„Jūs nepergyvenkit, Edvinas susitvarkys“, – dažnai kartotus klasės auklėtojos žodžius pokalbio pradžioje prisimena pašnekovas. Panašu, kad mokytoja neklydo. Edvinas žino, ko nori ir kaip to pasiekti. Šiandien jis užima širdžiai mielas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Verslo praktikų centro verslo vystymo vadovo pareigas, tačiau nuolatos puoselėja idėją daryti šiek tiek daugiau nei dabar.
Vadybinių įgūdžių „bagažas“ – ne vienintelis. Jis dar gana naujas ir vis dar pildomas naujomis žiniomis bei įgūdžiais. Matant pašnekovą sėkmingai dirbantį verslumo kompetencijas ugdančioje organizacijoje, kur jis atrodo lyg žuvis vandenyje, nuostabą kelia tai, iš kokio „lauko“ šis žmogus atėjo. Dar mokykloje buvęs imlus gamtos mokslams Edvinas universitete juos krimto šešerius metus, iš kurių trejus dar ir dirbo laboratorijoje.
Biochemijos bakalauro, o vėliau molekulinės biologijos ir biotechnologijos magistrantūros studijos VDU, kaip teigia vyras, suteikė ne tik žinių apie sritį, kuri jį nuoširdžiai domina, tačiau taip pat atvėrė galimybes susipažinti su darbu vienose iš didžiausių Lietuvos bendrovių.
Išmanydamas šį mokslą, tu gali suprasti, kodėl mes esame tokie, kokie esame.
„Dar ir dabar puikiai prisimenu tas bemieges naktis, kai stengdavausi sugerti informaciją į save, perlipti magistro žinių lygį, nes tiesiog nesinorėjo būti žiopliu ir klysti gavus šansą paragauti tai, kas yra geriausia šalyje“, – apie sunkius pirmuosius praktikos mėnesius didžiausioje biotechnologijų įmonėje Lietuvoje pasakojo pašnekovas.
Sunkumai neatbaidė nuo gamtos mokslų, kuriuose jis toliau gilino žinias magistrantūros studijose. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent molekulinę biologiją ir biotechnologijas, Edvinas tarsi pagyvėjo ir su užsidegimu atsakė: „Todėl, kad tai labai įdomu! Išmanydamas šį mokslą, tu gali suprasti, kodėl mes esame tokie, kokie esame, pavyzdžiui, kodėl tavo plaukai yra garbanoti, kodėl turi tėtės arba mamos akis. Tai... tiesiog pasakiška!“
Nuo surinkimo linijos iki projektų vadovo
Trečiaisiais ir ketvirtaisiais studijų metais Edvinas kovojo su atstumu, laiku ir siekė būti savarankiškas. Nuo pirmadienio iki penktadienio praktika Vilniuje, studijos Kaune, o penktadienio vakarą jis jau stovėdavo prie baro Alytuje, kur savaitgaliais dirbo barmenu.
„Dirbdavau įvairiausius darbus ne tik studijuodamas, bet dar ir prieš universitetą. Tėvai dėl to nesidžiaugė, nes manė suteikiantys pakankamą išlaikymą. Abu turi aukštąjį išsilavinimą, todėl žino, ką reiškia diplomo skonis ir norėjo, kad tiesiog mokyčiausi“, – su dėkingumu balse tėvus paminėjo pašnekovas.
Prisiminimai apie trumpiausią darbą, kurį Edvinui teko dirbti, nėra patys maloniausi: „Niekam iš studijuojančių nelinkiu dirbti prie surinkimo linijos. Aš nežinau, kaip galima ten ilgai iškentėti. Man pavyko išbūti 6 savaites ir aš nebegalėjau, man „virė smegenys“. Norėjau veiklos, norėjau, kad kas nors leistų pamąstyti.“
Pašnekovas prisipažino, po tokio darbo labiau ėmęs vertinti mokslo svarbą.
