– Iš nuolatinio darbo išėjote savo noru – į niekur. Ar jau tada turėjote planą B?
– Jei ir turėjau karjeros planų, tai jie buvo susiję su žurnalistika, o ne rankdarbiais. Niekada negalvojau, kad man tai galėtų patikti.
Tačiau išėjusi iš darbo dalyvavau dviejų dienų konferencijoje moterims. Jos metu vyko motyvacijos, saviįtaigos ir verslumo skatinimo seminarai. Juokais nusipirkau ten parduodamą žurnalą, kuriame mokoma, kaip pačiai pasigaminti papuošalų. Grįžusi namo pavarčiau ir akis užkliuvo už patinkančios apyrankės. Pamaniau, kodėl nepabandžius susiverti.
Kai nuėjau atsiimti, man atnešė miniatiūrinį maišelį, į kurį vos pažvelgusi pasakiau: „Tai – ne mano užsakymas, nes aš pirkau daug.“
Todėl gimtadienio proga užsiprašiau čekio karoliukų parduotuvėje. Paaiškėjo, kad toks hobis labai brangus – už 29 eurus beveik nieko neišeina.
Tačiau užkabino. Nuo tada visą laiką tik ir veriu.
– Turbūt reikėjo laiko ištirti rinką: ne tik suuosti, kas patiktų potencialioms pirkėjoms, bet ir atlikti namų darbus išsiaiškinant, iš kokių karoliukų verti, kokias sutvirtinimo detales naudoti, kur žaliavą gauti pigiau?
– Daugiau nei už 20 eurų internetu užsisakiau karoliukų. Kai nuėjau atsiimti, man atnešė miniatiūrinį maišelį, į kurį vos pažvelgusi pasakiau: „Tai – ne mano užsakymas, nes aš pirkau daug.“ Mane užtikrino: „Tikrai jūsų.“ „Ne, – aiškinau. – Mano svarovskiai turi būti dideli.“ Nes nuotraukose jie atrodė būtent tokie. Tada išgirdau: „Čia ir yra jūsų svarovskiai ir visi kiti karoliukai.“ Tą akimirką supratau, kad nieko nebus – teks atidžiau ieškoti tiekėjų.
– Ar paprasta rasti medžiagas: ne tik už įkandamą kainą, bet dar ir kokybiškas?
– Iš pradžių pasitaikydavo visko. Naiviai tikėjau, kad, jei moku pinigus, gaunu gerą daiktą. Toli gražu.
Pirmoji mano klientė buvo mama. Ji savo kailiu patyrė, ką reiškia, kai sulūžta apyrankės užsegimas arba didžiausias magnetinis užsegimas nebesilaiko. Nežinau, kodėl parduotuvės leidžia sau prabangą parduoti nekokybišką prekę. Esu ir nusispjovusi, ir nešusi atgal, ir rašiusi neigiamų atsiliepimų internete.
Tačiau tik dirbdama, per bandymus ir nesėkmes atradau patikimas detales, kokybiškus klijus. Atrodytų, kad pigiausia turėtų būti internete, tačiau taip nėra. Todėl vienas medžiagas perku vienoje parduotuvėje, kitas – kitoje.
– Net žvelgiant iš šalies papuošalų rinka atrodo persotinta: apyrankės, karoliai, auskarai, sąsagos. Papuošalai gaminami iš keramikos, žalvario, odos, įvairiausių karoliukų, plastmasės, veliami iš vilnos. Be to, tenka konkuruoti ir su pigią bižuteriją siūlančiomis parduotuvėmis. Ir visi kažkaip sukatės.
– Savotiškas tas sukimasis. Forumuose ne kartą klausiau: „Ar tai man vienai ne taip lengvai einasi?“ Jei taip, reikėtų tiesiog viską mesti. Tačiau galiausiai paaiškėja, kad daug kas net dirba kitą darbą, kad išlaikytų savo aistrą kurti papuošalus.
Nežinau, kodėl parduotuvės leidžia sau prabangą parduoti nekokybišką prekę.
Aš laviruoju ant nulio. Šiame gyvenimo etape tai vis dar yra hobis, kurį labai norėčiau paversti pragyvenimo šaltiniu.
Žurnaluose skaitant papuošalų kūrėjų sėkmės istorijas gali susidaryti įspūdis, kad viskas labai paprasta: ėmiau, sugalvojau ir pradėjo plūsti klientai. Tačiau jos greičiausiai nutyli, kad iki tol buvo įdėta pora metų sunkaus darbo, galbūt sukurtas verslo planas. Nujaučiu, kad kartais situacija net pagražinama, nutylint, kad nesiseka taip puikiai kaip bandoma pavaizduoti.
