„Gyvename džiaugsmu, šypsena, džiaugiamės gamta. Ir, turbūt, beprotiškai dažnai tikriname prognozes, kada gi vėl užpūs. Kiekvieno iš mūsų rytas prasideda nuo orų tikrinimo. O tai darome labai dažnai, net 5 kartus per dieną“, – apie tai, kuo vadovaujasi aitvaravimu užsiimantys žmonės, 15min pasakojo E.Martinėlis.
Nuo biuro iki basų kojų
Bet pradėkime nuo pat pradžių... Užaugęs sostinėje, E.Martinėlis pripažįsta, jog labai didelės meilės gamtai anuomet nejautė. Kaip tik daugiau laiko leido prie kompiuterio, tačiau sulaukus 20-tus viskas pradėjo keistis. Tuo metu jis išvyko dirbti į Angliją, kur įsidarbino viešbutyje. O grįžęs į Lietuvą, E.Martinėlis įstojo į Vilniaus universitetą, kur įgijo turizmo specialybę ir toliau tęsė savo karjerą šiame sektoriuje bei dirbo viešbučio administratoriumi.
„Vėliau pradėjau dirbti su turizmu susijusį darbą, kuriuo prieš 15 metų labai didžiavausi. Dabar atvirkščiai - visi bėga iš biuro, norėdami dirbti per atstumą, o tada buvo labai madinga ten dirbti, pusiau su kostiumu, važiuoti į muges. Būdavo toks savotiškas įvertinimas. Užėmiau aukštas pareigas. Buvau atvykstamojo padalinio skyriaus vadovas, tačiau dirbau už juokingą atlyginimą. Na, bet buvo smagu“, – besidalindamas prisiminimais, šypsosi pašnekovas.
Kodėl turizmas? E.Martinėlio teigimu, jau tuomet jį traukė dinamiškumas, galimybė keliauti, sutikti naujus žmones, kalbėti užsienio kalbomis. Dirbdamas turizmo agentūroje, jis važinėdavo į įvairius pristatymus, muges. Vėliau išlaikė gido, o po kurio laiko ir kelionių vadovo licencijas.
„Vietoje dirbdavo gidas, o aš buvau kelionių vadovas iš Lietuvos, kuris vadovavo, vertėjavo ir sprendė visus klausimus. Pavyzdžiui, nuo tokių, kaip įjungti dušą keliautojams, kurie nesugebėdavo, iki rimtesnių problemų. Mano maršrutai buvo labai smagūs: Izraelis, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kt. Su nepažįstamais žmonėmis išvažiuodavome 2–3 savaitėms, per kurias turėdavome kartu gyventi, spręsti visus klausimus“, – apie karjeros pradžią kalbėjo jis.
Sportas Edgarui jau tuomet nebuvo svetimas. Vyras užsiimdavo Tailando Muay Thai boksu ir keliaudavo į varžybas. Taip pat mėgo slidinėti. O dar dirbdamas viešbutyje laisvas dienas leisdavo Ignalinoje, vėliau bičiulio pakviestas ir buriavo.
„Ten kažkaip krapščiausi, tempiausi. Gal dėl to, kad per jaunas buvau, gal vakarėlių labiau norėjau, nei savaitgalį gaudyti vėją. Tuomet brolis mane pastūmėjo pamėginti jėgos aitvarus. Nuėjęs išmėginti, sutikau Lauryną Juodešką, mano dabartinį kolegą ir partnerį. Kai jis Kintuose mane pirmą kartą pamokė, mano gyvenimas apsivertė“, – pasakojo jis.
Tiesa, vykstant pokyčiams jo gyvenime, keitėsi situacija ir darbe. Agentūra pradėjo siūlyti vis daugiau aktyvių kelialapių, o jis pats, susižavėjęs aitvaravimu, maždaug nuo 2013 metų pradėjo organizuoti su tuo susijusias keliones. Lūžis įvyko prieš maždaug penkerius metus, kada tuometinei savo direktorei atskleidė, jog nori atidaryti jėgos aitvarų mokyklą Egipte.
„Kai paklausė, kiek išvyksiu, atsakiau, kad dviem mėnesiams. O kaip darbai? Kaip biuras? Pažadėjau, kad darbus padarysiu per atstumą“, – pasakojo jis.
Tikslo siekė palaipsniui
Tačiau durimis E.Martinėlis netrenkė ir iš kasdienio darbo biure pasitraukė palaipsniui. Dar dirbdamas agentūroje jis galėjo organizuoti aktyvias keliones. Vėliau išsilaikė aitvaravimo asistento, po metų – instruktoriaus licencijas.
