Apsukruolių pasipelnymo schema paprasta – steigiama uždaroji akcinė bendrovė, už kurios įsipareigojimus akcininkai savo turtu neatsako. Bendrovė įsiskolina įspūdingas sumas darbų vykdytojams, pinigai iš įmonės pereina akcininkams ir susijusiems asmenims, kitas turtas perrašomas, o įmonė metama likimo valiai arba už simbolinę sumą parduodama užsienyje gyvenančiam piliečiui.
Dažnu atveju kreditoriai susitaiko su nuostoliais ir net bankroto nepradeda, nes žino, kad tokiose įmonėse-vaiduokliuose jokio turto nėra. Vienai iš įmonių užauginę skolų kuprą akcininkai steigia arba perka naujas bendroves ir besikaupiančių skolų karuselė sukasi toliau.
Turtas išgaravo
Darbai buvo atlikti laiku, visi priėmimo aktai pasirašyti, tačiau su manimi nebuvo atsiskaityta, – pasakojo R.Lesnevskis.
2009 m. krizės įkarštyje Lietuvoje žlugo daug statybos įmonių. Ypač stipriai nukentėjo smulkesnės bendrovės. Dažnai subrangovų pinigai nepasiekdavo net ir tais atvejais, kai su rangovais užsakovai atsiskaitydavo. Daliai verslininkų krizė tapo puikia proga nemokėti partneriams arba išmokėti tik dalį sutartos sumos.
R.Lesnevskio istorija panaši. Jo valdoma įmonė „Remlesta“ vykdė tinkavimo darbus UAB „Vilniaus apdaila“ užsakymu.
„Darbai buvo atlikti laiku, visi priėmimo aktai pasirašyti, tačiau su manimi nebuvo atsiskaityta. „Vilniaus apdaila“ man liko skolinga 150 tūkst. litų. Metus laukiau, tada kreipiausi į teismą su prašymu areštuoti įmonės turtą.
Teismo prašėme areštuoti bendrovės sąskaitas, tačiau teismas tokį prašymą atmetė ir paprašė jį patikslinti. Kilo klausimas dėl 7 tūkst. litų. Man skolingi verslininkai, žinoma, apie tai sužinojo, todėl ėmė pardavinėti turtą, perrašinėti įmonės automobilius, tuštinti sąskaitas banke.
Pakartotinai kreipėmės į teismą. Atsakymas atėjo po trijų mėnesių – šį kartą turtą areštuoti leido, tačiau sprendimą ėmę vykdyti antstoliai pamatė, kad turtas išgaravo – įmonės sąskaitose švietė nuliai“, – pasakojo pašnekovas.
Įmonė atsidūrė Estijoje
Kol mes mindėme teisėsaugos institucijų slenksčius, UAB „Vilniaus apdaila“ buvo parduota Estijos pilietei.
R.Lesnevskis kreipėsi į prokuratūrą prašydamas pradėti tyrimą dėl įvykdytų finansinių nusikaltimų: „Įmonė įsteigiama, vėliau metama, tie patys žmonės su ta pačia įranga pradeda dirbti kitoje įmonėje. Tai nėra normali situacija. Dėl jos Lietuvos statybos sektoriuje labai daug problemų.
Tai matydami kreipėmės į prokuratūrą prašydami pradėti tyrimą. Buvo atsisakyta tai padaryti. Kreipėmės pakartotinai, rašėme pareiškimus, tačiau visais atvejais mums buvo sakoma, kad yra civilinė byla, todėl jokio pagrindo baudžiamajai bylai nėra.
Galiausiai kreipėmės į Vilniaus apygardos teismą, kuris Vilniaus apylinkės prokuratūrą įpareigojo pradėti tyrimą.“
Nuo pirmojo prašymo areštuoti bendrovės turtą iki ikiteisminio tyrimo pradžios praėjo treji metai. Kol R.Lesnevskis bergždžiai bandė susigrąžinti skolą, „Vilniaus apdailos“ akcininkai ir vadovas ėmėsi naujų verslų.
„Tuo tarpu „Vilniaus apdailos“ savininkai įsigijo kitą įmonę „Vanstekas“, kuri su tais pačiais žmonėmis, įranga toliau dirbo tiems patiems užsakovams. Jokių kliūčių jiems nekilo.
