15min tęsia interviu ciklą „Pokalbis su CEO: kaip karas keis verslo veidą?“, kur skirtingų sričių įmonių vadovus kalbiname apie karo Ukrainoje įtaką įmonei ir visam sektoriui, didžiausius iššūkius ir ko laukti artimiausiu metu. Dar vienas šio ciklo pašnekovas – „Vilniaus baldų“ vadovas Jonas Krutinis.
15min apsilankė Trakų rajone esančioje maždaug 10 futbolo stadionų dydžio gamykloje, į kurią „Vilniaus baldai“ persikėlė vėliau nei planuota ir be didelių fanfarų.
Čia su generaliniu direktoriumi J.Krutiniu 15min kalbėjosi apie karo Ukrainoje įtaką įmonei ir sektoriui, COVID-19 atneštus iššūkius, darbuotojų trūkumą, priklausymą nuo vienintelio užsakovo IKEA ir pasitraukimą iš Rusijos.
„Prasidėjus karui, paskutinis vilkikas su „Vilniaus baldų“ produkcija į Rusijos rinką išvyko kovo 1 d., o neparduotų „Vilniaus baldų“ sandėlyje likusių produktų, skirtų Rusijos rinkai, likutį realizavome Europoje“, – tikino J.Krutinis. Perklausus, kodėl Rusijai įsiveržus į Ukrainą nebuvo priimta principinė pozicija nedelsiant sustabdyti produkciją šaliai agresorei, įmonės generalinės direktorius 15min teigė, kad reikėjo šiek tiek laiko prisitaikyti ir priimti sprendimus.
– Koks jums buvo šių metų pirmasis pusmetis?
– Mūsų finansiniai metai prasideda rugsėjo 1 d. ir baigiasi rugpjūčio 31 d. Tad mūsų pirmasis pusmetis trunka nuo rugsėjo iki vasario. Pinigine išraiška pardavimai artimi praėjusiems metams, bet baldų vienetais mažesni, nes per tą laiką buvo stiprus žaliavų brangimas, augo kainos. Galima sakyti, kad tokie patys pardavimai, bet realiai vienetais pagaminome ir pardavėme mažiau.
Pirmąjį pusmetį augo žaliavų kainos, elektros energija. „Vilniaus baldai“ vykdė persikraustymo (iš senosios į naująją gamyklą – aut. past.) projektą. COVID-19 įkarštyje pasistatėme naują fabriką ir pagal pirminį projektą turėjome čia daug anksčiau suvažiuoti, tačiau per virusą nespėjome pabaigti, o po COVID-19 paklausa buvo tokia, kad negalėjome išjungti linijų sename fabrike, stengėmės kuo daugiau padaryti, nes paklausa viršijo mūsų galimybes.
Šių metų pirmą pusmetį sumažėjus gamybos vienetams, galėjome varijuoti linijų užkrovimą – dirbti dviem, vieną išjungti, vieną perkelti. Paskutinė linija praėjusią savaitę buvo atvežta čia. Iki rugpjūčio pajungsime visas linijas, kad jos jau veiktų čia, išsitestuosime ir galėsime pasakyti, kad jau viskas. Bet jau dabar veiklos sename fabrike nebevykdome.
– Maždaug 10 futbolo stadionų dydžio gamykla čia, Trakų rajone, turėjo būti atidaryta anksčiau, tačiau, kaip minite, ji paleista tyliai ir be didelių fanfarų.
– Persikėlimas ir atidarymas tikrai išsitęsė, nes per COVID-19 neišėjo švęsti, nors pastatas ir pirmos linijos buvo pastatytos. Visos izoliacijos, uždarymai... Dabar irgi tokia situacija (dėl karo Ukrainoje – aut. past.), kai ne metas fanfaroms ar šventimams. Vis dėlto rugsėjį planuojame vidinę fanfarą pasidaryti tarp darbuotojų.
– Kalbant apie darbuotojus – daug sektorių skundžiasi jų trūkumu. Jūsų ši problema neaplenkia?
– Taip, tai faktas besitęsiantis pastaruosius ketverius–penkerius metus, kai turbūt visi mūsų pramonės šakos dalyviai, baldų gamybos įmonės, ėmė sparčiai augti – ir ne tik IKEA tiekėjai. Iš principo technologijos mūsų visų panašios ir konkurencija dėl darbuotojų prasidėjo labai seniai.