Būdamas studentu Edvinas taip pat dirbo naktinėje pamainoje logistikos centre, kur jautėsi jau šiek tiek geriau, o ir tuometinė alga tenkino jo studentiškus poreikius. Vis dėlto, daugiausiai laiko jis praleido savaitgaliais dirbdamas baruose arba naktiniuose klubuose. Vasaras irgi praleisdavo prie baro. Pašnekovas juokiasi, kad įgijo tiek žinių, jog dabar gali ilgai diskutuoti apie alų.
Berašydamas magistrinį darbą Edvinas turėjo ambicingą planą: „Kol mano kursiokai „arė“ ties magistriniu, aš jo nebelaikiau prioritetu, kuris viską nulems. Jau 2016-ųjų metų balandžio viduryje įsidarbinau projektų vadovu vienoje labai didelėje lietuvių kapitalo biotechnologijų įmonėje.“
Pašnekovas šyptelėjęs pabrėžė, kad mokėsi save parduoti ir tai jam neblogai sekėsi. Tačiau tik savaitgaliais grįžti iš darbo Vilniuje į Kauną, kur laboratorijoje rašydavo baigiamąjį darbą, ir išlaikyti svajonių poziciją projektų valdymo sektoriuje, kuriame neturėjo jokios patirties, buvo, kaip Edvinas sako, „šuolis aukščiau bambos“. Pasiekta svajone jis džiaugėsi neilgai. Praėjus trims mėnesiams buvo nuleistas ant žemės, t. y., atleistas.
„Tai buvo labai gera pamoka. Aš manau, kad kiekvieną reikėtų atleisti, nes tada labai gerai išmoksti save įsivertinti“, – patirtimi pasidalijo Edvinas.
Aš manau, kad kiekvieną reikėtų atleisti, nes tada labai gerai išmoksti save įsivertinti.
Svajonė žlugo, o kas toliau?
Likęs be svajonių darbo jaunas vyras grįžo pas tėvus į Alytų, kur su keletu bendraminčių ėmė organizuoti nedidelį festivalį. Dar būdamas moksleivis jis jau aktyviai reiškėsi kultūriniame gimtojo miesto gyvenime: koncertuodavo su grupėmis įvairiuose renginiuose, buvo vienas iš „barų kultūros“ pradininkų, skiepijęs idėją, kad baras nebūtinai yra vieta, kur žmonės susirenka išgerti, tačiau gali būti ir kultūros taškas, kuriame vyksta koncertai, meninės parodos ir pan. Todėl nenuostabu, kad ilgai nuobodžiauti negalinčiam Edvinui festivalio organizavimas ir jo projekto rašymas buvo veikiau atsipalaidavimas nei darbas.
Dar berengdamas festivalį, gavęs pasiūlymą dirbti bare Vilniuje, pašnekovas jį priėmė ir grįžo į darbuotojo gyvenimą, tačiau niekada nenustojo ieškoti sau tinkamesnės vietos ir netrukus ją rado.
„Dvejus metus dirbau pardavimų vadybininku pas labai gerą vadovą Edvardą Doroškevičių. Mūsų abejų vertybės puikiai sutapo. Buvau atsakingas už gamtos mokslų produktų plėtrą, todėl, galima teigti, nepaleidau savo srities, tačiau tuo pačiu lavinau ir vadybinius įgūdžius“, – taip teigiamai Edvinas atsiliepė apie turėtą darbą, iš kurio vėliau išėjo, gavęs pasiūlymą realizuoti save kitoje, tačiau ne ką mažiau mieloje veikloje.
„Gamtažmogis“ mokosi ir moko vadovavimo
Pardavimų vadybininko rolę pakeitė verslo vystymo vadovo pareigos VDU Verslo praktikų centre, tačiau šis pasiūlymas jam nenukrito „iš dangaus“. Su šia organizacija Edvinas jau turėjo užmezgęs glaudų ryšį iš anksčiau. Dar paskutiniaisiais magistro studijų metais jis pats dalyvavo Verslo praktikų centro verslumo ugdymo programoje „Verslumo akademija“ kaip jos dalyvis, sprendęs įvairių įmonių–partnerių iššūkius, lavinančius studentų verslumo kompetencijas.