„Niekada apie tai nesvajojau, bet kai prieš 10 metų paragavau basų kojų, vėjo, laisvės, galimybių, kito pasaulio, tada supratau, kad tai mano tikslas. Kai dar dirbau biure, pamenu, vienas bičiulis vežė mane į Svencelę, prisikrovęs mašiną tikrai ne savaitgaliui, o visam sezonui. Jam tuomet sakau, kad labai norėčiau gyventi prie marių, jūros. O jis, visa tai išgirdęs, paragino mane ko nors imtis. Galvojau, kad ne taip viskas daroma. Juk netrenksiu durimis ir neišeisiu. Bet po truputį pradėjau galvoti, kaip galiu tai padaryti“, – sakė jis.
E.Martinėlis įsitikinęs, viską mesti ir bėgti paskui savo gyvenimo aistrą jam tiesiog netiko, todėl jis žingsnis po žingsnio stengėsi pakeisti darbo pobūdį. Gal pritrūko drąsos, gal saugiklių, tačiau pašnekovas mano, jog kitu atveju nieko nebūtų nepasiekęs.
„Palaipsniui traukiausi iš sistemos. Nuo 9 iki 17 val. dirbdavau biure, o vėliau siekdavau pagauti vėją. Labai norėjau gyventi šalia vandens ir daryti tai, kas man patinka“, – savo kelią aiškino jis.
O ką rekomenduotų tiems, kurie žavėdamiesi jo gyvenimu, taip pat nori keisti darbo pobūdį? E.Martinėlis nesiūlo į tai nerti stačia galva. Kviečia pirmiausia pamėginti. Pavyzdžiui, paimti atostogas ir kokį mėnesį išbūti kitoje aplinkoje.
„Iš šono visada atrodo, kad ten geriau, smagiau, laisviau, bet kai kuriems žmonėms toks gyvenimo būdas gali visiškai netikti. Tos basos kojos, nestabilumas, pučia ir nepučia vėjai. Juk čia tik nuotraukos labai gražios, bet už to slypi labai daug darbo, atsakomybių ir rizikos“, – įspėja jis.
Vėjui neįsakysi
Tiesa, E.Martinėlis atviras, jog būdavo ir tokių dienų, kai pučiant vėjui, jis imdavo nedarbingumą, nors iš tiesų nesirgdavo. Ir tuomet grįždavo „po ligos“ į biurą su aitvaruotojo įdegiu.
„Juk neįsakysi vėjui pūsti savaitgalį. Todėl imi laisvadienį, nedarbingumą ir išvažiuoji, o paskui grįžti įdegęs. Medžių lapų judėjimas nebebuvo toks, koks buvo anksčiau. Jeigu eidavau mieste ir matydavau, kad medžiai juda, man jau būdavo negerai. Nuolat žiūrėdavau orų prognozes, tikrindavau vėjo kryptį. Nors ir praėjo daug metų, bet ir dabar stebiu, ar medžiai juda... Jeigu pučia, jaučiuosi ką nors praleidęs“, – kartojo jis.
Aitvaravimo mokyklos vadovas prisimena, jog pamario gyventojams jų užsidegimas atrodė keistai. Tam, kad kelias valandas galėtų aitvaruoti, tekdavo keltis anksti, o grįžti vėlai. Tiesa, jis mato pokyčių dabartinėje darbo kultūroje. Vis daugiau darbdavių išleidžia savo darbuotojus veikti tai, ką jie mėgsta.
„Jei vadovai žino, kokia tai „liga“, aistra, jie paleidžia savo aitvaruotojus, buriuotojus, ypač jei jie gali vėliau tuos darbus atlikti. Jie leidžia jiems gaudyti vėją. Taigi tas džiugina. Aš nelabai galėjau direktorei paaiškinti, kad važiuoju plaukti. 12 žmonių sėdi biure, o kur Edgaras? Jis plaukia“, – juokėsi vyras.
E.Martinėlio nuomone, šis pokytis įvyko ne tik dėl to, jog vadovai patys aitvaruoja, bet ir keičiantis suvokimui, jog ne vieta, kur dirbi, o rezultatas yra kur kas svarbesnis.
„Jei žmogus jaučiasi gerai, daro tai, kas jam patinka, jis daug ir spės atlikti. Ir nesvarbu, kur jis yra. Gal jis kelias valandas paplaukiojęs jūroje atsisės prie kompiuterio ir nudirbs visus darbus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Verslą pradėjo užsienyje
E.Martinėlis su kolega 2016 m. suorganizavo pirmąją savo išvažiuojamąją aitvaravimo mokyklą Egipte. Kadangi rinka per maža, aplinkiniai manė, kad jie nesurinks pakankamai žmonių, kurie norėtų važiuoti į kitą šalį mokytis jėgos aitvarų sporto. Tačiau pirmuoju bandymu jam pavyko surinkti apie dešimt keliautojų.