– Na žinoma, juk įvaizdis yra viskas!
– Taip, siekiant ką nors parduoti, svarbu sudaryti įspūdį, kad tau labai gerai klojasi, kad tai, ką darai, yra unikalu ir originalu. Jei būsi įtaigus ir tavim patikės, tapsi paklausus, madingas.
Dar būtų nuostabu, jei tavo darbu pasipuoštų kokia nors įžymybė, nusifotografuotų ir pasidalytų socialiniame tinke.
– O jei neturi tokio užnugario?
– Turi sugalvoti ką nors naujo, kad kopijuotų tave, nors kažin ar tai įmanoma. Sekdama papuošalų mados tendencijas supratau, kad tai, ką lietuvės įsivaizduoja šviežiai atradusios, jau seniausiai yra sukūrusios slavės.
Svarbu sudaryti įspūdį, kad tau labai gerai klojasi, kad tai, ką darai, yra unikalu ir originalu.
Kaip išsiskirti iš minios, kai papuošalų kūrėjų beveik tiek, kiek pirkėjų, atsakymo dar neradau.
Pati idėjų semiuosi iš užsienietiškų mados žurnalų. Tarkime, atkreipiau dėmesį, kad šį pavasarį dominuos rankinės, batai, kiti aksesuarai su kutais, todėl sukūriau apyrankę-kutą. Galiu iš karoliukų suverti apyrankę, kuri atrodys kaip džinsinė, galiu atkartoti gėlių motyvus.
Ką nors kopijuoti nematau prasmės. Kažkada perskaičiau gerą pastebėjimą apie verslą. Jei pamatai ką nors įdomaus ir tam verslui jau sekasi, vadinasi, pavėlavai mažiausiai metus. Viskas.
– Ir vis dėlto ir jus jau kopijuoja.
– Esu parašiusi piktų laiškų (šypsosi). Simoną Brazdžionytę, puošiančią garsias Lietuvos damas, kopijuoja šimtai. Aišku, kopijos prastesnės, bet ir daug pigesnės. Anksčiau ji tylėjo, bet dabar „Facebook“ prie savo darbų nuotraukų parašo, kad kopijuoti jos braižą, drugelių dizainą griežtai draudžiama. Kiek girdėjau, kai ką ji užpatentavo.
Bėda ta, kad Lietuvoje įrodyti intelektinės nuosavybės vagystę sunku, o užpatentuoti darbus brangu.
– Niekaip nesuprantu: uždarbis iš papuošalų menkas. Idėjų trūksta. Kodėl merginos į tai veliasi?
– Tapo madinga užsiimti kokiais nors rankdarbiais, mokėti amatą: kirpti, siūti, nerti, megzti, velti, kurti papuošalus. Matyt, ratas apsisuko. Tai – lyg gerti vandenį iš čiaupo.
Pradžioje kaip kvailė dar ir papasakodavau. Tačiau vėliau tapau budresnė: stengiesi neįžeisti žmogaus, bet jam nieko neatskleidi.
Man papuošalų kūryba – nepaprastas atradimas ir malonumas.
– Manoma, kad būtent mugėse vyksta didžioji idėjų medžioklė – ar teko su tuo susidurti?
– Iškart jauti, kad žmogus ne pirkti atėjo – užduoda labai daug specifinių klausimų. Būna, pagiria, o po to teiraujasi: „Kiek kainuoja? O čia žgutas (cilindro formos vėrimas – red. past.)? O kokie karoliukai? Aaaa, japoniški. O kur perkat? Kiek kainuoja? O kaip sekasi parduoti?“
Tai tas pats, lyg limonado gamintojas nueitų į „Coca Colą“ ir domėtųsi, kas ten tokio paslaptingo tame recepte?
Pradžioje kaip kvailė dar ir papasakodavau. Tačiau vėliau tapau budresnė: stengiesi neįžeisti žmogaus, bet jam nieko neatskleidi. Tiesiog sakau, kad pusantrų metų ieškojau, kol atradau medžiagas, savo braižą, todėl detalėmis tikrai nenoriu dalytis.
– Ar jau patyrėte paradoksą: kai ką nors parduodi, visada manai, kad tai verta daugiau, o kai perki – kad permoki. Esi tikras, o nusipelnei nuolaidos.
– Turbūt darau sau meškos paslaugą, bet atvirai sakau – kainas šiek tiek kelsiu. Pradėjusi kurti savo darbus parduodavau beveik už savikainą. Jei likdavo koks litas – jau labai gerai. Anuomet buvo tiesiog malonu, kad kas nors mano papuošalus nešios.
