Krašto apsaugos ministerijos (KAM) duomenimis, 2021 m. gynybai buvo skirta kiek daugiau nei 1,1 mlrd. eurų valstybės biudžeto asignavimų.
Didžiausia dalis šių pinigų, 470,5 mln. eurų (42,6 proc. KAM biudžeto) atiteko personalo išlaikymui, dar 93,3 mln. eurų (17,5 proc.) – karinėms atsargoms. Tiesiogiai ginklams ir karinei įrangai buvo skirta 127 mln. eurų (11,5 proc.).
Tačiau po Rusijos invazijos į Ukrainą, reaguojant į pasikeitusią saugumo situaciją, šios proporcijos turės neišvengiamai keistis, sako karybos atstovai.
Kaip 15min kalbėjo KAM viceministras Vilius Semeška, didžioji dalis papildomų biudžeto asignavimų teks „strategiškai ir gyvybiškai svarbios ginkluotės“ įsigijimui. Tam bus skirta virš 250 mln. eurų, už juos bus perkamos salvinės ugnies sistemos, koviniai dronai, prieštankinės sistemos, kita ginkluotė, amunicija.
Apie 40 mln. eurų bus skirta NATO sąjungininkų Lietuvoje priėmimui. „Turėsime investuoti į infrastruktūrą, kad priimtume daugiau mūsų sąjungininkų kariuomenės. Tai stovyklų nuoma, jų pastatymas, maitinimas, transportavimas“, – pažymėjo viceministras.
Politiniu lygmeniu vis garsiau kalbama apie dar didesnę gynybos biudžeto dalį kitiems metams. Kitąmet didinti gynybos biudžetą iki mažiausiai 3 proc. BVP siūlo ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Tikslas ir kariuomenės poreikis yra 3 proc. nuo BVP tam, kad būtų galima investuoti į sudėtingesnes oro gynybos, motorizavimo, artilerijos, dronų sistemas, įsigyti prieštankinių ginklų“, – pridūrė V.Semeška.
Nors 2,52 proc. nuo BVP ir gali neatrodyti toks didelis skaičius, svarbu nepamiršti, kad išlaidos gynybai finansuojamos iš realaus konkrečių metų valstybės biudžeto. Tad, pavyzdžiui, ligšiolinės 1,2 mlrd. eurų siekusios išlaidos gynybai sudarytų daugiau apie 5,8 proc. bendro šiųmečio Lietuvos biudžeto išlaidų, įskaitant valstybės, savivaldybių, SODROS ir PSDF biudžetus. Nuo pat Krymo aneksijos 2014 m. įsipareigojimai gynybai buvo didinami ir dėl su BVP dydžiu susieto karinio biudžeto išlaidų, valstybei yra tekę netgi papildomai skolintis.
Finansiškai Lietuvai naudingiausia, kad kuo daugiau šių išlaidų liktų mūsų šalyje, o ne iškeliautų į užsienį. Tačiau gynybos prasme efektyviausia per daug į tai nesižvalgyti, o rinktis tik pačius efektyviausius sprendimus, nepriklausomai nuo gamintojo ar tiekėjo šalies.
Ar tai galima suderinti?
Ginkluotės Lietuvoje beveik negaminama
KAM duomenimis, Lietuvoje įprastai lieka apie 70 proc. krašto apsaugai skirto biudžeto. Tokiam rodikliui pasiekti iki šiol padėdavo ir tam palanki išlaidų struktūra. Didelę dalį biudžeto sudarydavo personalo aptarnavimo išlaidos, statybų kaštai, paprastesnės prekės ir paslaugos.
Kai kuriais metais, priklausomai nuo poreikių, biudžete padidėdavo ginkluotės dalis. Tai sritis, kurioje didžioji pinigų dalis iškeliauja į užsienį, nes ginkluotės Lietuva beveik negamina.
Tai, kad ginkluotės poreikis nuo šiol išaugs patvirtina ir artimiausi KAM planai. Lietuvos kariuomenės atsargos majoras, ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis mano, kad Lietuva pasirinko gerą strategiją– ruoštųsi gintis nuo stipriai šarvuotos, gausios kariuomenės, kuri naudoja konvencinę ginkluotę ir vykdo masinius apšaudymus.
