Išmaniųjų knygučių kūrėja gimė ir augo Klaipėdoje. Į Kauną ji persikraustė tuomet, kai vyras gavo laikinojoje sostinėje darbą. Pati iki šiol darbavosi lietuvių kalbos mokytoja, mokyklinio teatro režisiere.
„Kūryba niekada nebuvo svetima. Teko gaminti teatrui dekoracijas, siūti aktoriams kostiumus, – užsiimti nemažai rankų darbo reikalaujančia veikla. O ir mano močiutė siuvėja. Tad pastaruoju metu labai stipriai ėmė reikštis genai“, – šypteli „Pirštukų pasaulio“ įkūrėja.
Paklausta, ar iki šiol buvo sukūrusi daiktą, už kurį gavo bent menkas pajamas, Vilma papurtė galvą – net nebuvo minties pardavinėti.
„Manau, tai nutinka daugeliui mamų, kurios pradeda auginti vaikus. Tas sėdėjimas namuose išaugina visokių kūrybinių idėjų ir minčių. Iš pradžių ėmiausi nėrimo iš virvių. Draugėms prigaminau rankinių, krepšių, kilimų. Tačiau neriu ir jaučiu, kad tai – ne man. Širdyje nebuvo to jausmo, kad galėtų kažkas iš to išsivystyti. Žinojau, kad yra daug neriančių moterų. Ir vienos už kitą gražiau neria“, – demonstruodama savo nertą virvelinę rankinę, prisipažino pašnekovė.
Kartą ji užėjo į Kaune veikiančią „Mokslo kavinę“. Tai partnerystės platforma, kuri suteikia galimybes smulkiam verslui kurtis, augti, pristatyti inovatyvius produktus ir paslaugas. Joje, neturint pakankamai lėšų pradiniam kapitalui, galima pagaminti ir realizuoti eksperimentinius gaminius. „Mokslo kavinėje“ Vilma susipažino su jos savininke Irena Kubiliūte-Vedeikiene, kuri paskatino imtis naujos kūrybos – kurti iš dirbtinio veltinio filco.
„Iš pradžių namuose kūriau papuošalus iš filco. Su užtrauktukais, kitomis detalėmis. Kalėdoms visus artimuosius jais apdalinau. Labai patiko ši medžiaga, nes galima karpyti – filcas neirsta. Tad apsilankiusi pas Ireną pasisiūliau prieš Kalėdas suorganizuoti „Mokslo kavinėje“ kokias kūrybines dirbtuvėles vaikams. Prisiuvau kalėdinių kojinių, kurias mažieji galėjo dekoruoti iš filco iškarpytomis detalėmis. Irena sutiko.
Suorganizavome dirbtuvėles. Dar vienas prieš Velykas – tąkart jau kūrėme puokštes, kurias kabinome ant velykinio medžio. Galiausiai kilo ir knygelių idėja“, – lemtingą susitikimą nupasakojo pašnekovė.
Vėliau moteris dalyvavo ir vaikų vasaros stovyklose, kuriose vedė edukcinius užsiėmimus su filcu. Prasidėjo intensyvesnė knygelių gamyba.
„Kai augini namuose vaikus, kyla visokių įdomių idėjų, skirtų patiems mažiausiems. Viena iš jų – išmanios vardinės knygelės. Pati siuvu jų lapus, sugalvoju visokių užduotėlių, kad vaikai lavintų smulkiąją motoriką. Tokių knygelių knygynuose nesu mačiusi. Pavienės mamytės, žinoma, kuria namuose savoms atžaloms“, – patikino Vilma.
Paklausta, kuo ypatingos būtent iš filco sukurtos knygelės, trijų ir šešerių metų sūnus auginanti moteris pirmiausiai išskyrė lengvumo savybę.
„Kai tik pradėjau siūti, manasis griebdavo dar nebaigtą kurti lapą. Eidama su vaikais į polikliniką įsimetu šią knygelę į rankinę. Ir kol laukiame eilėje, mažylis mano ją pasiima ir turi veiklos kuriam laikui. Patogu ją prigriebti ir į lėktuvą. Saugus, neįpareigojantis daiktas. Gali žaisti su vaiku kartu. Kiek laiko ji sugeba sukoncentruoti vaikučio dėmesį? Viena mama sakė, jog užteko kelionei iš Vilniaus ir Klaipėdą“, – šyptelėjo Vilma.
Vienai knygelei, kurios savikaina viršija 20 eurų, pagaminti reikia apie dešimties 20x30 dydžio filco lapų. Pasak pašnekovės, Lietuvoje visos medžiagos labai brangios. Norint sutaupyti, reikia siųstis filcą, ir dideliais kiekiais, iš užsienio. O kokia Vilmos knygelės kaina?
„Kaina nėra nusistovėjusi. Būna, kad draugai paprašo pagaminti, – šyptelėjo moteris. – Vis dėlto, supratau, kad reikia gauti bent 50 eurų, jog atsipirktų įdėtas vargas, jog būtų stimulas siūti. Ir tas įdėtas laikas... Pirmąją kūriau apie dvi savaites. Tuomet sėdėjau ir galvojau, jog tai neįmanoma: per ilgai – žmonės tiek laiko užsakymų nelauks. Dabar, nesustojant, vienai knygelei pasiūti reiktų apie 20 valandų. Per savaitę pasiuvu tokias dvi. Nėra lengva. Turėjau pagalbininkę, kuri tik padėjo susiūti vienos knygelės lapelius. Tai įsitikino, koks sunkus darbas. Pasitraukė.“
Ji tarnauja ne tik kaip eilinis žaislas, tačiau tampa ir tarsi vaikučio palikimu, jo istorijos dalimi.
Per pusmetį Vilma jau yra pagaminusi apie 30 vardinių knygelių – visos jos vienetinės, skirtos konkrečiam vaikučiui, pritaikytos pagal jo amžių, lytį, pomėgius. Knygelės viršelį visuomet puošia mažylio, kuriam ji atitenka, vardas. Teko gaminti tokią dovaną ir dar negimusiam vaikeliui.
„Kaskart įsivaizduoji, kas būtų tam tikram vaikučiui įdomu. Skaičiai ir raidės juk tokių mažylių nedomina. Bet gal sudomins tai, kaip varlė prarijo musę – atsitraukė užtrauktukas ir nebėra musės. Aš tokia patenkinta, kai atspėju tinkamą vaikui pomėgį. Kartą turėjau užsakymą iš krepšininkų šeimos. Tad turėjau sugalvoti užduotėles, susijusias su krepšinio kamuoliu. Visuomet su užsakovais apkalbame, kas patinka vaikučiui, ką jis mėgsta veikti“, – patikino Vilma.
Daugelis knygelę perka krikštynoms. Ji tarnauja ne tik kaip eilinis žaislas, tačiau tampa ir tarsi vaikučio palikimu, jo istorijos dalimi.
„Nenoriu grįžti į mokyklą. Noriu, kurti, noriu, kad apie šią knygelę pasaulyje sužinotų daugiau mamų, tėčių ir vaikų. Šiuo metu ieškau darbščių rankų, kurios padėtų siūti knygeles. Turiu ir kitų idėjų. Sukūriau išmanų vaikišką laikrodį. Tai tikras sieninis laikrodis, aptrauktas spalvota medžiaga, aplink kurį – 12 magnetinių dienos veiklos ženkliukų. Vaikai gali susidėlioti savo dienotvarkę: kada keliasi, prausiasi, eina miegoti“, – besibaigiant pokalbiui užsiminė Vilma.
