Posėdyje taip pat pristatytas Visuomenės informavimo politikos strateginių krypčių 2018-2021 metams projektas ir aptarta galimybė surengti Lietuvos medijų tarybos forumą. Lietuvos medijų taryba – prie Kultūros ministerijos veiksianti visuomeninė patariamoji taryba visuomenės informavimo politikos klausimais, kaip rašoma Kultūros ministerijos pranešime, įsteigta siekiant koordinuotos visuomenės informavimo politikos.
„Stipri ir nepriklausoma žiniasklaida yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės principų. Šiam tikslui pasiekti reikalingos sutelktos ir koordinuotos visų suinteresuotų pusių pastangos. Tikiuosi, kad tam pasitarnaus ir šiandien įsteigta Lietuvos medijų taryba“, – teigė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.
Apie medijų politikos viziją, krypčių nustatymą, tarybos veiklos organizavimą ir Kultūros ministerijos ir žiniasklaidos sektoriaus dalyvių dialogą „Universiteto žurnalistas“ kalbina Lietuvos Medijų tarybos pirmininkę Auksę Balčytienę.
– Kokią medijų politikos viziją, užimdama pirmininkės pareigas, brėšite?
– Taryba yra kolegialus organas, devyniolikos žmonių grupė, todėl į mane vieną koncentruotis nereikia. Kadangi tai yra ekspertinio, patariamojo pobūdžio taryba, pirmininko užduotis yra organizuoti tarybos darbą – ieškoti naujų temų, kurios galėtų būti aktualios. Tačiau pirmiausiai reikėtų susipažinti su esama situacija, matyti esamos situacijos būklę.
– Prie valstybinių institucijų steigti patariamojo pobūdžio formatai dažnai tampa tik formalumu. Kaip organizuosite tarybos veiklą, kad tai taptų konstruktyvių diskusijų vieta?
Manau, kad nesunku organizuoti darbą, jei visiems tarybos nariams tema „dega“, jei jiems rūpi visuomenės informavimo būklė. Kituose panašaus pobūdžio ekspertiniuose dariniuose esu dalyvavusi tik iš akademinės pusės, juose sėkmė visuomet būdavo garantuota. Šiuo atveju tarybos sudėtis yra įvairesnė. Tai gerai, bet sykiu gali apsunkinti kažkokių dalykų supratimą, įsisavinimą. Tačiau kaip patariamasis darinys, tokia taryba, manyčiau, turėjo jau seniai atsirasti. Iš tiesų viešosios erdvės, medijų politikos gairių, krypčių, vizionieriškų idėjų jau trūko tikrai ilgai.
– Kaip taryba padės nustatyti medijų politikos formavimo kryptis?
Savo ekspertinėmis žiniomis. Yra konsultacinio pobūdžio bendravimas su ministerija, tai šiuo atveju ministerija teikia idėjas, siūlymus, o ekspertai juos analizuoja, sprendžia kiek tos idėjos yra realios, pagrindžiamos, kokie niuansai nepastebėti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Didžiausias žinojimo stygius viešojoje politikoje kyla iš nepakankamo supratimo apie esamą situaciją. Viešoji politika turėtų būti formuojama remiantis žinojimu, kuris ateina per tyrimus, todėl šiuo atveju, sakyčiau, pirmas labai realus ir reikalingas žingsnis – pamatyti kaip atrodo visos Lietuvos medijų tyrimų žemėlapis, pamatyti duomenis, informaciją, stipriąsias atliktų tyrimų puses. Galbūt kažkas sklando viešojoje erdvėje, bet yra pristatoma nepagrindžiant jokiais tyrimais, jokia gilesne analize. Tokį paveikslą galima pamatyti surinkus informaciją iš projektų, kurie buvo rengti per Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, pasidomėjus akademiniais centrais, kurių Lietuvoje tikrai nedaug, jų vykdomais tyrimais ir rezultatais. Čia nereikia labai ilgos istorinės perspektyvos, pakaktų kelerių pastarųjų metų ir mes jau jaustume, ką žinome ir ko nežinome.
– Kaip planuojate įgyvendinti dialogą tarp Kultūros ministerijos ir žiniasklaidos sektoriaus dalyvių?