„Orientuojamasi ne į tai, kad kuo pigiau ar paprasčiau, bet kuo efektyviau, prieš stipriai šarvuotą priešą“, – sakė jis.
Nors NATO nariai turi įsipareigojimą gynybai skirti bent 2 proc. biudžeto, nuo 2004 m. aljanso nare tapusi Lietuva ilgai savo kariuomenę finansavo minimaliai.
Finansine kariuomenės puse labiau susirūpinta tik po realaus pavojaus grėsmės 2014 m., Krymo aneksijos kontekste. Tuomet buvo kalbama, kad Lietuvos kariuomenės svarbiausia užduotis yra užsipildyti bazinius poreikius. Buvo atlikti keli stambūs pirkimai – iš Vokietijos įsigyta 88 šarvuočių „Boxer“ (jie vėliau pervadinti „Vilkais“) už 386 mln. eurų, taip pat kelios dešimtis „Pzh2000“ haubicų.
D.Antanaitis mano, kad Lietuvos kariuomenė vis dar nėra atsigavusi po ypač mažo finansavimo.
„Mums reikia prisivyti tai, ką mes praradome per daugelį metų, aš drįsčiau teigti per dešimtmečius. Užpildyti tuos laiko ir finansinius praradimus per septynerius metus, ir kai kariuomenė atsigaus po praeities smūgių, mes galėsime vystytis toliau. Bet tai nebūtinai reikia daryti etapais, galima visa tai daryti lygiagrečiai“, – kalbėjo ekspertas.
Gamina ir Lietuvai, ir užsieniui
Kalbant apie karinę pramonę Lietuvoje, įmonės užsiima šaudmenų, uniforminės aprangos ir ekipuotės gamyba, sąjungininkų priėmimo organizavimu ir aptarnavimu, optometronikos priemonių, tokių kaip taikikliai, matymo prietaisai gamyba, technikos remontu ir aptarnavimu, nepilotuojamų orlaivių perėmimo ir naikinimo įranga.
Svarbi dalis yra kibernetinis karas – šalies IT sektorius irgi siūlo su tuo susijusius sprendimus.
Daugumą šių verslų vienija Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija. Ji atstovauja 39-ioms Lietuvos ir užsienio bendrovėms ir dviem asociacijoms.
Tačiau gamyba grynai karybai ir saugumui užsiima reta įmonė. Tarp tokių ryškiausia šaudmenis gaminanti Giraitės ginklų gamykla, neperšaunamų liemenių gamintojas „Safariland Lithuania“, bepiločių orlaivių perėmimo įrangą gaminanti įmonė „NT Service“, kurios produkcija šiuo metu naudojama Ukrainoje. Tuo tarpu kitos įmonės užsiima ir civiline, ir gynybine veikla.
Asociacijos direktoriaus Vaido Sabaliausko teigimu, Lietuvos gynybos sektorius nuperka tik apie 10 proc. šalyje gaminamos produkcijos, likusi karybai skirta tokių įmonių produktų dalis iškeliauja į užsienį.
„Taip nulemia viešųjų pirkimų konkursai. Pavyzdžiui, „Giraitės ginklų gamykla“ nėra pagrindinė kariuomenės šovinių tiekėja. Dauguma jos produkcijos iškeliauja į užsienį, o Lietuvoje perkami užsienietiški šoviniai, nes lietuviški yra brangesni“, – 15min kalbėjo pašnekovas.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje gamintų neperšaunamų liemenių taip pat beveik neperkama, nors neseniai jų gamintoja „Safariland Lietuva“ gavo didelį kontraktą Australijoje.
Pašnekovas mano, kad ateityje Lietuvos verslai galėtų gaminti daugiau ir įvairesnių produktų, tačiau jiems reikėtų aiškaus kariuomenės poreikio.
Asociacijos vadovo teigimu, vietos gamintojai nepuls investuoti ir kurti naujų produktų, jeigu nežinos, ar produktas turi paklausą. „Jeigu jie išviešintų, kad bus perkama tokia ar kitokia įranga, žiūrint į tolimą 5–10 metų perspektyvą, gamintojai turėtų į ką orientuotis“, – kalbėjo V.Sabaliauskas.
Vis dėlto Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, kariuomenė aprūpinama per viešuosius konkursus, kuriuos, žinoma, ne visada laimi.
