Petrauskai į Molėtus atsikraustė tik prieš trejus metus – iki tol gyveno ir dirbo Vilniuje. Kaip sako Tomas, Vilniuje jie buvo lyg suspausti dėžutėje: „Tai jau buvo tobulėjimo ribos. O čia, Molėtuose, galima plėstis – didesnį cechą turėti, daugiau įrengimų. Plačiau, lengviau, smagiau gyventi.“
Sūnus – versle, tėvui – kūrybinė pertraukėlė
Vilniuje veikusi įmonė buvo Dariaus Petrausko – sūnus jam padėdavo jau nuo 13-14 metų, vėliau mokėsi staliaus amato, įstojo į Statybos ir inžinerijos kolegiją, nors, kaip prisipažįsta, pastarosios taip ir nebaigė. Įsidarbino pas tėvą ir pastebi, kad to, ką daro dabar, kolegijoje niekas nemokė.
„Persikėlėme į Molėtus, po pusmečio atidariau savo įmonę. Tėvas savo jau uždarinėja, eis į pensiją, šitas namas jo pensinis darbas, malonumui savo daro“, – rodydamas namuką, kurį dovanos Molėtams, šmaikštauja Tomas.
Pats Darius šį laiką linkęs pavadinti kitaip: „Kūrybinė pertraukėlė. Man nusibodo, reikia padaryti pertrauką. Užsienyje tai normalu, o pas mus – bedarbis, valkata... Dabar atsigausiu ir vėl kažką sugalvosiu. Parduotuvę noriu padaryti su nesąmoningais daiktais, dar kažką. Pardavinėsiu va tokias nesąmones – kaip šitas namelis. Padarau, kas man patinka, pastatau, kas nori – perka. Man užteks.“
Tomo įmonė gamina nestandartinius baldus. Kaip juokiasi, net parodyti dirbtuvėse nėra ką, nes čia gaminamos tik detalės, kurios užsakovo namuose ar kitoje vietoje virsta virtuvės ar kitokiais baldais. Tad parodyti galima nebent būsimąjį namą.
Šis gaminys – pirmasis. „Iš lego detalių čia kažką darom – parodysiu, tikrai lyg lego detalių prispausdintas visas kalnas, plaktuką imi ir renki. Pirmą modulį surinkti net mano draugai padeda. Atvažiuoja tiesiog padėti, kai siūlau sumokėti, atsisako, nes sako atvažiuojantys padėti tik todėl, kad jiems patiems įdomu, ne dėl pinigų. Kiekvieną savaitgalį atvažiuoja būrys draugų ir statom šitą pirmą namą“, – pasakojo jaunasis verslininkas.
Pirmą modulį surinkti man draugai padeda. Kiekvieną savaitgalį atvažiuoja būrys draugų ir statom šitą pirmą namą, – sako Tomas.
Pirmas namas – į Angliją
Anot Tomo, pirmąjį namą jis tikėjosi suręsti sau, tačiau atrodo, kad teks parduoti – labai jau juo susidomėjo britai. „Sako, kad reikėtų ir didelių kiekių tokių namų. Gal net parsiduoti reikės – jie nori visą verslą pirkti iš manęs. Velnias žino, kaip čia bus, dar tokiam nežinios periode – parsiduoti ar neparsiduoti“, – prisipažįsta Tomas, pabrėždamas, kad pardavimo sąlygų dar nėra aptaręs galutinai, bet esą yra tikimybė jam likti ir parduotos įmonės vadovu.
Verslo jam gaila, gal todėl, kaip sako, dar ir „laužosi“ – ar pinigai, materialinės vertybės atsvers emocines nuostatas. Žinoma, supranta, kad pardavus įmonė įgautų galimybes plėstis ir namus, kurių pirmasis dar tik gimsta, rinkai pristatyti už įperkamą kainą.
Kol kas įmonė uždirba iš baldų gamybos. Namas kol kas tėra pamažu įgyvendinama svajonė, kaip pasakoja Tomas, apie tokį darinį pradėjo mąstyti, projektą rengti tik šių metų sausį.
„Tai bus A+ klasės namas, kaip karkasiniai namai būna. Tik skirtumas toks, kad aš galiu tokį namą kliento sklype sumontuoti per kelias dienas. Jeigu pamatas yra, atveži segmentus ir netrukus jau raktus atiduodi šeimininkui. Dydis yra neribotas – kiek pinigų turi, tokį ir darytis gali. Vieno, dviejų aukštų, kad ir 500 kv. m, tai neribojama. Tik ar bus norinčių investuoti tiek daug į namus iš faneros?
Startuojame nuo 40 kv. m, manau, tai optimalu. Tarkim, sodybai. Anglijoje labai populiaru ir gyventi tokiose nedidelėse erdvėse. Gali būti ir 80 kv.m. Šitas namas bus iš trijų modulių, kitas gali būti iš šešių, tada jau 80 kv. m bus“, – rodydamas šiuo metu surinkinėjamą namą pasakoja Tomas.
Gal net parsiduoti reikės – jie nori visą verslą pirkti iš manęs. Velnias žino, kaip čia bus, dar tokiam nežinios periode – parsiduoti ar neparsiduoti, – sako Tomas.
Kokia tokio namo kaina? Anot Tomo, bus apie 50 tūkst. eurų.
Geriau parodyti
Kasdien įmonėje dirba trise – kaip juokauja Tomas, kol namai pajamų neneša, tenka baldus gaminti.