Manau, kad mes gyvename tokiais laikais, kai neturime kažkokių aiškių vizijų ar sprendimų. Žiniasklaidos sektorius irgi išgyvena tą pačią būseną. Mes matome, kad ankstesnieji verslo modeliai ar valstybiniai paramos mechanizmai visuomenės informavimo procesuose, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis ar kai kurių projektų konkursinis finansavimas, dabar nebeveikia. Visos žiniasklaidos priemonės ieško naujo verslo modelio, nes kas veikė XX amžiuje, neveikia XXI amžiuje. Manyčiau, praktikai taip pat yra suinteresuoti apie tai kalbėti ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Mokslininkai kelia idėjas, jas testuoja, tyrinėja, jaučia platesnes europines, pasaulines tendencijų kryptis. Tad manyčiau, tokia interesų ir darbo pobūdžių jungtis tikrai galėtų būti sėkminga.
Taryba yra kolegialus organas, devyniolikos žmonių grupė, todėl į mane vieną koncentruotis nereikia.
– Kokios pagrindinės Visuomenės informavimo politikos strateginių krypčių 2018-2021 metams projekto gairės?
– Kadangi tai yra projektas, daug kas dar gali keistis, adaptuotis. Tačiau bendrosios kryptys yra įtraukios, pilietiškos visuomenės palaikymas, o pagrindiniai klausimai – kaip šiuose procesuose veikia žiniasklaida ir medijos plačiąja prasme? Reikia atsakyti į klausimus, kaip užtikrinti įvairialypį ir kokybišką turinį, kaip padaryti, kad tai, kas sklando viešojoje erdvėje, būtų kokybiška. Kiekviena žiniasklaidos bendrovė siekia kokybės savo veikloje, tad šiuo atveju tai yra aktualu visiems. Labai aktualu peržiūrėti, ieškoti ir keisti valstybės paramos modelius, mechanizmus. Tai nėra kažkas netikėto, visos vakarų Europos šalys, taip pat ir JAV po pastarojo meto iššūkių, su kuriais susidūrė profesionalioji žurnalistika – turiu omeny melagingos informacijos ir dezinformacijos antplūdį – ieško mechanizmo, kaip valstybė galėtų dalyvauti kokybiško turinio paramos procesuose.
Nuo savęs pasakyčiau, kad profesionali žurnalistika, kaip ir aukštos kokybės menas, yra didelio kruopštumo bei intelektinių pajėgumų reikalaujantis darbas, kuris gali pretenduoti tik į labai skaidrų į labai aiškiais kriterijais paremtą konkursinį finansavimą. Silpnesnės ekonomikos valstybėse tą padaryti sunkiau, bet drąsiai teigiu, kad ir Šiaurės šalyse, konkrečiau Švedijoje, panašūs klausimai dabar irgi keliami – kaip rasti būdus paremti kokybišką turinį, kas galėtų tame dalyvauti ir panašiai. Taip pat labai svarbu skaidrumas ir atsiskaitomybė, tai toks, sakykime, abipusiai aktualus tikslas. Šias kryptis paminėjau gana abstrakčiai, nes, kaip sakiau, projektas yra projektas. Manau, kad viskas taps labiau konkretu po gero mėnesio, metų pabaigoje.
Lietuvos medijų tarybą sudaro žiniasklaidos asociacijų, valstybės institucijų, akademinės bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai: pirmininkė Auksė Balčytienė (Vytauto Didžiojo universitetas), pirmininkės pavaduotoja Aistė Žilinskienė (Interneto žiniasklaidos asociacija), nariai Stasys Baublys (Regioninių televizijų asociacija), Virginija Būdienė (Vilniaus politikos analizės institutas), Džina Donauskaitė (Lietuvos žurnalistikos centras), Neringa Jurčiukonytė (Nacionalinis socialinės integracijos institutas), Ignas Krasauskas (Garbingesnės žiniasklaidos iniciatyva), Valdas Latoža (Lietuvos regioninių radijo stočių asociacija), Rasa Navickienė (Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija), Audronė Nugaraitė (Lietuvos žurnalistų sąjunga), Donatas Puslys (Lietuvos žurnalistų draugija), Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba), Audrius Siaurusevičius (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija), Gintaras Songaila (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Viktoras Trofimišinas (Visuomenės informavimo etikos komisija), Andrius Vaišnys (Vilniaus universitetas), Edmundas Vaitekūnas (Lietuvos radijo ir televizijos komisija), Gintaras Zdebskis (Lietuvos radijo ir televizijos asociacija) bei Vaiva Žukienė (Lietuvos kabelinės televizijos asociacija).