„Jeigu KAM palaikytų vietos gamintojus, juos globotų, gamintojai pultų kurti ir gaminti būtent tai, ko prašytų KAM. Iš kariuomenės nėra paramos, nėra prašymų, verslininkai tiesiog nežino, ko reikėtų imtis, kad neliktų ant ledo, sukūrę tuos produktus“, – pridūrė jis.
KAM viceministras Vilius Semeška atsakydamas į tokius verslo pasiūlymus sakė, kad dažniausiai teisiškai suteikti prioritetą Lietuvos gamintojams viešuosiuose pirkimuose nėra galimybės, nes tai pažeistų ES bendrosios rinkos nuostatus. Visi pirkiniai turėtų būti įsigyjami konkursų būdu, palaikant tiekėjų konkurenciją. Vis dėlto egzistuoja ir tam tikrų išimčių.
„Kai mes vykdome pirkimus per NATO paramos ir įsigijimo agentūrą, jų sąlygos leidžia pirkti iš vietinio gamintojo, jei jo kainos ne didesnės 20 proc. nei kito gamintojo“, – teigė V.Semeška.
Tankų negaminsime – tokią galimybę riboja ir licencijos
Nors kare lemiamu tapti gali ir mažiausios detalės, visgi ginkluotė išlieka esminiu karinių konfliktų komponentu. Nors Lietuva gali prisidėti prie nemažai karybos pramonės aspektų, šiuo metu šalies verslas negalėtų masiškai gaminti šarvuotos technikos, pabūklų ir ginklų.
Viena vertus, sukurti ginkluotę, kuri būtų ne tik kokybiška, bet ir pranašesnė už ilgamečių užsienio gynybos rinkos dalyvių, prireiktų itin didelių investicijų. Taip pat tokias galimybes riboja istoriškai susiklosčiusi šalies pramonės struktūra bei licencijavimo tvarka.
„Lietuvos gamintojams būtų draudžiama prisiliesti prie A kategorijos ginklų – raketų, sprogmenų, tankų“, – sakė V.Sabaliauskas.
„Net jeigu mes gaminame kokią nors dalį, kuri yra skirta šarvuočiui, kuris yra A kategorijos ginklas, tai daliai gaminti reikia gauti leidimą, lyg mes gamintume visą šarvuotį arba tanką. Jeigu aš noriu išlieti tanko vikšro dalį, aš to negaliu padaryti, kol neturiu leidimo gaminti visą tanką“, – paaiškina D.Antanaitis.
Anot jo, norint realiai gaminti karinius įrenginius būtina, kad patalpos atitiktų griežtus reikalavimus, pavyzdžiui, gamykloje turėtų būti numatyto storio sienos, jai būtų taikomi labai griežti apsaugos reikalavimai.
Ligšiolinės 1,2 mlrd. eurų siekusios išlaidos gynybai Lietuvoje sudarytų 5,8 proc. bendro Lietuvos biudžeto.
„Tai, aišku, papildomai kainuoja ir nebūtinai atsiperka. Kariuomenei reikalinga tinkama ginkluotė ir tinkama įranga – svarbu, kad ji veiktų, bet nesvarbu, kas yra gamintojas. Lietuvos valstybei reikia tinkamų įrankių ir čia neturėtų būti jokių svyravimų“, – kalbėjo D.Antanaitis.
Kuriant ginkluotę reikia nuolat investuoti į mokslinius tyrimus ar vystymą, o sviediniams, pabūklams, haubicoms gaminti reikia turėti ir metalurgijos pramonę.
V.Sabaliauskas sutinka, kad tokius karybos produktus kaip sudėtingi šaudmenys ir šarvuočiai šiandien Lietuvoje kurti ir gaminti būtų tikrai sunku. Tačiau jis priduria, kad jeigu reguliavimas būtų paprastesnis, gamintojai bent jau galėtų pradėti domėtis tokia galimybe.
Tuo tarpu V.Semeška teigia, kad licencijavimo tvarkos klausimas ministerijoje nėra keliamas, kadangi iki šiol iš Lietuvos verslo nebuvo signalų, kad jis galėtų gaminti pabūklus ir kitą artileriją, įskaitant automatinius ginklus.