„Negaliu paneigti, kad ir pats neturėjau dvejonių. Nujaučiau, kad bus gerai, bet ar turėsiu žmonių, gausiu pelno, apie tai negalvojau. Tiesiog dariau tai, kas man teikia džiaugsmą, bet tokia sėkme, kokia yra dabar, tuo metu netikėjau“, – pasakojo jis.
Kodėl pirmoji kelionė į užsienį, o ne Lietuvoje? E.Martinėlio teigimu, atsakymas – paprastas. Jis jau iki tol organizuodavo įvairius renginius ir keliaudavo su aitvaravimo mokyklomis kaip instruktorius, todėl vidinę tvarką jis žinojo. Tuomet pašnekovas matė poreikį išvežti lietuvius į šiltus kraštus, kur juos gali mokyti mylimo sporto gimtąją kalba bei pratęsti sezoną ten, kur šilta.
„Startas buvo su daug nežinomybės, su daug dvejonių, bet jausdamas aistrą ir didelį norą važiavau. Jau kontaktai buvo užmegzti, buvome suderinę, kur išsinuomosime vietą, su kuo bendradarbiausime, su kuo dirbsime, kaip viskas vyks. Matėme Egipto chaosą, todėl jis nebuvo mums svetimas. Pradėjome dirbti, atsirado žmonių srautas, kurių net nesitikėjome, atostogaujančių lietuvių. Tada pradėjome reklamuoti paslaugas ir važiavome“, – veiklos pradžią prisimena jis.
Tiesa, ir didžiulės rizikos išeikvoti viso gyvenimo santaupas tuo metu nebuvo. Pilies, kaip juokiasi E.Martinėlis, jie statyti neplanavo, įrangą jau turėjo, patalpas nuomojosi.
„Daugiausia buvo žmonių resursai ir laikas“, – tvirtino jis.
Šiuo metu „WindTrain“ mokykla stacionarias mokyklas turi Egipte, Turkijoje. O 2019 metais buvo atvertas „JūraSpot“ centras Monciškėse, Palangoje. Taip pat kelionių žemėlapis išsiplėtė į Italiją, Portugaliją, Ispaniją, Graikiją, Norvegiją, Keniją, Braziliją ir t.t.
Kiek tokia kelionė gali kainuoti? E.Martinėlio teigimu, kelialapis į Turkiją atsieitų apie 600 eurų savaitei, į Graikiją apie 500–600 eurų, dar apie 350 eurų kainuotų kursas aitvaravimo pamokų.
Mitai ir realybė
Tiesa, E.Martinėlis pabrėžia, jog jo pasirinktas gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas, nors, žiūrint filmuotą medžiagą ar nuotraukas, gali ir pasirodyti žavu. Kritikos jis negailėjo ypač tiems, kurie, prisižiūrėję nuotraukų socialiniuose tinkluose, įsivaizduoja, jog aitvaravimas yra glamūrinis bei lengvas užsiėmimas.
„Aitvaravimas Lietuvoje yra rūstus. Čia dedamės storus hidrokostiumus, kai pučia stiprus vėjas, kai būna 16 laipsnių šilumos, lyja. Tai ne deginimosi ir atsipalaidavimo oras, todėl tam reikia nusiteikti. Kedai, kelnės, žieminė striukė, kepurė, šalikas – taip būname apsirengę, tai yra kaitavimas“, – tvirtino jis.
Be to, aitvaruojant pasitaiko visko: peršalimo, pervargimo, traumų, įsipjovimų. Pavyzdžiui, instruktoriai Egipte ir Turkijoje kenčia nuo dehidratacijos, todėl turi gerti ne po rekomenduojamus 2–3 litrus vandens per dieną, o po 4–5 litrus ir daugiau. Dar vienas nuolatinis palydovas – kremas nuo saulės.
„Ir klientams sakome, kaip bebūtum užsigrūdinęs ir ant tos saulės pabuvęs, visada naudojame labai daug saulės kremo. Visų savo keliautojų grupių prašau, kad nedarytų baisiausios klaidos ir neitų degintis. Paguli, visas sudega ir tuomet būna labai gaila“, – tvirtino jis.
