Lietuvoje darbdaviui atleisti darbuotoją kainuoja vidutiniškai 25 savaites darbuotojo darbo užmokesčio. Danijoje – 0.
Nedarbas Lietuvoje balandį siekė 8,9 proc., o Danijoje – 6,3 proc. Vidutinė alga Danijoje 2012 metais viršijo 3,1 tūkst. eurų – už danus uždirba daugiau tik Liuksemburgo gyventojai.
Tuo metu Lietuvoje 2013 metais vidutinė alga eurais siekė 524 eurus – mažiau už lietuvius uždirba tik bulgarai, rumunai ir vengrai.
Viena vertus, įstatymas Danijoje darbuotoją saugo kur kas mažiau nei Lietuvoje, tačiau darbo rinkos rodikliai geresni yra Danijoje. Kodėl?
Lygiaverčiai dialogo dalyviai
„Darbo rinka Danijoje yra liberali ne dėl to, kad darbuotoją lengva priimti ar atleisti, – 15min.lt sakė jau 4,5 metų Danijoje gyvenantis Simas Kliušenkovas. – Darbuotojui yra sudarytos visos sąlygos derėtis įvairiose situacijose su darbdaviu. Todėl nei darbdavys, nei darbuotojas neužima dominuojančios pozicijos įvairiose derybose. Tai yra tikrasis liberalizmas.“
Jis gyvena Haderslevo mieste, dirba Danijos nepaprastųjų padėčių valdymo agentūroje „Beredskabsstyrelsen“. Jis išduoda, priima, prižiūri ir tvarko gelbėjimo įrangą, kuri yra naudojama ne tik mokymo tikslams, bet ir įvairiems kitiems darbams, tarp jų – ir gelbėjimo operacijoms.
Jis su 15min.lt dalijosi įžvalgomis apie Danijos darbo rinką. Joje, pasakojo S.Kliušenkovas, kiekvieno darbuotojo situacija yra labai individuali – ji priklauso nuo jo ar profesinių sąjungų susitarimo su darbdaviu.
Darbo sutartys Danijoje būna itin lakoniškos – jose numatyti tik svarbiausi punktai, o visa kita reglamentuoja darbdavio ir atitinkamos profesinės sąjungos sutartis.
Didžioji dalis danų ir Danijoje dirbančių užsieniečių, pasakojo jis, pasirašo kolektyvinę sutartį, kuri ir numato svarbiausias darbo sąlygas, pavyzdžiui, atleidimo iš darbo terminą, išeitinę kompensaciją ir pan. Tai reiškia, kad darbuotojo gerovė tiesiogiai priklauso nuo dialogo su darbdaviu – kuo aktyviau jame dalyvauja profesinės sąjungos, tuo geriau abiem dialogo pusėm.
S.Kliušenkovas pasakojo, kad kai kurios darbo sutartys Danijoje būna itin lakoniškos – jose numatyti tik svarbiausi punktai, o visa kita reglamentuoja darbdavio ir atitinkamos profesinės sąjungos sutartis.
Tokiose sutartyse būna prierašas: „Darbo sutartis sudaryta ir galioja pagal visas tam tikros profesinės sąjungos taisykles“.
Tiesa, įspėjo S.Kliušenkovas, pasitaiko ir nesąžiningų darbdavių, kurie bando apgauti savo samdinius, todėl, prieš pasirašant panašią sutartį, reikia pasikonsultuoti su atitinkama profsąjunga, su kuria darbdavys neva yra pasirašęs sutartį.
„Būna tokių darbdavių, kurie apgaudinėja. Jie parašo, kad sutartis sudaryta pagal tam tikros profesinės sąjungos taisykles, o pasirodo, kad darbdavys jokių susitarimų su profsąjungomis neturi. Tokiu atveju gintis, kariauti su tuo darbdaviu jau yra sunkiau“, – pasakojo vyras.
Tačiau, jeigu sutartis su profesine sąjunga tikra, profsąjungai priklausantis žmogus išlošia.
Konkurencija tarp profesinių sąjungų
Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso tik apie 10 proc. dirbančiųjų, tuo metu Danijoje vyksta arši konkurencinė profesinių sąjungų kova.
Kadangi Danijoje nėra minimalaus atlyginimo, sektoriaus minimumas yra nustatomas kolektyvinėmis sutartimis. Profesinės sąjungos išsikovoja skirtingas sąlygas, taigi ir darbuotojas gali rinktis, kuri jam yra patrauklesnė.
„Pavyzdžiui, viena profesinė sąjunga nurodo, kad jų nariai gauna minimaliai 140 kronų per valandą. Kita profsąjunga sako, kad ji garantuoja 130 kronų per valandą. Ta, kuri siūlo daugiau, galbūt prašo didesnio nario mokesčio. Žmonės renkasi“, – pasakojo S.Kliušenkovas.
Be to, profesinės sąjungos padeda spręsti įvairius darbo ginčus, todėl į teismus danai eina daug rečiau nei lietuviai.
