– Profesoriau, koks, jūsų nuomone, turi būti tikras lyderis?
– Yra daugybė lyderystės modelių. Vakarietiški modeliai būna nulemti skirtingų situacijų: vienoks lyderis yra taikos, kitoks – ekonomikos augimo, stagnacijos, sunkmečio ar karo sąlygomis. Kiekvienoje situacijoje lyderiui reikalingos skirtingos savybės ir kompetencijos. Taigi čia vienareikšmiško atsakymo negali būti.
Lyderystės tipų yra daug ir skirtingų: vienoje situacijoje jie efektyvūs, kitoje – tampa nebe lyderiais.
Visai kitaip lyderystę suvokia budizmas. O juk budizmo praktikai jau 2600 metų! Viena pagrindinių budizmo idėjų skelbia, kad šioje planetoje nieko nėra pastovaus: viskas atsiranda ir išnyksta.
Vienoks lyderis yra taikos, kitoks – ekonomikos augimo, stagnacijos, sunkmečio ar karo sąlygomis. Kiekvienoje situacijoje lyderiui reikalingos skirtingos savybės ir kompetencijos.
Taigi budistinė lyderystės koncepcija remiasi būtinybe susitaikyti su tuo, kad viskas kinta, ir lyderiams būtina fokusuoti dėmesį į individo ir visuomeninės harmonijos formavimą, santykių tarp lyderio ir komandos harmonizavimą dinaminėje aplinkoje, kuri dažnai pilna netikėtų ir nenumatomų įvykių.
– Apie lyderystės svarbą kalbama jau su paaugliais ar net jaunesniais vaikais. Kodėl mūsų visuomenėje taip skatinama būti lyderiais?
– Tai madinga, tačiau nebūtinai efektyvu. Pažiūrėkime į netolimą mūsų praeitį. Ar buvo galima dar paauglystėje paruošti prof. Vytautą Landsbergį lyderystei tokiai situacijai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga ir Lietuva siekė Nepriklausomybės? Absurdiška įsivaizduoti, kad jis buvo rengiamas tokiai lyderystei (šypteli).
Vadinasi, ši konkreti situacija padiktavo sąlygas lyderiui atsirasti natūraliai ir leido V.Landsbergiui su jo ego, identitetu, patirtimi, charakteriu ir daugybe kitų asmenybę apibrėžiančių ypatybių būti nepaprastai efektyviam konkrečioje istorinėje situacijoje.
Todėl man kiek abejotinas kalbėjimas apie lyderystę ugdymo tikslais. Manau, kad tai labiau tinka kaip edukacija, kurios metu supažindinama su tokia ypatinga individo funkcija, vaidmeniu organizacijoje, kuris kelia ypatingus reikalavimus asmeniui. Pakalbėti apie lyderystę galime su be kokio amžiaus jaunimu, papasakodami, koks įdomus, pilnas nuotykių, tačiau kartu ir įtemptas bei nepaprastai vienišas yra lyderio vaidmuo. Jaunuolis pats pasirinks, ar jam tai tinka.
– Paminėjote, kad lyderio iškilimą lemia tam tikros aplinkybės. Ar tai reiškia, kad potencialiai visi turime lyderiui reikiamų savybių?
– Sunku atsakyti, kuris kada sublizgės ir kas snaudžia mūsų viduje. Įdomių pavyzdžių galima pamatyti medijose. Pavyzdžiui, Tomo Hankso įkūnytas Forestas Gampas bėga per Ameriką ir prie jo jungiasi vis daugiau pasekėjų, bėgančių kartu. Sekėjų daugėja, nors niekas nežino, nei kodėl jis bėga, nei kodėl staiga jame išsilaisvino tokia energija bėgti. O todėl, kad jo kojos nuo vaikystės buvo surakintos metaliniais kabliais ir kai užaugus juos nuėmė, jis pasijuto lengvas ir laisvas. Po kurio laiko F.Gampas pavargsta ir nustoja bėgti, o pasekėjai pasimeta: ką jiems dabar daryti, kai pradingo lyderio gebėjimas bėgti? Kaip pasekėjams gyventi toliau?
Ar buvo galima dar paauglystėje paruošti prof. Vytautą Landsbergį lyderystei tokiai situacijai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga ir Lietuva siekė Nepriklausomybės? Absurdiška įsivaizduoti, kad jis buvo rengiamas tokiai lyderystei.
Mano nuomone, galima kalbėti apie natūraliai lyderio pozicijoje atsiradusias asmenybes, galima analizuoti, kokios savybės – charizma, erudicija ir kita – gali sustiprinti lyderio vaidmenį organizacijoje arba, jei yra galimybė, kaip po kurio laiko susilpnėjusį ar senstantį lyderį pakeisti kitu, nesukeliant lyderystės krizės.
– Kaip lyderio sąvoką keičia geopolitinės aplinkybės?
– Tokios supervalstybės kaip JAV, periodiškai atnaujina globalių megatrendų analizę ir išleidžia jos ataskaitas. Paskutinė man žinoma ataskaita yra publikuota praėjusių metų kovą. Ją pateikė JAV žvalgybos taryba.
Ataskaita apima intervalą iki 2050 metų. Joje aptariami penki galimi ateities scenarijai. Tačiau visai nenustebsiu, jei susiformuos šeštas ar septintas scenarijus, nes gyvename epochoje, kurioje pokyčiai vis greitėja, didėja aplinkos sudėtingumas, kompleksiškumas, daugiaprasmiškumas ir neapibrėžtis.