Be to, tenka į vietą pastatyti ir mokinius, kurie atvykę mano, jog galės viena ranka valdyti aitvarą, kita gerti šampaną ir šypsotis į kamerą. Instruktoriai labai greitai paaiškina visas saugumo procedūras. O kai pirmą kartą jėgos aitvaras pradeda tempti, veide išraiška pasikeičia.
Galiausiai E.Martinėlis pripažįsta, kad jo darbas ne vien tik vaikščioti basomis kojomis, būti paplūdimyje ir aitvaruoti. Visgi kelionių organizavimas reikalauja daug administracinio darbo.
„Kompiuteriu dirbti man patinka. Labai mėgstu spręsti įvairius dalykus, planuoti keliones ir kurti programas. Bet gamtoje man labiau patinka, nei būti mieste, biure“, – tikino jis.
Dėl COVID-19 krizės atsitiesė tik šiemet
Praėjusių metų pavasarį užklupusi COVID-19 pandemija maitinimo ir ypač turizmo sektoriui buvo vienas didžiausių smūgių. E.Martinėlis pamena, jog dar iki to jis susidurdavo su įvairiais nestabilumais, juk dirbo šalyse, kuriose bet kuriuo metu galėjo įvykti neramumai. Todėl jis buvo diversifikavęs šalis – jei viena užsidaro, keliautojus ir mokinius galima skraidinti į kitą. Tačiau tam, kad visos jos vienu metu užsidarys ir nebus alternatyvos, jis nebuvo pasiruošęs.
„Egipte turėjome būti du mėnesius, bet po savaitės buvo pasakyta: arba skrendat su paskutiniu lėktuvu, arba neaišku, kada grįšite. Visi išsigandę skridome atgal namo, grįžome į šaltą pavasarį, net šiltų drabužių neturėjome, tik džemperį. Oro uoste į mus žiūrėjo kaip į priešus, kaip čia galime per kovidą atostogauti. Buvo tikrai labai sunku”, – kalbėjo jis.
2020 metams jau tuo metu buvo suplanuoti devyni mėnesiai įvairių kelionių – į Egiptą, Turkiją, Braziliją, Graikiją. Dėl to visi pinigai pakibo kažkur ore – tarp viešbučių, oro linijų ir kelionių operatorių. Tiesa, dabar jis labai dėkingas klientams, kurie atėjus pinigų grąžinimo momentui, dėl jų E.Martinėlio komandos nespaudė.
„Tokio beprotiškai didelio palaikymo tikrai nesitikėjau. Sakė, susitvarkyk, važiuosime į kitą kelionę, tu pabūk, mes suprantame, kad yra labai blogai, dar palauksime. Buvo ir tokių, kurie siūlė dar pervesti pinigų, padėti. Tai buvo tikrai kosmosas“, – pamena jis.
Be to, E.Martinėlis atviras, jog grįžus į šaltą Lietuvą buvo liūdnas ir depresinis laikotarpis.
„Kai sėdi ir nesupranti, ar tavo sritis iš viso reikalinga, ar tu reikalingas. Ir dar tos skolos... Taip pat komanda pakibusi, žmonės išvažiavę, juos reikėjo parskraidinti, visi liūdni, visas tas karantinavimasis, tos nuotaikos. Tikrai buvo labai sunku. Aš susikaupiau po 2–3 savaičių, galvojau, ką man reikia daryti, todėl perskambinau visus žmones ir jiems sakiau, jog nežinau, kas bus toliau, nežinau, kas bus rytoj, nežinau nieko, man yra labai sunku, tačiau raginau galvoti, kaip galime viską kartu išspręsti“, – sakė jis.
Anot E.Martinėlio, po neaiškių metų kelionės šiuo metu tiesiog šovę į viršų. Šių metų kovą, po tris kartus atšauktų skrydžių, jis kartu su grupe iškeliavo į Žaliojo Kyšulio salas. Nors projektas, jo nuomone, buvo nuostolingas, tačiau džiaugėsi vėl darydamas tai, ką labiausiai mėgsta.
„Ir tuomet kelionės gale sulaukiu skambučio, kad vėl kyla lėktuvai į Egiptą. Reikėjo staigiai surasti namus, išnuomoti automobilius, surasti komandą, parduoti keliones. Turėjome vos 2 savaites iki mano skrydžio. Atsisėdau, o jau džiaugsmas buvo begalinis, kad vėl galėsiu dirbti. Žinojau tik tiek, kad man niekas nesvarbu, aš tikrai ten skrisiu. Ir paskelbę apie kelionę, per dieną pardavėme 60 kelialapių. Ir vėl buvo didžiulis džiaugsmas, kad vėl galime kažką daryti“, – tvirtino jis.