„Visus darbinius ginčus, kurie netgi nuveda iki streikų, sprendžia speciali institucija, kur nėra jokių valdžios žmonių ir jokių teismų. Joks teismas, valdžia negali įsikišti – turi susitarti profsąjungų atstovai ir darbdaviai“, – pasakojo vyras.
Darbuotojas gali kreiptis į teismą, reikalui esant, tačiau jo profesinė sąjunga turi teisininkų, kurie prieš tai paaiškina, ar yra pagrindo bylinėtis su darbdaviu, kokiais kitais būdais įmanoma išspręsti ginčą ir pan.
„Jeigu žmogus ko nors nežino, jam iškyla klausimas, ar teisingai darbdavys pasielgė, ar ne, tai jis kreipiasi į savo profsąjungą, ir jam paaiškina, kas kaip, ar jis gali ginčytis su darbdaviu, ar negali. Vyksta dialogas, nėra taip, kad kažkas labai smarkiai pykstasi. Be to, Danijoje teistis yra labai brangu“, – pasakojo Danijoje dirbantis lietuvis.
15min.lt jau ne kartą aprašė svarbiausias priežastis, kodėl lietuviai nėra tokie aktyvūs profesinių sąjungų nariai kaip danai. Visų pirma, lietuvius gina konservatyvus Darbo kodeksas, todėl kreiptis į profesinę sąjungą nėra prasmės. Be to, kolektyvinės sutartys galioja visiems darbuotojams, o tarp lietuvių vyrauja pragmatinis požiūris ir noras kovoti tik už save, o ne už visus. Be to, abejojama profesinių sąjungų darbu – ar jos tikrai atidirba savo darbuotojams?
Naujojo Darbo kodekso projektas, netrukus pasieksiantis Seimą, tikimasi, situaciją pakeistų į gerąją pusę, nes yra siūloma:
*Palengvinti kolektyvinių sutarčių sudarymą, sudaryti sąlygas lengviau skelbti streikus.
*Atskirti profesinių sąjungų ir darbo tarybų funkcijas. Darbo tarybos turėtų būti atsakingos už darbuotojų informavimą ir konsultavimą, profesinės sąjungos – už kolektyvines derybas ir kolektyvinių sutarčių sudarymą.
*Kolektyvinė sutartis galiotų tik tiems darbuotojams, kurie yra profesinės sąjungos nariai.
*Palikti profesinėms sąjungoms teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia darbo teisės normas jų narių atžvilgiu.
*Palengvinti teisinį kelią spręsti nesutarimus per darbo ginčų komisijas, o ne brangiai kainuojančius teismų procesus
Aktyvesnė darbo rinka
S.Kliušenkovas moka savanorišką darbo netekimo draudimo mokestį. Jeigu jis netektų darbo, iki dvejų metų gautų nedarbo išmoką, kuri priklauso nuo įmokų ir nuo darbo krūvio. Visu etatu dirbęs žmogus gali pretenduoti į 12 tūkst. kronų išmoką „į rankas“ per mėnesį.
Tačiau būti bedarbiu taip pat yra darbas.
Jeigu tu turi brangesnį automobilį, tavęs gali paprašyti jį parduoti, jeigu turi brangesnį būstą, kurio negali išlaikyti, tai valstybė irgi gali tave paspausti jį parduoti, – sakė S.Kliušenkovas.
„Tuos dvejus metus eini į darbo pokalbius profsąjungoje – ten tave motyvuoja, pasakoja, kaip efektyviai ieškoti darbo. Privalai aktyviai ieškoti darbo, pateikti ataskaitas, kam siuntei gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką. Jeigu to nedarysi, prarasi teisę į draudimo išmoką“, – pasakojo vyras.
Toks draudimo mokestis nėra privalomas – nedarbo išmoka gali pasirūpinti ir valstybė. Tačiau ji yra dar griežtesnė nei profesinės sąjungos.
„Jeigu tu turi brangesnį automobilį, tavęs gali paprašyti jį parduoti, jeigu turi brangesnį būstą, kurio negali išlaikyti, tai valstybė irgi gali tave paspausti jį parduoti. Turi daryti išvadas – jeigu neieškai darbo, jo nesusirandi, esi pats kaltas“, – pasakojo S.Kliušenkovas.
Kadangi žmonės yra priversti nuolat ir aktyviai ieškoti darbo, bedarbiais neužsibūna – balandžio mėnesį nedarbas siekė 6,3 proc. Tiesa, kaip ir Lietuvoje, Danijoje egzistuoja struktūrinio nedarbo problema, kurią tik pagilina iš Rytų Europos atvykstantys gerai ir pigiai dirbantys jaunuoliai.
„Danijoje atsirado didelė konkurencija su imigrantais iš Rytų Europos. Danams, kurie yra labiau tingintys, dažniau pasiima laisvų dienų, dabar darbą susirasti yra sunkiau. Ateina jaunuolis iš Rytų Europos, kuris sutinka pigiau dirbti. Danus tai labai erzina – jie dirba ir pigiau, ir geriau. Dėl to yra danų bedarbių“, – pasakojo vyras.