Bent jau „Vilniaus baldai“ prieš kelerius metus nutarė, kad tų darbuotojų nėra ir nebus. Kvalifikuoto, paruošto specialisto rinkoje seniai nebuvo, nėra, todėl susitelkėme į vidaus akademijas: ieškome žmonių, kurie norėtų ko nors išmokti, norėtų dirbti pas mus, tada į juos investuojame, paruošiame juos.
Auginamės specialistus iš neturinčių įgūdžių, nekvalifikuotų specialistų, norinčių tapti operatoriais. Apmokome elektrikus, krautuvo vairuotojus, technikus. Vienintelis būdas dabar yra augintis savo specialistus.
Tiesa, buvo galimybių atsivežti, pasikviesti kvalifikuotų specialistų iš Baltarusijos, nes ten yra panašių fabrikų, bet mums nelabai pavyko pritraukti daug žmonių. Turime vos keletą specialistų iš Baltarusijos.
Užsidarius lietuviškiems fabrikams Baltarusijoje, ten lyg ir turėtų atsirasti laisvų darbuotojų, tačiau tarptautiniai santykiai labiau užsidarė. Man atrodo, kad ir jiems patiems, ir mums nebe taip sklandžiai tai pavyktų. Šiaip ar taip mes nespėjome į tą sklandų ir nesklandų užsieniečių medžiojimo traukinį.
Auginamės specialistus iš neturinčių įgūdžių, nekvalifikuotų specialistų, norinčių tapti operatoriais. Vienintelis būdas dabar yra augintis savo specialistus.
Šią vietą prie Vilniaus pasirinkome tikslingai. Vilnius yra specialistų, jaunimo traukos centras. Taigi, mūsų nuomone, kai gamyba taps kažkiek populiaresnė – kaip teisininko ar bankininko karjera – turėsime daugiau aukštos kvalifikacijos linijų operatorių specialistų.
Darbas reikalauja ir IT, ir inžinerinių žinių, tai – ne rankinis darbas. Kol kas jauną žmogų pritraukti į gamybą yra iššūkis. Vidutinis darbuotojų amžius – virš 40 metų, jaunimui dar nesame atradę priimtinos formulės.
Turbūt vienas lemiamųjų – atlyginimas. Vidutinis atlyginimas įmonėje yra 1800–1900 Eur „į rankas“, operatorius gauna apie 1,5 tūkst. Eur. Tiesa, pradžioje tikrai ne tiek. Per vidines akademijas didina kvalifikaciją ir kartu augina tarifus. Įtakos turi ir karjeros galimybės, ir gal pats prestižas tai lemia.
Dirbti gamyboje turbūt nėra pirmas pasirinkimas, jei apklaustume abiturientus. Tikimės, kad pavyks pakeisti požiūrį.
Užsienyje fabrikuose visiškai įprasta ateiti po mokyklos į gamybą, įgyti žinių, tada seka aukštesnysis, aukštasis mokslas. Jauni žmonės pakyla iki vadovų, o pas mus tik dabar fabrikai statomi. Taigi, viliamės, tai sukurs terpę jaunimui.
– O kaip senieji darbuotojai pasitiko persikėlimo į užmiestį žinią? Kokia dalis jų nubyrėjo dėl pasikeitusios vietos?
– Dalis darbuotojų – iki 10 proc. – pasirinko nepersikelti į naują fabriką. Motyvacija, kad tai – ne mieste, todėl ilgiau užtrunka atvykti į darbą. Turime autobusą, kuris veža ne tik iš Vilniaus, bet ir aplinkinių rajonų, pavyzdžiui, Eišiškių. Tuomet per kamščius nereikia nė važiuoti į Vilnių.
Kol kas jauną žmogų pritraukti į gamybą yra iššūkis. Vidutinis darbuotojų amžius – virš 40 metų, jaunimui dar nesame atradę priimtinos formulės. Vidutinis atlyginimas įmonėje yra 1800–1900 Eur „į rankas“.
– Jūsų pagrindinis užsakovas IKEA per karantiną buvo uždaręs parduotuves. Kai kurie ekspertai kritikavo Lietuvos baldininkų strategiją priklausyti būtent nuo IKEA užsakymų. Ar nebijote tokios rizikos?