„Ten įgyta patirtis, gautos įžvalgos, bendravimas su įmonių atstovais buvo tikras game changeris (viską pakeitė – liet. k.), man tai labai patiko“, – pasakojo Edvinas.
Vėliau, jau dirbdamas pardavimų vadybininku Vilniuje, Edvinas pajuto, kad jam trūksta „Verslumo akademijos“ ir paklausė jos vadovų, ar gali prisidėti. Šiems sutikus, jis prisijungė kaip koordinatorius–savanoris, turėjęs savo grupes, kurias mokėsi vesti link užsibrėžto rezultato. Dvejus metus, kol dirbo pardavimų vadybininku Vilniuje, Edvinas važinėdavo į Kauną, į VDU Verslo praktikų centro susitikimus, bent kartą per savaitę. Važinėjosi nesiekdamas finansinės naudos, o vien todėl, kad tikėjo studentais ir paties centro veikla.
Po poros metų iš koordinatoriaus–savanorio jo vaidmuo keitėsi į tokį, kuris žingsnis po žingsnio įgavo vis daugiau atsakomybių, kol galiausiai, 2018-ųjų metų pavasarį, Verslo praktikų centro direktorius pasakė: „Edvinai, mes norėtume tavęs, nes mums reikia sustiprinti verslumo sritį.“ Pašnekovas prisiminė, ką pagalvojo išgirdęs pasiūlymą, lyg jį būtų gavęs vakar: „Ei, aš moku tai daryti, aš moku bendrauti su žmonėmis. Mano darbas buvo susirasti kontaktus ir juos pasiekti. Aš tą galiu, to noriu ir man visai įdomu. Šešerius metus praleidau gamtos moksluose ir per mažai vadyboje bei vadovavime, kad galėčiau pasakyti, kad aš esu labai geras vadovas.“
Dabar Edvinas savo darbovietėje yra atsakingas už verslo kontaktų mezgimą, įvaizdį esamų ir potencialių partnerių akyse, taip pat yra grupių vadovas – mentorius. Kaip jis pats sako, „esu darytojas – pasiimu turimus resursus ir išnaudoju juos taip, kad gautume geriausią rezultatą.“ Tai, ką jis daro dabar, žino, kad pravers ateityje.
„Šitas darbas man labai padeda, nes jame tenka bendrauti su daugybe įvairiausių žmonių, iš kurių daug mokausi. Man patinka gamtos mokslai. Aš pastebiu, kad mūsų visuomenė yra per mažai išprususi gamtos klausimais ir prisigalvoja absurdiškų dalykų, kurie prieštarauja elementariems fizikos dėsniams, o ką jau kalbėt apie chemiją ar biochemijos objektus...
Aš mėgstu apie tai kalbėti, šviesti žmones ir tam, kad geriau skleisčiau šią žinią, geriau susikalbėčiau su žmonėmis, man reikia lavinti įgūdžius ir megzti kontaktus, ką ir suteikia šis darbas“, – savo planu ateityje sujungti verslumą ir vadybininkavimą su įgyta specialybe dalijasi „gamtažmogiu“ save vadinantis vyras.
Nors savo kryptimi universitete įgytos žinios ir dabartinis darbas labai skiriasi, Edvinas vis tiek geba jas pritaikyti, pavyzdžiui, neuromokslus naudodamas kaip vieną iš argumentavimo priemonių.
„Aš paaiškinu savo vadovaujamiems studentams ir moksleiviams, kaip save „programuoti“, žinoti, kada išsiskirs dopaminas, endorfinai, somatropinas, meilės hormonas oksitocinas ir dar daug kitų, kuriuos panaudodamas gali keisti savo įpročius, kad padėtum sau pasiekti norimą tikslą, kas versle, entreprenerystėje yra be abejonės svarbu“, – savo neįprastą metodą atskleidžia studentų mentorius.
Darbo privalumai ir „kaifo“ momentai
Paklaustas, ar jam patinka jo darbas, Edvinas ilgai negalvojo, atsakė teigiamai, pabrėždamas eilę priežasčių kodėl.