Kol mes mindėme teisėsaugos institucijų slenksčius, UAB „Vilniaus apdaila“ buvo parduota Estijos pilietei“, – piktinosi R.Lesnevskis.
Pasak jo, užsakovas visą laiką kartojo, kad su juo neatsiskaito kitos įmonės, todėl pinigų neturi, nors tyrimas parodė, kad iš sąskaitų buvo gryninamos didelės sumos, buvo dalinamos milijoninės paskolos.
Dingęs milijonas
Dviem fiziniams asmenims „Vilniaus apdaila“ paskolino po pusę milijono litų. Paskolos turėjo būti grąžintos iki 2012 m., tačiau pinigai į įmonę taip ir negrįžo.
Ar „Vilniaus apdailos“ akcininkai ir vadovas sąmoningai neatsiskaitė su darbus atlikusiomis įmonėmis ir pasisavino svetimą turtą, šiuo metu tiriama. Tiesa, tai aiškintis nėra paprasta. Nors uždarosios akcinės bendrovės privalo teikti kasmetines finansines ataskaitas, UAB „Vilniaus apdaila“ 2009–2010 m. to nepadarė, todėl sunku spręsti, kokia buvo įmonės finansinė padėtis.
Pati įmonė nurodo, kad 2009 m. pabaigoje turėjo finansinio turto daugiau nei už 1,5 mln. litų.
Tiesa, iš šio turto daugiau nei milijonas litų buvo bendrovės suteiktos paskolos. Antai dviem fiziniams asmenims „Vilniaus apdaila“ paskolino po pusę milijono litų. Paskolos turėjo būti grąžintos iki 2012 m., tačiau pinigai į įmonę taip ir negrįžo.
Pinigų negailėta ir akcininkų reikmėms. Su kreditoriais neatsiskaičiusi įmonė 2009 m. akcininkams išmokėjo 600 tūkst. litų. Iš bendrovės sąskaitų buvo gryninamos didelės sumos. Akcininkų pasirašyti dokumentai rodo, kad dalis pinigų į įmonę grįžo, tačiau šiuo metu nustatinėjama, ar lėšos iš tiesų buvo įneštos.
2012 m. daugiau nei milijoną litų paskolinusi įmonė už 20 tūkst. litų parduota Estijos pilietei Galinai Suburovai. Per trejus metus ledai bandant susigrąžinti paskolas taip ir nepajudėjo, tuo tarpu Lietuvos pareigūnams bylą tenka tirti jau pasitelkiant Estijos kolegų pagalbą.
Prasta atmintis
Dabar neturiu jokios informacijos, koks yra šios įmonės likimas. Visa dokumentacija buvo atiduota. Praėjo daug laiko. Smulkiai visko neprisimenu, – paaiškino D.Meškauskas.
Buvęs „Vilniaus apdailos“ vadovas Darius Meškauskas 15min.lt teigė, kad smulkiai visų aplinkybių neprisimena, tačiau patikino, kad dėl finansinių problemų kaltas pats R.Lesnevskis: „Mes būtume atidavę skolą, jei mūsų sąskaitos nebūtų užblokuotos. Mes skolą ir atidavinėjome. Pinigai buvo pervedami kiekvieną mėnesį, bet jo tai netenkino.
Įmonei kiti buvo skolingi daugiau, nei buvo skolinga pati įmonė, todėl ją pardavėme. Ją su mielu noru nusipirko žmonės, kurie užsiiminėja paskolų išieškojimu. Dabar neturiu jokios informacijos, koks yra šios įmonės likimas. Visa dokumentacija buvo atiduota. Praėjo daug laiko. Smulkiai visko neprisimenu“, – teigė jis.
15min.lt nepavyko sužinoti, kaip Taline gyvenanti moteris susijusi su skolų išieškojimo verslu. Taip pat nebuvo atsakyta, kodėl per trejus metus nuo pardavimo pretenzijos daugiau nei milijoną skolingiems asmenims nebuvo pareikštos, o bendrovės skolos negrąžintos.
D.Meškauskui buvo priminta, kad 300 tūkst. litų buvo pervesta ir jo vadovaujamos įmonės akcininkei,s jo tuometinei žmonai Jūratei Meškauskienei. Paklausus, kodėl įmonės turtas imtas dalintis neatsiskaičius su darbų vykdytojais, pašnekovas paaiškino trumpai: „Pinigai buvo paskolinti, buvo ir grąžinti.“
Verslai sukasi toliau
Aš labai smulkiai neanalizavau, nei kas, nei kaip. Viskas buvo padaryta oficialiai, užregistruota Registrų centre, – nurodė buvęs „Vilniaus apdailos“ vadovas.
