„Turėjau tokį pomėgį ir anksčiau, tik į jį visai nekreipdavau dėmesio. Mokykloje
išbandžiau visus įmanomus būrelius – nuo šachmatų iki tinklinio. Niekas nepatiko, o kartą nuėjau į drožimo būrelį profesinėje mokykloje. Man ten sekėsi gerai. Lankiau porą metų, kol išvažiavau į Kauną studijuoti hidrotechnikos“, – šypsosi pašnekovas. Po studijų jis atsidėjo karjerai ir apie savo pomėgį buvo visai pamiršęs.
Kaip sako M. Morazas, antrą kartą į medį jis atsigręžė labai netikėtai – kartą tinklalapyje „Youtube“ pamatė vaizdo siužetą, kas ir kaip gaminama iš medžio. „Užsikabinau. Pajaučiau, kad ir aš noriu taip mokėti. Po mėnesio tokių vaizdelių žiūrėjimo pagalvojau, kad reikia kažką pasidaryti“, – pasakoja pašnekovas. Iki tol aktyviai ant motociklo laisvalaikį leidęs vyras rūsyje susirado pjūklą, medienos ir pradėjo darbus – sumeistravo laikiklį termometrui.
Po to, Mariaus teigimu, pomėgiui jis ėmė skirti vis daugiau dėmesio. Kas mėnesį iš algos pirkdavo įrankius. Vakarus po darbo ir savaitgalius iki vėlumos leisdavo dirbtuvėse. „Dar dirbdamas pagrindiniame darbe gaminau baldus sau, vėliau pamatė draugai ir pradėjo po truputį reikšti savo pageidavimus. Jei medžiagos atsipirkdavo, jau būdavo gerai“, – prisimena sau darbo vietą susikūręs kaunietis. Praėjus penkeriems metams nuo pirmojo rankdarbio, vyras nusprendė palikti pagrindinę darbovietę ir dirbti tik sau.
Galbūt būtų pasiryžęs sprendimą priimti ir greičiau, tačiau kankino baimė, kad atsisakius stabilaus darbo, trūks pinigų. Sprendimui nepritarė ir artimieji. „Pirštą prie smilkinio sukiojo visi. Aplinkiniai sakė, kad sugalvoti tokį planą gali tik kvailys. Ir tėvai stebėjosi, kaip dabar eisiu juodadarbiu būti. Žmona ir vos keli draugai pritarė mano idėjai“, – apie nelengvą pradžią kalba dabar amatininku save vadinantis vyras.
Mariaus darbus pamatysite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Paaiškėjo, kad baimė buvo nepagrįsta. Mariui neprireikė jokių ypatingų reklaminių kampanijų. Iš pradžių vyras užsiregistravo smulkiojo verslo platformoje Versliukai.lt, apie savo veiklą paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“. Padėjo ir iš lūpų į lūpas sklindanti reklama. „Nedalyvavau jokiose parodose, nedėjau skelbimų į laikraščius. Užteko reklamos internete“, – apibendrina pašnekovas.
Kiekvieną dieną į dirbtuves Marius eina su šypsena ir džiaugiasi kiekviena jose praleista diena, nors kartais būna ir sunku: „Malonu, kai sunku dėl to, kad yra daug darbo.“
Kol kas jis dirba vienas, bet neslepia, kad papildoma rankų pora tikrai praverstų. „Galėčiau samdyti pagalbininkų, bet bijau prarasti savo laisvę. Atsiradus žmonėms, atsirastų ir įsipareigojimai kasdien užimti juos darbais. Šitam žingsniui dar nesiryžtu. Nežinau, ar ir pats noriu. Man patinka gyventi taip“, – teigiamais pokyčiais džiaugiasi baldžius.
Vyras neslepia, kad norint uždirbti tiek, kiek gaudavo būdamas samdomu darbuotoju, reikia dirbti dvigubai daugiau. Dirbtuvių duris jis kasdien užveria apie aštuntą valandą vakaro, dirba ir savaitgaliais. „Kiekvieną savaitę žadu, kad dirbsiu mažiau – nuo penktadienio iki pirmadienio, bet jau pusę metų nepavyksta“, – atskleidžia pašnekovas ir pasidžiaugia, kad užsakymų kol kas netrūksta. Jie suplanuoti dviem su puse mėnesio į priekį.
„Nenusipirkau geros mašinos, nepradėjau dažniau važinėti atostogų. Investuoju į įrengimus, nors per penkerius metus jų įsigijau daug. Visada norisi padaryti geriau, kokybiškiau“, – baigdamas pokalbį paaiškina Marius.