– Labai populiarus klausimas tarp bankininkų, auditorių ir visų riziką vertinančių žmonių. Iki 2007 m. gal 75 proc. mūsų produkcijos buvo skirtos IKEA, 25 proc. buvo mūsų foteliai ar atskiri baldai. Nuo 2007 m. nutarėme būti tik su IKEA, atsisakyti visų kitų klientų. Be abejo, didžiulė rizika dirbti tik su vienu, bet mums nebaisu. Išgyvenome 2008 m. krizę, COVID-19 pandemiją. Taigi tai, kas dabar vyksta (karas Ukrainoje – aut. past.), neaišku, kaip dar išgyvensime, kaip pasibaigs.
Senasis ir naujasis fabrikas – masinės gamybos. Nelabai yra daugiau klientų, tokių parduotuvių, kurios galėtų tokio dydžio užsakymus duoti. Su mūsų įrenginiais gaminti tiesiog mažesnes partijas negu dabar gaminame nėra efektyvu, o Lietuvoje parduoti 10 tūkst. stalų, kurie čia pagamini per labai trumpą laiką, vargu, ar įmanoma.
IKEA toks pats dalyvis visame, kas vyksta, kaip bet koks kitas verslas. Per COVID-19 buvo uždarytos kliento parduotuvės, buvome sustoję, buvo pilni sandėliai, nebegalėjome gaminti ir apskritai buvo nežinia, kas bus po to: ar veiks, ar dirbs, ar atsidarys. Buvome visiškai sustoję. Po to paaiškėjo, kad tai tebuvo tik spyruoklės efektas ir žmonės laikinai nepirko. Kaip tik, kai užsidarė namuose, izoliacijoje, žmonės labai stipriai pradėjo naujinti savo gyvenimo sąlygas, butus, visiems staiga prireikė darbo stalų, nes du vaikai – į mokyklą, du suaugę – į darbus ir visi iš vieno kambario. Bent dviejų stalų tokiai šeimai reikėjo.
Po to pirmo karantino, kai atsidarė parduotuvės, kai atsirado būdų, kaip parduoti internetu, radosi atsiėmimo taškai, turbūt nespėjome pagamint visko, ko iš mūsų norėjo nupirkti. Spyruoklė atsipalaidavo – užsakymų lygis buvo beprotiškas. Kitaip tariant, COVID-19 atnešė paklausos svyravimą – didelį, kurį labai sunku suvaldyt gamybinei įmonei, augimas tiesiog negali būti 100 proc.
– Tačiau pandemija, veikiausiai. atnešė ne tik didelį tam tikrų baldų poreikį, bet ir iššūkių.
– Aišku, paveikė darbuotojų sveikatą, jų galėjimą ar negalėjimą dirbti tam tikru metu. Per tris bangas buvo taip, kad trūko iki šimto darbuotojų, kai kurių linijų negalėjome net pasileist, reikėjo formuoti naujas komandas.
Jei anksčiau normalus sergamumas būdavo iki 5 proc. darbuotojų, per gripo epidemijas iki 10 proc., per COVID-19 buvo 15–20 proc. sergamumas, kas nepadėjo sklandžiam darbui.
Tiekimo grandinės visiškai sutrikusios, tiesą sakant, jei anksčiau žinojome, kaip vyksta prekyba, koks yra sezoniškumas, tai tikrai po COVID-19, per COVID-19 viskas labai pasikeitė. Taigi iki šiol jūrų transportas neatsistatęs ir nesimato atsistatymo perspektyvos: tai Kinijoje karantinas, Amerika tik išsikuopė. Kinta maršrutai, kurie taikosi prie naujos realybės. Vadinasi, nieko tokio planuoto, nuoseklaus kaip anksčiau nėra.
– Užsiminėte apie sutrikdytas tiekimo grandines. Jos dar labiau sutrūkinėjo ir dėl karo Ukrainoje.