Esi ne tik kūrėjas, bet ir pardavėjas, viešųjų ryšių specialistas, apskaitininkas, derybininkas, jei reikia, vairuotojas.
Laikui bėgant ėmiau skaičiuoti: juk gaminio kainą sudaro ne tik medžiagos ir įdėtas darbas, bet ir klientui tokie nematomi dalykai kaip laikas, sugaištas bandant mugėje papuošalą parduoti, mugės dalyvio mokestis, verslo liudijimai, gyventojų pajamų mokesčiai.
Jei nori tapti žinomesnis, socialiniame tinkle „Facebook“ reklamuojiesi mokamai. Be to, organizuoji dirbinių fotosesijas, susikuri logotipą, puslapį. O kur dar įpakavimo dėžutė, lipdukai su prekės ženklu ir kitos smulkmenos.
Taigi, esi ne tik kūrėjas, bet ir pardavėjas, viešųjų ryšių specialistas, apskaitininkas, derybininkas, jei reikia, vairuotojas.
– Tada prašymas padaryti nuolaidą prilygsta nepagarbai visam šiam triūsui?
– Viename sostinės prekybos centre penkias savaites trukusiai kalėdinei mugei artėjant į pabaigą, nuolaidų prašytojai mane pradėjo pykinti. Kainas aš jau esu nustačiusi su nuolaida – pigiau nėra kur.
Man atrodo, kad prašyti daugiau jau būtų per brangu, todėl nustatydavau mažiausią įmanomą kainą. Kam nors paprašius nuolaidos iš pradžių dar pasakodavau, kiek kainavo medžiagos, kad papuošalą vėriau penkias valandas ir atskleisdavau, kiek iš to liks man. Paklausdavau: „Ar jūs už tiek dirbtumėte?“ Paprastai žmonės susigėsta. Aišku, tai – drastiškas būdas, bet jis veikia.
– O jei kainą kilstelėtumėte puse euro ir po to lygiai tiek nuleistumėte klientui? Tai būtų tokia jo pamaloninimo taktika.
– Deja, liūdnai paaiškėja, kad žmogui pusė euro – ne nuolaida. Jam reikia 2–3 eurų nuolaidos, kai papuošalas kainuoja 8.
Būna dar geriau. Prieina moteriškė ir su nuostaba pareiškia: „7 eurai? Už ką?!“
Būna dar geriau. Prieina moteriškė ir su nuostaba pareiškia: „7 eurai? Už ką?!“ Iš vienos merginos išgirdau vieną gerą frazę, kurią, manau, pritaikysiu.
Išgirdusi, kad jos prekės kam nors per brangios, ji atsidūsta: „Na, taip. Ne kiekvienam.“ Tada žmogui nubunda ambicija ir jis nuperka (šypteli).
– Ar mugės vieta turi didelės įtakos pardavimams?
– Vieta labai svarbi. Pirmoji mugė, kurioje dalyvavau, buvo Tautų dienos Vilniuje. Prekiavau Gedimino prospekte prie Konstitucinio Teismo pastato. Po pirmos dienos blioviau kruvinomis ašaromis ir nusprendžiau – viską mesiu.
Kitą dieną iš to streso sukilo temperatūra, be to, dar ir lijo – viskas atrodė labai blogai. Tačiau paaiškėjo, kad netoli Nacionalinio dramos teatro kažkas neatvažiavo į savo vietą, todėl mes su kita mergina ten tiesiog nuėjome ir ją užėmėme. Žinau, negražu, bet – toks gyvenimas.
Čia jau buvo visai kitas lankytojų srautas, žmonės visai kitaip nusiteikę, todėl likusias dvi dienas visai neblogai sekėsi. Papuošalai tie patys, stalas tas pats, pardavėja – ta pati. Tiesiog kita vieta.
Konkurentai yra visi, ar parduodi papuošalus, ar bandeles.
– Mugėse konkuruojate tik su kitais papuošalų gamintojais ar su visais dalyviais?
– Konkurentai yra visi, ar parduodi papuošalus, ar bandeles. Lankytojas ateina su tam tikra pinigų suma, kurią yra nusiteikęs išleisti spontaniškiems pirkiniams. Jei nusipirks kumpio ir riestainių, papuošalams gali ir nelikti.
Pernai skeptiškai vertinau Kaziuko mugę, abejojau, ar verta joje dalyvauti. Tačiau šiemet labai jos laukiu. Supratau, kad tokiu metu žmonės jau būna pasiilgę pavasario, šventinės nuotaikos ir šurmulio. Kad tik oras būtų geras!
