padarė pakankamai didelę įtaką dabartiniam jo sumanymui. Prieš tai J.V.Raulynaitis darbavosi koncerne, kurio viena iš verslo šakų yra baldų gamyba. Net ir pirmoji idėja buvo gamybinė, tačiau klientais turėjo tapti viešbučiai ir svečių namai.
„Besidomint, kaip galima būtų pagaminti šį produktą, atsirado žinių, kaip vyksta visas procesas. Anksčiau žiūrėdavau daugiau į ekselį nei į pačią gamybą. Ir vėliau viskas magiškai susijungė, kilo nauja mintis“, – pirmuosius savo verslumo žingsnius prisimena vaikinas.
Ta magiškai atsiradusi idėja – kačių nameliai kraikui. J.V.Raulynaitis pasakojo, jog jas sumąstė žiūrėdamas į savo paties katės kraiko dėžutę.
„Kaip dabar pamenu, skaičiau E.M.Remarko „Juodąjį obeliską“ ir toptelėjo: „Katine, kodėl tavo toks negražus tualetas?“ Vėliau naršiau internete, ieškojau parduotuvėse ir to, ko ieškojau, neradau. Dauguma jų, na, žinot, kaip atrodo... Taip ir kilo idėja“, – tikino jis.
Be to, pirmojo karantino metu jis pastebėjo, kad tarp jo draugų padaugėjo įsigijusių gyvūnus. Jis ir pats katinui į kompaniją priėmė šunį.
„Pradėjau ieškoti informacijos internete ir atradau, kad karantino metu padaugėjo paieškų apie augintinius ir jų prekes. Todėl per kelias dienas apsisprendžiau kažką daryti šioje nišoje“, – aiškino pašnekovas.
Su pirmuoju produktu – kačių nameliais/kraiko dėžutėmis J.V.Raulynaitis pasiūlė bendradarbiauti savo draugui, kuris užsiima įvairių produktų dizainu. Kadangi pirmieji bandymai buvo sėkmingi, pašnekovui toliau rutuliojosi idėjos, kaip galima būtų išplėtoti verslą.
„Ko reikia šunims ir katėms: dubenėlių, antkaklių, guolio. Ieškojau galimybių, kaip būtų galima pateikti ką nors išskirtinio. Su įprastine produkcija nepakonkuruosi, todėl reikia daryti kuo natūralesnėmis medžiagomis, kuo natūraliau, kuo daugiau meilės, rankų darbo“, – įsitikinęs vaikinas.
Būtent šių savybių J.V.Raulynaitis ieškojo pas įvairius Lietuvos amatininkus, kurie galėtų pasiūlyti panašią produkciją ir su kuriais sutapo požiūris.
„Po truputi idėja pradėjo virsti realybe, o asortimentas plėstis“, – tikino jis.
Siuntiniai keliauja ir iki Australijos
Ši realybė formą įgavo šių metų sausį, įpusėjus antrajam karantinui. J.V.Raulynaičio teigimu, dabartinė neapibrėžta situacija jam suteikia motyvacijos viską daug greičiau daryti, ieškoti, ko nori žmonės, ir pritaikyti sprendimus.
„Norisi ir amatininkams, kitiems prekės ženklams padėti. Visi turime kooperuotis, o kadangi orientuojuosi į užsienio rinkas, privalu bendradarbiauti, kad pasiektume greičiau gerų rezultatų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, nors produkcija prieinama ir Lietuvos gyventojams, populiaresnė ji tarp užsieniečių.
„Užsieniečiams labai imponuoja, kad produkcija yra rankų darbo, naudojamos natūralios medžiagos, kokybė“, – sakė J.V.Raulynaitis.
Ne vienas siuntinys jau yra iškeliavęs į Australiją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Didžiąją Britaniją, visas Beniliukso šalis.
Mažame versle korporacijos misija
Be to, „My wild other“ kūrėjas J.V.Raulynaitis sau kelia pakankamai aukštus standartus. Dažniausiai panašūs šūkiai ir posakiai, kaip „sukurta ir pagaminta Lietuvoje“, „atsakingi ir patikimi tiekėjai“, „kuo natūralesnės žaliavos“ ir, galiausiai, socialinė atsakomybė matoma didelėse korporacijose. Tačiau pašnekovas tikino, kad nors verslas tik startavo, norisi po kojomis iškart pasikloti teisingus pagrindus.
„Galima įžvelgti buvusių darboviečių įtakos, lygiai taip pat ir universitete to buvo mokoma. Norisi tokį pagrindą ir dėti“, – tikino jis.
Dėl šios priežasties J.V.Raulynaitis bendrauja ir su dresūros mokykla, mat norima kuo labiau šviesti žmones apie veisles, iššūkius. Kartu vaikinas pradėjo bendradarbiavimą ir su prieglaudomis.
„Šunų ten netrūksta, bet reikia gilintis į priežastis, kodėl taip yra. O viena iš priežasčių būtent ir yra žinių trūkumas“, – įsitikinęs jis.
J.V.Raulynaitis tikino, kad yra labai laimingas dėl savo sprendimo išeiti iš darbo ir pradėti verslą. Būtent nepriklausomybės ir savarankiškumo jausmas – pagrindinis jo varikliukas.
„Nemažai žmonių, bičiulių yra panašioje situacijoje, apmąstymuose ir nedrįstančių pradėti. Gali pasisekti, bet didelė tikimybė, kad ne, tačiau tai tikrai bus puiki pamoka. Faktas, kad nepabandžius tikrai niekas nepasikeis ir naivu tikėtis pokyčių pačiam nieko nedarant.
Esu patenkintas ir dėl to, kad išdrįsau. Ypač matant, kiek dabar atsiranda minčių. Atrodo, ir galimybių, žmonių, bendraminčių atsiranda. Žmonės nori padėti ir nuoširdžiai domisi. Gera, malonu ir tai taip pat motyvuoja“, – apibendrino jis.