– Su išvežimu ganėtinai daug sutrikimų. Su laivais jau minėjau, kad planuoji ne pagal tai, kaip norėtum parduoti ar nupirkti, o pagal tai, kaip laivas atplaukia, kada atplaukia. Be to, kalbant apie kelių transportą, brango kuras, atsirado vairuotojų trūkumas, mažėjo ukrainiečių vairuotojų, baltarusių neišleido. Buvo turbulencijų ir su kuro kainomis. Kai kurie maršrutai išvis dingo. Matėme, kad daug sutrikimų transporte. Dabar jau daugiau mažiau sausumos kelių transportas stabilizavosi, tik su jūrų transportu situacija nepasikeitė.
Mes eksportuojame į daugiau kaip 30 šalių: 67 proc. į Europą, virš 20 proc. į JAV, likutį – į Aziją. Rusijos dabar nebėra.
– Jūsų pagrindinis užsakovas – IKEA – apie veiklos laikiną stabdymą Rusijoje pranešė kovo pradžioje, tačiau birželį dar skelbta apie bendrovės naują veiklos Rusijoje mažinimo etapą ir planus „išparduoti Rusijoje turimą namų apstatymo inventorių“. Kada jūs pasitraukėte iš šios rinkos?
TAIP PAT SKAITYKITE: IKEA pranešė apie naują veiklos Rusijoje ir Baltarusijoje mažinimo etapą.
– Pasitraukėme prasidėjus karui. Seniau dalis „Vilniaus baldų“ parduotos produkcijos pagrindiniam užsakovui (IKEA) buvo realizuojama Rusijoje veikusiose parduotuvėse – pernai tai sudarė 3,6 proc. visos „Vilniaus baldų“ produkcijos.
Prasidėjus karui, paskutinis vilkikas su „Vilniaus baldų“ produkcija į Rusijos rinką išvyko kovo 1 d., o neparduotų „Vilniaus baldų“ sandėlyje likusių produktų, skirtų Rusijos rinkai, likutį realizavome Europoje.
– Kodėl tuomet prasidėjus karui krovinys kovo 1 d. vis dėlto pajudėjo šalies agresorės kryptimi?
– Nes neapibrėžtumo situacijoje sprendimų paieškai ir priėmimui prireikė keleto dienų, kad galėtume koreguoti tiekimo įsipareigojimus ir tiekimo grandines.
– Tęsiant pokalbį apie karo poveikį sektoriui, jūs žaliavų nepirkdavote iš pigių rinkų – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, tad daug pokyčių šia prasme nepajutote, su kuo susidūrė kiti sektoriaus dalyviai.
– Tiekimo iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos neturėjome nuo turbūt pernai metų. Turėjome Baltarusijos tiekėją, bet nepavyko bendradarbiauti dėl kokybės.
Palyginti su konkurentais, veikiausiai, skiriasi mūsų technologijos. Gaminame korinio užpildo tuščiavidurius baldus, todėl reikia mažiau plokštės, išpjauname dalį ir įdedame popieriaus. HDF plokštės užtekdavo ir pas lenkų tiekėjus. Istoriškai išėjo taip, kad mes daugiau atsiveždavome iš Lietuvos ir Lenkijos, o iš Baltarusijos, Rusijos būdavo gan epizodiškai.
Mūsų subtiekėjai iki 0,5 proc. turėjo žaliavų – popieriaus, medienos – iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, bet jie apsirūpino iš kitur, nepajuto dėl to įtakos.
Tiesa, dėl metalų kažkiek buvome sunerimę, bet kadangi visi mūsų tiekėjai buvo jų užsipirkę – nepajutome poveikio. Netiesioginis poveikis, kad tie, kurie anksčiau pirko Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje – ne tik konkurentai Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Čekijoje – ėmė ieškoti kitų tiekėjų ir atėjo pas mus.
Tad žaliavų prieinamumas ir kainos per tą laiką pašoko labai reikšmingai. Nuo praėjusios vasaros vidutiniškai visos žaliavos pabrango 20–30 proc., o nuo karo pradžios – dar 10–20 proc. Dar pridėkime elektros brangimą, energetiką. Neramina, kaip bus su dujomis ir elektra. Tokių drastiškų brangimų nėra buvę.
– Dar kalbant apie žaliavas. Medienos pramonė, prieš įsigaliojant sankcijoms į ES drausti įvežti rusišką medieną, o mėnesiu anksčiau – iš Baltarusijos, užpildžiusi sandėlius brangia mediena, susidūrė su rūsčia realybe – mediena pinga, užsakymų mažėja. Jei ši tendencija užsitęstų, įmonės susidurs su rimtomis finansinėmis problemomis. Ar Jūsų įmonės šie iššūkiai neaplenkia?
