Aistra tirti
Oksfordo universiteto Liudviko vėžio tyrimo instituto laboratorijos vadovo S. Kriaučionio mokslinis kelias prasidėjo Vytauto Didžiojo universitete. „Pamenu, ilgai galvojau, stoti į mediciną ar į biologiją. Pastaroji mane domino nuo mokyklos laikų, veikiausiai todėl ją ir pasirinkau. Tiriamasis darbas mane tikrai žavėjo. Vis dėlto, svarbu ne tik tai, kokias studijas, bet ir kokį universitetą pasirinkau.
Studijuojant VDU universitete noras tirti vis augo, o pati kryptis – kokius tyrimus pasirinkti, susiformavo atliekant bakalaurinį darbą.
Įstojau į VDU Aplinkotyros fakultete dėstomą biologiją. Visų pirma, man buvo labai svarbu tai, kad pagal šiame universitete veikiančią artes liberales sistemą leidžiama laisvai pasirinkti norimus studijuoti dalykus. Pamenu, man buvo įdomūs keli magistrantams dėstomi dalykai, taigi laisvai galėjau juos rinktis ir mokytis to, kas man įdomu“, – kalbėjo mokslininkas.
S.Kriaučionis pasakojo, kad studijuojant VDU universitete noras tirti vis augo, o pati kryptis – kokius tyrimus pasirinkti, susiformavo atliekant bakalaurinį darbą. „Dirbti prie jo pradėjau Vilniaus biotechnologijos institute Sauliaus Klimašausko vadovaujamoje DNR modifikacijos tyrimų laboratorijoje. Ten įgijau iš tiesų labai reikšmingos patirties. Taigi taip ir įnikau tirti mane taip dominančius dalykus – DNR funkcijas“, – pirmuosius mokslinio darbo žingsnius prisiminė S.Kriaučionis.
Į Oksfordą – per Edinburgą ir Niujorką
Tema, kuria rašė bakalauro darbą, S.Kriaučionį lydėjo ir toliau. „Tada susiformavo mano tyrimų kryptis, kuri iki šiol, galima sakyti, nepasikeitė“, – tikino mokslininkas.
Mane džiugina ir pats procesas, pats tyrimas. Įdomu, sužinoti tai, kas dar nežinoma, atsakyti į savo paties, ir ne tik, iškeltus klausimus.
Paklaustas, ar turėjo, o gal ir dabar turi, svajonių atrasti ką nors itin svarbaus, S.Kriaučionis to neneigė. „Turbūt tai irgi yra vienas iš siekių. Manau, kiekvienas mokslininkas bent truputį to tikisi. Bet mane džiugina ir pats procesas, pats tyrimas. Įdomu, sužinoti tai, kas dar nežinoma, atsakyti į savo paties, ir ne tik, iškeltus klausimus. Tai išties intensyvus ir įdomus kūrybinis procesas“, – pasakojo mokslininkas.
Pabaigęs bakalauro studijas, S.Kriaučionis ėmė žvalgytis, kur galėtų tęsti savo veiklą, ir ieškojo būtent šioje srityje. „Lietuvoje yra labai gerų mokslininkų, labai stiprių grupių, tačiau, savaime aišku, ne visų sričių. Natūralu, esame nedidelė valstybė, todėl visko aprėpti negalime. Mane domino tokie klausimai, kurių efektyvus studijavimas labiau įmanomas užsienyje, todėl ir ėmiau domėtis, kur galėčiau nuvykti“, – apie tai, kodėl pradėjo galvoti apie išvykimą svetur, kalbėjo mokslininkas.
Būtent tada atsirado galimybė pateikti paraišką ir gauti stipendiją tokio pobūdžio doktorantūros studijoms Edinburge – savaime aišku, S.Kriaučionis galimybe pasinaudojo. „Ten patekti aš labai norėjau, nes ten buvo visos galimybės, visi įrankiai tirti tai, kas man labiausiai rūpėjo. O kartu tai buvo galimybė susipažinti su geriausiais šios srities mokslininkais“, – dėstė pašnekovas.
Škotijoje S.Kriaučionis neužsibuvo labai ilgai. Aistra ir noras tirti lietuvį vedė toliau, kita stotelė buvo Rokfelerio universitetas (The Rockefeller University) Niujorke. „Edinburge aš studijavau vieną iš svarbių DNR ląstelės komponentų. Kaip tik tuo metu atsirado tyrimai, kurie rodė, kad kai tas komponentas yra pakitęs, tada žmonės įgyja Rett sindromą. Išsamiau tirti baltymų funkcijas smegenyse buvo įmanoma Niujorke. Apie tai išgirdau vienoje iš konferencijų, susisiekiau su laboratorija ir jie pasikvietė mane pas save“, – kodėl paliko Edinburgą, pasakojo pašnekovas.
Bedirbdamas Niujorke S.Kriaučionis sužinojo, kad Oksfordo universitetas skelbia konkursą Liudviko vėžio tyrimo instituto laboratorijos vadovo pareigoms užimti. Pateikiau paraišką ir gavau teigiamą atsakymą, paprastai atsako jau penkerius metus prestižiniame universitete dirbantis lietuvis.
Svajonė – prisidėti prie vėžio gydymo
Dirbti viename garsiausių universitetų – daugelio svajonė. Paklaustas, kokių dar karjeros planų turi, S.Kriaučionis tikino, kad jam svarbiausia yra ne tai.
Mano pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kaip praplečiant žinias apie genomo funkciją galima padėti žmonėms.
„Mano požiūriu karjera yra svarbi tik tiek, kiek ji padeda pasiekti pagrindinių tikslų. Ar galvoja apie mano karjerą tūkstančiai žmonių, kurie atsisveikina su savo artimaisiais dėl vėžio? Vargu. Jiems svarbiau atgauti visavertį gyvenimą. Todėl mano pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kaip praplečiant žinias apie genomo funkciją galima padėti žmonėms“, – tikino pašnekovas.
Atrasti vaistus nuo vėžio, anot S.Kriaučiono, gal ir per skambus svajonės įvardijimas. Kur kas tiksliau būtų pasakyti – kiek įmanoma prisidėti prie jo gydymo. „Visa kita yra antraeilės problemos ir geriau, kai jų mažiau, nes tada lieka daugiau laiko pagrindinei problemai spręsti“, – kalbėjo mokslininkas.
Kalbant apie laiką, pridūrė S.Kriaučionis, iš esmės mokslo finansavimą valdantys žmonės turėtų irgi apie jį galvoti – kaip panaikinti kliūtis (biurokratines ir pan.), kurios atima mokslininkų laiką.