„Darbuotojų šitam reikalui nekliudau. Jie man pinigus uždirba, kad galėčiau žaisti su tokiais dalykais. Jiems neleidžiu prie šito kišti rankų, nes kaip pats sakau – jau vienas durnius dėl šito nedirba, tai dar negi daugiau žmonių leisi. Kai įsivažiuos, užsakymai prasidės, tada kitaip bus galima galvoti“, – tikina Tomas.
Pirmajam sumontuoti, anot Tomo, reikės ne vieno savaitgalio: surinkti karkasą vienam moduliui užtrunka du savaitgalius, tad trijų modulių namui prireiks šešių savaitgalio arba pusantro mėnesio. „Kasdien sau dar negaliu leisti užsiimti tik šituo. Bet baldus irgi pakankamai gerai darome, klientų turime, niekas nesiskundžia dėl baldų. Darome visus baldus, tik su minkštais stringame, ten kita specifika“, – apie kasdienybę sako Tomas.
Jo moto, kaip sako pats, „nesakysiu, ką galiu padaryti, geriau parodysiu“, nes geriau mažiau girtis, o daugiau padaryti. Kol kas kieme stovinti namo dalis dar be apdailos. Antroji jau iškeliavo į Vilnių, ten dedamas didelis apvalus langas, kas irgi yra nemenkas iššūkis. Apdailą dės amerikiečių kompanija, kuri tuo pačiu ketina filmuoti savo reklamą, todėl Tomo pirmąjį namą „aprengs“ nemokamai.
Rodydamas detales, iš kurio surinkinėja namą, Tomas ir pats juokiasi – jos primena vaikiškas lego kaladėles. Arba dėlionės dalis. Taip viena prie kitos tvirtinamos ir virsta namų, kuriame vinių įkalama tikrai nedaug.
Petrauskai apsigyveno šalia Molėtų, Mindūnuose, kur Darius jau anksčiau pastatė namą senelio žemėje. Dabar sako besidžiaugiantys gamta ir grynu oru. Darius tikina Vilniuje galįs pabūti pusdienį, o tada jau traukia grįžti čia. Tomas, jaunas vaikinas, dar mielai išlekia pasilinksminti, bet irgi prisipažįsta – kokį kartą ar kelis per mėnesį, dažniau nesinori.
Žmogus turėtų galėti kažką laisvai pradėti daryti. Tam reikia geresnės mokesčių sistemos, skatinimo, mentaliteto, švietimo, mokytojų. Jaunas turi nebijoti, – sakė Darius.
Reikia paprastesnės sistemos ir nebijoti
O tam, kad daugiau jaunų žmonių imtųsi verslo Molėtuose, anot Tomo, labiausiai trūksta ryžto: „Kiek žmonių kalbinau, kad nedirbtų samdomų darbų, juk tiek daug programų, pagal kurias jie gali gauti paramą, įsukti savo verslą, bet visi bijo rizikuoti. Iš tiesų, aš imdamasis šitų dalykų, plėsdamas verslą, turėjau du kartus butą užstatinėti dėl paskolų, kad galėčiau įrengimus įsigyti. O draugai ne, niekas nėra pasiryžęs tiek rizikuoti.
Reikia nebijoti rizikuoti, jeigu tiki, kad gali padaryti, tai viskas gerai. Bet jeigu bijai – nieko nesigaus, paprasčiau į kokį fabriką Anglijoje išvažiuoti, ten užtikrintai gausi pinigų. Grįžęs, kas protingesnis, nusipirks butą, kas kitoks – mašiną, BMW, ir viskas.“
Darius, papildydamas sūnų, sako, kad jaunam žmogui nereikia bijoti nesėkmių – jeigu nesiseka, tereiktų veiklą nutraukti, kad skolos neimtų skandinti.
„Yra taip, kad jeigu jaunas žmogus turi gerą idėją, tai jam pinigų pirmam etapui arba koks diedas – tėvas, mama, senelis – duoda, arba tenka važiuoti užsidirbti į kokią Angliją. Tik išvažiavęs jis nebenori grįžti. Vat ir užburtas ratas sukasi. Žmogus turėtų galėti kažką laisvai pradėti daryti. Tam reikia geresnės mokesčių sistemos, skatinimo, mentaliteto, švietimo, mokytojų. Kur mokiniai, kurie nepatenkinti streikuoja? Nėra. Jaunas turi nebijoti. Ir viskas“, – emocingai kalbėjo D.Petrauskas.
Reikia ir savivaldybių pagalbos, nes jos darbuotojai geriau žino, kur ir kokių programų yra, kas jomis pasinaudoti gali ir kaip tai padaryti. Darius sako, kad norint gauti europinę paramą staklėms pirkti, kokias šeimos įmonė įsigijo, Lietuvoje tenka užpildyti storiausią pluoštą dokumentų. O štai Lenkijoje, kiek jis yra su kolegomis kalbėjęs, klientas, galintis tokią paramą gauti, kreipiasi tiesiai į staklių pardavėjus ir tie užpildo vos kelis dokumentus patys.
Mes kitose planetose su jais, o konkuruoti tenka, – sako Darius.
„Mes kitose planetose su jais, o konkuruoti tenka“, – apgailestavo Darius.
Šiuo metu baldininkai baiginėja dar vieną projektą – nedidelį namelį, kurį Darius nusprendė padovanoti Molėtų miestui. Jame jau ir baldai yra, o stovėti namelis turėtų šalia būsimo Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro prie įvažiavimo į miestą. Kaip sako Tomas, čia bus galima su draugais susitikti, pasėdėti.
„Čia tėvuko gera širdis, ką aš galiu padaryti, – juokiasi Tomas, klausiamas, kaip kilo mintis namelį padovanoti miestui. – Jam patinka dovanas miestui dovanoti. Kažką padaryti ne sau, o miestui.“