– Pingančių žaliavų nežinau, ar labai tikimės, bet būtų gerai, kad atpigtų. Brangstanti energetika ir žaliavos tikriausiai reiškia, kad galų gale labai daug prekių, ne tik baldai, pabrangsta vartotojui. Taigi didelis klausimas, ką jis pirks. Pirmiausia pirks maistą, už šilumą susimokės, bet klausimas, ar pirks baldus. Tai turbūt mane labiausiai jaudinantis klausimas ateityje.
Tai, kad žmonės gali išleisti mažiau ne pirmo būtinumo prekėms, „Vilniaus baldų“ kitų metų biudžete atsispindi konservatyvesniu požiūriu į augimą. Išlaikyti šių metų lygį būtų geras rezultatas.
Šiuo metu užsakymų lygis yra ne mažesnis, nei buvo, bet, žvelgiant į ateitį, tikriausiai, visus neramina, kas bus.
– Baldai brango. Kiek procentų? Taip pat paaiškinkite, kas sudaro baldo savikainą?
– Galutinė kaina yra IKEA kaina. Tarkime, vienas iš mūsų baldų buvo praėjusiais metais gal 99 Eur parduotuvėje, o paskutinį kartą, kai žiūrėjau, atrodo, 109 Eur, bet kėlė kelis kartus, todėl bijau suklysti.
Mūsų naudojamos žaliavos vidutiniškai 30–40 proc. pabrangusios. Vienas būdas, kaip tai kompensuoti – per galutinę kainą pirkėjui arba per visas grandinės dalis stengtis surasti būdų, kaip sumažint kainą per didesnį efektyvumą.
Kalbant apie žaliavas, skiriame daugiausia dėmesio tam, kaip kuo taupiau jas panaudotume: kad iš tų pačių žaliavų kuo taupiau atpjauti ar pakeisti pjovimo formatus, kaip sugrąžinti šalutinį produktą atgal į gaminį, kaip pagaminti iš atliekų nuo gamybinio proceso.
Džiaugiamės, kad užgesinome šviesą antrame, sename, fabrike. Dviem ne visu šimtu procentų dirbantiems fabrikams sunaudoja daug elektros, taip pat du pastatus reikėjo ir šildyti. Persikėlus čia, justi taupesnis elektros naudojimas. Kuo daugiau sutaupysime, tuo daugiau parduosime, nes būsime konkurencingesni kainos prasme.
– Teigiama, kad Lietuvos įmonės susiduria su užsakymų nukėlimu. Ar jūs – tarp jų?
– Užsakymų lygis išlieka toks pats. Mes specializuojamės paauglio ir vaiko balduose. Virsmas iš darželinuko į mokyklinuką ir mokyklinuko į studentą sutampa su mokslo metų pradžia, tad „Vilniaus baldai“ sezoniškumą visuomet jausdavo rugpjūtį ir rugsėjį.
– Dažna įmonė šiandien žengia ekologijos keliu. Kokie jūsų vykdomi veiksmai šia prasme?
– Saulės elektra, žiedinė ekonomika, atliekų perdirbimas į žaliavas yra tiesioginė taupymo, o ne tik tvarumo priemonė. Tai padeda stabilizuoti savikainą ir išlikti labiau konkurencingiems.
Mes jau kurį laiką esame nepriklausomas šilumos gamintojas. Pavyzdžiui, gręžiant išbyra dulkės, jas deginame, gaminame šilumą ir parduodame Vilniui, apšildome ir save.
Dabar žiūrime iš atliekų, kad galima nebūtinai gaminti šilumą ir ją pardavinėti, bet supresuoti atgal, gal kokį tašelį, elementą įdėti atgal į baldą.
Kitas projektas, kurį labai norime pasistatyti laisvame plote – saulės elektrinę, kad piko momentais turėtume savo elektros energijos. Pirksime vėjo elektrą. Gana didelį jos kiekį. Kai ėjome per gamyklą, matėte, kad kai kur užgesinta šviesa. Jau taupome ir išjungiame perteklinę šviesą.
