Noriu, kad dviračių nuomos revoliucija prasidėtų būtent nuo Vilniaus.
„Dropbyke“ sumanytojas kelią į Lietuvą atrado su „Investuok Lietuvoje“ pagalba. „Aš jiems paskambinau ir pasakiau apie savo idėją. Jie atsakė, kad Vilnius jau turi oranžinius dviračius, ir buvo jau kone padedantys ragelį. Vis dėlto aš spėjau pristatyti savo mintį ir labai džiaugiuosi tuo, kaip buvau sutiktas“, – atviravo A.Švecovas.
Niekada iki tol Vilniuje nebuvęs verslininkas tikėjosi, kad jį sutiks sekretorė ir koks už šią sritį atsakingas asmuo. „Dropbyke“ įkūrėjas nustebo – jo idėjos pasiklausyti susirinko ir departamento vadovas, ir kiti susidomėję asmenys. Žingsnis po žingsnio laisviausia dviračių nuomos sistema pradėjo judėti realizavimo link.
Oranžiniai – ne konkurentai
A.Švecovas neturėjo plano įžūliai įsibrauti į miestą, išmėtyti po jį dviračius ir daryti verslą. „Mano nuomone, taip daryti negali. Jei nori ką nors veikti mieste, turi suderinti su miesto valdžia. Galiausiai, juk naudosiuosi jau sukurta dviračių infrastruktūra ir sistema“, – kalbėjo verslininkas.
Pagaliau, kam eiti tokiu keliu, retoriškai klausė pašnekovas. „Kai sutari su miesto valdžia – kur kas didesnis privalumas. Štai prieš kelias dienas mūsų idėją palaimino meras Remigijus Šimašius, išbandė vieną iš dviračių“, – pasakojo vyras.
„Dropbyke“ ir oranžinių dviračių A.Švecovas konkurentais nevadina, atvirkščiai – tikina, kad šios dvi sistemos viena kitą papildo. „Oranžiniais dviračiais naudojasi apie 6 000 žmonių, tai sudaro apie 1 proc. Vilniaus miesto gyventojų. Mūsiškiais šiuo metu naudojasi apie 2 500. Tai labai maža dalis, todėl iš tiesų nematau tikslo kovoti dėl 1 proc. vartotojų, atvirkščiai – turime galvoti, kaip padaryti šią transporto priemonę patrauklesnę likusiems“, – svarstė A.Švecovas.
Iš tiesų, pasak verslininko, akivaizdu ir tai, kad minėtos dvi sistemos apima labai skirtingus vartotojus. „Dropyke“ principas – laisvas judėjimas. „Aš labai myliu laisvę, visur. Judėjimas – ne išimtis. Vartotojas gali sėsti ant mūsų dviračio ir važiuoti absoliučiai kur nori. Buvo pasiūlymų tiems, kurie išvažiuoja, sakykime, iš miesto ribų, padidinti tarifą, tačiau kol kas to imtis neplanuoju. Noriu išlikti ištikimas savo minčiai. Moki už valandą eurą, važiuoji kiek nori ir palieki dviratį, kur tau patogu“, – apie naudojimąsi „Dropbyke“ pasakojo jo įkūrėjas.
Norintiems naudotis „Dropbyke“ dviračiais tereikia telefone turėti mobiliąją programėlę. Prireikus dviračio, vartotojas įjungia programėlę, navigacija nustato jo vietą ir rodo, kur yra artimiausias dviratis. Priėjus prie jo, tereikia programėlėje paspausti „Get byke“. Ekrane pasirodo spynos kodas, atrakinęs dviratį žmogus sėda ir važiuoja. Atvykęs, kur reikia, vėl vartotojas prirakina dviratį, nufotografuoja, jei reikia, palieka komentarą. Sakykime, „dviratis prie įėjimo į parduotuvę“, programa nuskaito pinigus ir baigta.
Oranžinių dviračių A.Švecovas konkurentais nevadina, atvirkščiai – tikina, kad šios dvi sistemos viena kitą papildo.
„Kodėl sakau, kad mes su oranžiniais dviračiais nekonkuruojame? Visų pirma, mūsų dviračiai, akivaizdu, labiau orientuoti į „Vilniečio kortelės“ neturinčius turistus, norinčius išsinuomoti dviratį pasivažinėjimui. Oranžiniais dviračiais labiau naudojasi patys miesto gyventojai“, – vieną iš skirtumų įvardijo verslininkas.
Antra, pasak jo, oranžiniai dviračiai skirti trumpam naudojimui – nuvykti iš taško A į tašką B. „Pigiausia naudotis oranžiniu dviračiu yra pusvalandį ar valandą, po to valandinis užmokestis labai staigiai pašoka. Su mūsų dviračiais atvirkščiai – kaina už valandą visada išlieka ta pati“, – lygino A.Švecovas.
„Galiausiai, viską nulemia lokacija. Jei žmogus gyvena visai šalia oranžinių dviračių stotelės ir prie jo darbo ji taip pat yra – jis neabejotinai turi naudotis oranžiniu dviračiu. Kitaip ir būti negali. Tačiau jei jis gyvena kiek toliau nuo centro, gali rinktis „Dropbyke“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, ką daro su tais dviračiais, kurie nuklysta labai toli į miesto periferiją, A.Švecovas atsakė paprastai – pargabename atgal į centrą. „Iš tiesų dabar mes jau pastebime vartotojų įpročius. Žinome populiarius maršrutus, ten stengiamės palikti daugiau dviračių. Kadangi stebime kiekvieną iš savo turimų transporto priemonių, matome ir tuos, kurie nuvažiavo taip toli, kad, mūsų manymu, iš ten juo niekas negrįš į centrą. Tokiu atveju, parvežame atgal į miestą“, – pasakojo pašnekovas.