„Labiausiai man patinka vesti grupes. Didžiausias „kaifas“ yra ruošti būsimuosius vadovus, kurie dar patys nežino, kad gali tokiais būti. Matyti tą pokytį jauname žmoguje, tą „kataklizmą“, kuris įvyksta studentų galvose prisijungus prie mūsų, yra kažkas nerealaus“, – kalbėdamas apie darbą, entuziazmo nestigo Edvinas.
O kur dar suteikta galimybė veikti be suvaržymų. Tai, save laisva siela laikančiam pašnekovui, yra labai svarbu. Kaip jis teigia: „Dažnai esu pats sau bosas ir tai mane žavi. Man patinka gauti atsakomybę ir ją nešti. Jei sakau, kad padarysiu, tai tą ir padarau.“ Šią akimirką Edvinas prisiminė vieną anekdotą ir palygino save su jo herojumi – vyru, kuris pasako, kad savo darbą padarys ir nereikia jam to priminti kas tris mėnesius. Pašnekovas pataiso: „Aš savąjį padarysiu truputį greičiau.“
Didžiausias „kaifas“ yra ruošti būsimuosius vadovus, kurie dar patys nežino, kad gali tokiais būti.
Save drąsiai pavadinęs egoistu, Edvinas išrėžė, kad geriausia jo darbo dalis – galėjimas mokytis ir rinkti kontaktus.
„Po galais, mes esam tokioje mažoje šalyje, kur visi vieni kitus žino. Pažintys atveria plačias galimybes toliau pačiam kurti savo ateitį“, – užtikrintai tarė jis.
Šią akimirką Edvinas jaučia, kad visą gyvenimą nenorėtų skirtis su VDU Verslo praktikų centru ir nustoti būti komandų mentoriumi.
„Tai labai auginantis procesas, neleidžiantis pasenti. Nors dar ir dabar esu labai jaunas“, – vėl nusijuokė jis.
Bet ar norėtų kažką keisti? Taip, nes nori išnaudoti visą savo potencialą, viską, ką moka geriausiai.
Jaudinanti nežinomybė ir žemiški planai
„Aš nežinau, ar kada nors atrasiu savo kelią“, – patikino pašnekovas.
Tuomet prisiminė, kaip keitėsi jo paties suvokimas pabaigus studijas ir padirbus: „Anksčiau, baigdamas bakalaurą ir vėliau magistrą, sakydavau: “Chebra, aš nežinau kas manęs laukia, nežinau, ko tikėtis, niekas neaišku, nežinomybė!„ Žinot, kas dabar pasikeitė? Iš principo, niekas. Aš ir toliau nežinau, kas manęs laukia. Visada išlieka ta nežinomybė, tik skirtumas toks, kad dabar ji mane jaudina.“
Vienas Edvino draugas, sveikindamas jį su gimtadieniu pasakė: „Esi vienintelis mūsų rate, kuris nebijo svajoti ir daryti tai, apie ką svajoja“. Dabar jo svajonės ir planai labai žemiški: įsigyti butą, sėkmingai įvykdyti pradėtus projektus darbe, kartu su kolegomis pelnyti lyderio vardą Europoje tarp verslumą skatinančių organizacijų ir kiekvienais metais perskaityti vis daugiau knygų.
Kaip jis pats pripažįsta, anksčiau buvo per daug kietas „bahūras“, kad skaitytų knygas, tačiau šią klaidą jau ištaisė ir šiandien visiems rekomenduoja skaityti kuo daugiau. Knyga „numeris vienas“ – Jordano Petersono „12 taisyklių gyvenimui: priešnuodis chaosui“. Jo manymu, kiekvienas turėtų ją perskaityti ir pabandyti atsakyti į joje užduodamus klausimus. Pašnekovas pažada – lengva nebus.
Paklaustas, ko gi kaip mentorius palinkėtų jaunam, karjeros siekiančiam žmogui, jis ilgai negalvodamas atsakė: „Drąsiai svajoti, suprasti, kad tavo paties nuomonė apie save yra daug svarbesnė nei kitų, nebijoti suklysti ir pasidaryti gėdos“.
