Akmuo iš viso pasaulio
„Turbūt taip, gal tik keičiasi mados, dar kas nors“, – šypteli Edvardas, kai paklausiu, ar paminklų verslas yra toks pats stabilus ir amžinas, kaip ir laidojimo paslaugos.
Toliau jis veda apžiūrėti akmenis – jais nukrautas dirbtuvių kiemas. Ir būtent akmenų mados yra tas dalykas, kuris keičiasi.
„Seniau būdavo tik juodas – toks akmuo buvo deficitas. Iš Ukrainos veždavo, bet jis pilkesnis, iš Karelijos – juodesnis. Dabar spalvotų įvairovė.
Štai čia akmuo iš Egipto – „Nefertiti Rouse“, kai kurios piramidės padarytos iš tokio. Tokios pastelinės spalvos. O šitas – švediškas, anas iš Prancūzijos. Va šitas mėlynas iš Norvegijos, čia suomiškas, čia Ukrainos akmuo. Čia iš Brazilijos žalias. Renkasi jį, bet kainuoja jo atkeliavimas, tad renkasi žmonės, kas nori tokio prabangaus“, – vedžiodamas po kiemą vardija Edvardas.
Būtent šis braziliškas akmuo kartu su mėlynuoju iš Norvegijos patenka tarp brangiausių pagal savo kainą. Bet paminkladarys atviras – paminklai iš tokio akmens atrodo įspūdingai.
Šalių, iš kurių į Ukmergės rajoną atkeliauja akmuo paminklams, geografija itin plati – apima nuo Rusijos, iš kurios šiuo metu nebevežama, iki Brazilijos, Gvatemalos, Indijos ir Pietų Afrikos Respublikos.
Indiškas akmuo labai juodas, kaip sako Edvardas, dar juodesnis nei rusiškasis iš Karelijos.
Paminklai brangsta
Per metus šiose dirbtuvėse sunaudojama apie 20–30 kub. m akmens. Galbūt būtų paprasčiau vežti mažiau rūšių, bet iš vienos šalies? Edvardas nesutinka – esą poreikiai skiriasi, todėl įvairovė būtina.
„Pačiuose karjeruose akmuo pabrango 5–8 proc., bet logistika brango itin smarkiai. Seniau kainavo konteineris iš Brazilijos atkeliauti iki Vokietijos uosto 1800 dolerių. Dabar – 9 tūkst.“, – padaręs reikšmingą pauzę sako Edvardas.
