– Knygynas-kavinė „Mint Vinetu“ du kartus pelnė Svetingiausios Vilniaus kavinės titulą. Kaip kilo mintis įkurti „Mint Vinetu“? Ar įsivaizdavote jį tokį, koks yra dabar?
– Turbūt taip viską ir įsivaizdavome, tik ne tokiu mastu, kaip yra dabar. Nuo pat pradžių svarstėme sujungti kavinę ir knygyną į vieną erdvę, tai tapo aktualu laikui bėgant ir suvokus, kad vien iš knygų pardavimų išsilaikyti nepavyks. Tačiau tai nenuvylė, nes dabar viena pusė palaiko kitą, skirtingų sričių draugystė padeda viena kitai. Jei tai būtų tik knygynas, rinktųsi vienokie žmonės, jei tik kavinė – kitokie.
– Šiuo metu viešosiose erdvėse galima pastebėti vis daugiau tokių skirtingų sričių sąjungų. Gal žmonės įpranta gauti kelias paslaugas vienu metu?
– Galima ir taip sakyti. Manau, kad čia veikia ir tikslingas verslo manevras. Nesvarbu, ar pats knygynas inicijuoja, kad jame būtų pardavinėjami gėrimai, ar ne, tai – būdas pritraukti žmones, kad jie liktų ilgiau. Pavyzdžiui, kitų šalių knygynuose yra net vyno, ten tai visiškai normalu. Jei būtų pardavinėjama tik kava, kai kurie to net nesuprastų.
– Ar norint įkurti panašaus tipo vietą reikia daug investicijų? Gal įmanoma tai padaryti ir savo rankomis?
– Manau, kad galima ir savo rankomis, bet taip sakau iš savo dabartinės patirties, po daug metų. Panašių knygynų buvo ir Panevėžyje, Šiauliuose... Pagrindinė priežastis, kodėl jų neliko, yra tai, kad žmonės dar nesuprato, kas tai yra. Kai kuriems miestams tai buvo per anksti. Lietuvoje dažnai manoma, kad prekyba senomis knygomis vyksta nebent turguje ar ant mašinos kapoto, gal dar bibliotekoje. Tačiau štai mes sugebame išgyventi. Galbūt dėl to, kad nesame visiškai susikoncentravę į verslą ir uždarbį. Taigi visada reikia pagalvoti, ar norisi atidaryti knygyną, ir kodėl.
– Kaip vertinate susibūrimo erdvių situaciją Vilniuje? Kokių vietų, jūsų manymu, trūksta?
– Manau, kad Vilnius gyvena labai gerai. Yra daug barų, kavinių, restoranų. Tų vietų užtenka visoms publikoms, jos pasiskirsto. Aš noriu, kad šis verslas būtų sąžiningas ir fainas. Man nepatinka vietos, kurios atsidaro ir po dvejų metų užsidaro. Tai paprastas pinigų kalimas. Vilniuje visko gana daug, bet visada gali būti dar geriau.
Kalbant apie senus knygynus, jų yra, tik jie išmėtyti po Vilniaus kraštus. Tokias vietas galima rasti Lazdynuose, Karoliniškėse ir pan. Ten eina žmonės, neateinantys į senamiestį. Iš centro į tuos kraštus traukia žmonės, kurie suinteresuoti konkrečiomis knygomis.
Noriu, kad Vilniaus vietos būtų mielos. Tikiu, kad dauguma tokių verslų, kaip mūsų, yra miesto veidas. Pats labai stengiuosi, kad į „Mint Vinetu“ atėję žmonės pasijustų kuo geriau, kad galėčiau jiems padėti, tuo pačiu reprezentuotume miestą. Pavyzdžiui, man tam tikri knygynai siejasi su šalimi, ją atspindi. Kai kurie mato šalies muziejus ar lankytinas vietas, o man kažkas ypatingo yra knygynai ir kavinės.
– Atsiliepimai apie „Mint Vinetu“ – kuo geriausi. Kaip pavyksta sukurti tokią jaukią, svetingą atmosferą?
– Tiesiog kažką sugalvoji ir padarai. Viskas čia kinta, tos atmosferos kaupimas – kaip kibirkštis. Sumanai ir padarai, o jei nepasiteisina, sukuri kažką iš naujo. Aplinką reikia kurti tokią, kad pačiam būtų jauku. Tai yra raktas. Viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nuojauta.
Jei į mūsų knygyną ateitų kas nors, išmanantis apie interjero dizainą ar pozicijų paskirstymą, gal pasakytų, kad čia viskas blogai. Yra būdų, kaip prisigerinti prie žmogaus, bet jie labai techniški, tuomet nelieka nuoširdaus bendravimo.
– Kokie jūsų knygyno-kavinės lankytojai?
– Čia lankosi ir vaikai su tėvais, ir moksleiviai, ir pensinio amžiaus žmonės, įvairiausių profesijų atstovai. Visgi mes prekiaujame senomis, dėvėtomis knygomis. Daliai žmonių pirkti tokias knygas tiesiog nefaina. Taigi jie natūraliai atkrenta.
Nežinau, kaip apibūdinti „Mint Vinetu“ lankytojus. Vieni ateina dėl knygų, kiti dėl erdvės. Yra lankytojų, kurie vis dar, po atidarymo praėjus aštuoneriems metams, klausia, ar čia galima įsigyti knygų. Manau, kad toks knygyno-kavinės modelis daug geriau pažįstamas užsieniečiams, Vakarų šalių gyventojams.
– Ar kyla minčių atidaryti antrą knygyną-kavinę?
– Kyla, manau, kad taip ir bus. Tik kai yra antras vaikas, pirmas gali likti pamirštas. Galvojame arba apie Vilnių, arba apie Kauną, kuris vienintelis pajėgus suburti ir išlaikyti tokius žmones, kokie mūsų lankytojai.
– Knygų mugėse, kituose renginiuose prisistatote kaip bukinistai. Gal kažkam šis žodis vis dar negirdėtas. Kas yra bukinistas?
– Bukinistas yra senų knygų pirkėjas ir pardavėjas. Čia svarbi transakcija, pirkimo ir pardavimo procesas. Pasaulyje bukinistas suvokiamas kaip žmogus, daug žinantis apie senas knygas – kur jas rasti, kokia knygų vertė ir pan. Žmonėms, kurie nežino, kur dėti senas knygas, siūlau jas nešti bukinistams. Tai žmonės, galintys nuspręsti, ar knyga reikalinga, ar ne. Mūsų pareiga – išsaugoti, kas vertinga.