„Jei tie signalai bus, iš krašto apsaugos sistemos bus visa parama Lietuvos gamintojams. Mūsų gynybos pramonė yra pirminėje vystymosi stadijoje ir mes tikrai tikimės, kad pramonė pasinaudos šia situacija ir aktyviau galvos apie gamybą“, – sakė viceministras.
Jis taip pat pabrėžė, kad su esama gynybos pramone Lietuvos kariuomenė bendradarbiauja nuolat, tačiau ne viskas yra skelbiama.
Ministerija netrukus ketina paskelbti apie fondo, per kurį bus finansuojami gynybos srities startuoliai, veiklos pradžią. Tokių iniciatyvų finansavimui bus skirta 15 mln. eurų.
Tarp mokslo inovacijų ir karo lauko – didelis tarpas
Karo lauke, kur svarbi kiekviena smulkmena, suteikti pranašumą gali ir įvairios inovacijos. Jos nuolat kuriamos ne tik šalies įmonėse, bet ir mokslo įstaigose.
Realių mokslo ir kariuomenės bendradarbiavimo pavydžių yra ir Lietuvoje. Štai Kauno technologijos institutas (KTU) Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai dar 1994 m. yra sukūręs ir iki šiol prižiūri šaudymo simuliatorių. Tai padeda būsimiems kariams treniruotis ir kartu taupyti resursus.
Vis dėlto Lietuvos gynybos biudžete moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) skiriama labai nedidelė išlaidų dalis.
Pats KTU dar prieš keletą metų turėjo atskirą Gynybos technologijų institutą, tačiau jis buvo išformuotas.
Tačiau taip netgi geriau, teigia KTU mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas, gynybos technologijų ekspertas Andrius Vilkauskas. 15min jis teigė, kad struktūros yra linkusios „apsistatyti sienomis“, tad su laiku įsitikinta, kad gynybos sprendimų geriausia ieškoti tarp įvairių mokslo šakų kuriamų produktų.
„Gynybos technologijos gali būti informatika, mechanika, chemija – kas tik nori. Mes turime sugebėti surinkti geriausius išteklius iš visos organizacijos ar Lietuvos. Reikia tiesiog tinklo sąveikos ir žmonių“, – kalbėjo jis.
A.Vilkauskas teigė, kad kariuomenė į užsakymus žiūri praktiškai – jai reikia ne inovatyvaus komponento, o konkretaus daikto, kuriuo galėtų naudotis. Tad ir mokslas, sukūręs kažką inovatyvaus, labiau turėtų žiūrėti ne į kariuomenę, o tiesiai į verslą.
Aukštojo mokslo įstaigose kuriamų sprendimų komercializavimas ilgus metus įvairiose srityse buvo komplikuotas, ką jau kalbėti apie gana specifinę gynybos sritį.
„Lietuvoje mes visąlaik strigdavome ir vis dar stringame su inovacijų vystymusi, idėjų komercializavimu. Manau, kad svarbu turėti lengvatinių sprendimų, galbūt rizikos kapitalo fondus. Mes turime sukurti sistemą, kaip greičiau komercializuoti mokslo sukurtus produktus ir pritaikyti gynybos reikmėms“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis pažymėjo, kad tai greičiausiai yra silpniausia vieta Lietuvoje, tačiau išreiškė viltį, kad situacija greitai pasikeis.
Jeigu aš noriu išlieti tanko vikšro dalį, aš to negaliu padaryti, kol neturiu leidimo gaminti visą tanką.
„Mokslo pasiūlymai turėtų būti skirti ne kariuomenei, o kitai industrijai, kuri pasiūlytų visą sistemą. Mes gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis ir bet koks dotuojamas verslas yra miręs verslas“, – antrino ir D.Antanaitis.
Vis dėlto, pažymi A.Vilkauskas, svarbiu komponentu gynyboje, kaip rodo ir karas Ukrainoje, yra ir kariškių švietimo dėmuo. „Situacija parodė, kad karyba labai keičiasi ir laimi tos šalys, kurios gali naudoti technologijas, kurių kariškiai išsilavinę, gali naudoti daugelį dalykų, kad ir bepiločius orlaivius. Lietuvos universitetai gali atrasti savo vaidmenį ne vien tik kurdami produktus“, – teigė pašnekovas.