Įvairių pokyčių indeksai moksliškai analizuojami, apimant įvairias sritis – politiką, finansus, industriją ir kt. Akivaizdu, kad organizacijos ir jų lyderiai, atsakingi už sprendimus, pradeda nesuprasti, kas vyksta aplinkui, o lyderis juk turi spręsti, vesti komandą vienokia ar kitokia kryptimi.
– Kaip lyderis žino, kuria kryptimi eiti?
– Jis gali remtis ankstesne panašia greito kitimo periodo patirtimi, kuri niekada tiesiogiai neatitiks dabartinės situacijos, arba pasikliauti intuicija. Tai vienintelis mums evoliucijos duotas instrumentas, įgalinantis pasąmoningai pajusti, į kurią pusę eiti, kai nebesuprantame aplinkos.
Neuromokslas progresuoja labai greitai. Per pastaruosius dešimt metų padaryta daugiau nei per šimtmetį, tačiau intuicijos studijos dar tik prasideda. Intuicija padeda rasti teisingus sprendimus sudėtingose situacijoje, tačiau stipria intuicija gali pasigirti ne visi lyderiai, tačiau jei ji stipri – lyderis taip pat stiprus.
Pažiūrėkime į dabartinį Ukrainos lyderį Volodymyrą Zelenskį, kuris tikrai įspūdingas, turintis kompleksą psichologinių savybių, kurios leidžia jam atsiskleisti šioje klaikioje situacijoje.
Jis taip pat natūraliai atsiradęs, specialiai neruoštas grobuoniško ir nežaboto žiaurumo užpuolimo situacijai. V.Zelenskis geba intuityviai priimti gerus sprendimus, tikrai neturėdamas laiko ir galimybių objektyvios informacijos rinkimui ir mokslinei analizei. Reiškia, ypatingai veikia jo intuicija.
– Ar be lyderio įmanoma organizacijos, tautos egzistencija?
– Galima teigti, kad liberali demokratija ir yra tas modelis, kai valstybė veikia tautos gerovės labui be nuolatinio lyderio, nes lyderis iškeliamas trumpam laikui – vienai ar dviem kadencijoms.
Demokratija turi savo privalumų ir trūkumų. Joje sprendimų priėmimas trunka ženkliai ilgiau nei autokratijoje. Demokratija puikiai tinka taikiems istorijos periodams, kai galime skirti laiko ilgai diskusijai, sprendimų pasvėrimui, ateities scenarijų surašymui, jų stebėjimui ir analizei, mokslinių metodų panaudojimui ir kt.
V.Zelenskis geba intuityviai priimti gerus sprendimus, tikrai neturėdamas laiko ir galimybių objektyvios informacijos rinkimui ir mokslinei analizei. Reiškia, ypatingai veikia jo intuicija.
Kai aplinka keičiasi greitai, kai vyksta karas, tokia sistema negali veikti, gali veikti tik piramidės principas, kai viršūnėje yra lyderis. Taigi viskas priklauso nuo aplinkos, o ji mūsų laikais kinta greitai. Viename periode įmanomas pseudolyderis, išrinktas rinkėjų, kai gal ne visi balsavo, kai dalis rinko pagal šypseną, bet nieko nežino apie lyderio išmintį ir patirtį (daug tų besišypsančių veidų išrinkta – pažiūrėkime į Prancūziją).
Visgi, bet kurioje, net primityviausioje gentyje, sociume natūraliai atsiranda lyderis, kuris būtinas, kad bendruomenė nepaskęstų chaose. Demokratija kartais klesti, o kartais degraduoja ir transformuojasi autokratiją, kurios moralinės degradacijos rezultatus jau esame matę XX a. ir vėl matome dabar.
– Kas lemia fanatišką sekimą lyderiu?
– Skeptiškam protui aklas sekimas lyderiu yra nesuvokiamas. Bet kokia bendruomenė turi turėti tvirtą pagrindą – pasitikėjimą. Religija, politinė partija, valstybė, verslas – jokia kolektyvinė veikla neįmanoma be pasitikėjimo. Sekimas lyderiu taip pat remiasi pasitikėjimu, tačiau kai pasitikėjimas lyderiu prarandamas, natūraliai nutrūksta lyderio–pasekėjo santykis.
– Kodėl (ne)patartumėte visiems siekti būti lyderiais?
– 2016 metais buvo atlikta daugiau kaip 200 JAV verslo korporacijų vadovų psichiatrinė studija, kurioje buvo tiriama aukščiausias pozicijas didžiausiose JAV verslo korporacijose užimančių lyderių psichinė sveikata. Studijos imtis tokia didelė, kad leidžia daryti mokslines išvadas.
O išvados skelbia, kad tarp aukščiausio rango lyderių kas penktas – diagnozuotas psichopatas. Tai rodo, kas veržiasi į lyderių pozicijas arba kas nutinka individo psichikai, tose pozicijose padirbus keletą ar keliolika metų.
Išvados skelbia, kad tarp aukščiausio rango lyderių kas penktas – diagnozuotas psichopatas.
Mokslinis faktas, kad lyderystė yra pavojinga sveikatai, susijusi su vienatve ir stresu. Tenka priimti tiek atsakomybės ir sudėtingų sprendimų, kad tai žmones varo iš proto. Taigi būti lyderiu – tikrai ne kiekvienam.