Nors D.Meškauskas ir jo verslo partneris Artūras Kemėšis figūruoja ikiteisminiame tyrime, tai jiems netrukdo toliau užsiimti verslu. Registrų centro duomenys rodo, kad D.Meškauskas šiuo metu yra UAB „Tikrasis tinkas“ vadovas bei UAB „Nardaja“ vadovas ir akcininkas.
„Credit info“ duomenimis, abiejų šių įmonių kreditavimo rizika aukšta, o ekonominė būklė sunki. Kaip ir UAB „Vilniaus apdaila“ atveju UAB „Nardaja“ finansinės ataskaitos už 2014 m. Registrų centrui nepateikė. Ji skolinga „Sodrai“. Rekvizitai.lt duomenimis, bendrovės apyvarta 2013 m. nesiekė 5 tūkst. eurų.
Apie įmonę „Tikras tinkas“ D.Meškauskas taip pat pati linkęs kalbėti būtuoju laiku, nors oficialiai iki šiol yra šios įmonės vadonas. Paklaustas, ar toks veiklos modelis neprimena piktnaudžiavimo, pašnekovas nurodė, kad „Tikras tinkas“ buvo ne statybų, o prekybos įmonė, todėl tarp jos ir „Vilniaus apdailos“ jokio ryšio ieškoti nereiktų.
Jis pridūrė, kad skola atsirado po to, kai „Remlesta“ nesutiko sumažinti savo sumos už atliktus darbus: „Tuo metu kainos buvo išpūstos, atėjo krizė, butų pardavimas krito ir užsakovas pasakė tokią sąlygą. Mes patys patyrėme nuostolių. Kai buvo užblokuotos sąskaitos, mes negalėjome atsiskaityti nei su žmonėmis, nei su medžiagų tiekėjais.“
Paklaustas, kodėl įmonė, kurios balanse yra daugiau nei milijono litų vertės išduotos ir negrąžintos paskolos, už 20 tūkst. litų buvo parduota Talino gyventojai, D.Meškauskas atsakė: „Aš labai smulkiai neanalizavau, nei kas, nei kaip. Viskas buvo padaryta oficialiai, užregistruota Registrų centre.“
Pinigus susigrąžinti bus sunku
Ikiteisminio tyrimo veiksmus reikia atlikti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiems veiksmams atlikti reikalinga kreiptis į užsienio valstybę su teisinės pagalbos prašymu, kuris siunčiamas per atsakingas institucijas, užtrunka jo vertimas į užsienio kalbą, atsakymo vertimas į lietuvių kalbą, – sakė Jurgita Steponavičiūtė-Otto.
Ikiteisminį tyrimą prižiūrinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Jurgita Steponavičiūtė-Otto 15min.lt teigė, kad tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. dėl galimo sukčiavimo, o būtent dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule.
Pasak jos, tyrimą neabejotinai apsunkina tai, kad „Vilniaus apdaila“ buvo parduota Estijos pilietei. „Ikiteisminio tyrimo veiksmus reikia atlikti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiems veiksmams atlikti reikalinga kreiptis į užsienio valstybę su teisinės pagalbos prašymu, kuris siunčiamas per atsakingas institucijas, užtrunka jo vertimas į užsienio kalbą, atsakymo vertimas į lietuvių kalbą“, – nurodė prokurorė.
Pasak jos, šioje byloje jau pareikšti įtarimai, šiuo metu nustatinėjami asmenų motyvai, tačiau tai nereiškia, kad tyrimas leis susigrąžinti skolą: „Bendrąja prasme teisėsaugos institucijų užduotis yra nustatyti asmenis, padariusius administracinės ir baudžiamosios teisės draudžiamas veikas, jas tinkamai įvertinti, užkardyti, imtis prevencinių priemonių ir kt.
Atliekant ikiteisminį tyrimą, imamasi priemonių, kad būtų atlyginta žala, kilusi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pinigų susigrąžinimo procesas, matyt, labiau būtų artimas įmonės bankroto procedūrai, kuri reglamentuota atskiru Įmonių bankroto įstatymu.“
